I R V I N D.

Y A L O M

SPINOZOS PROBLEMA

Iš anglų kalbos vertėViktorija Labuckienė

VILNIUS 2012

UDK 821.111(73)-31Ia-02

© Irvin D. Yalom, 2012First published in the United States by Basic Books, a member of the Perseus Books Group

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2012© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02258-8

Irvin D. Yalom THE SPINOZA PROBLEMBasic Books, Inc., New York, 2012Vertimo teises suteikė Sandra Dijkstra Literary Agency

Skiriu Marilyn

– 7 –

turinys

įžanga / 9

1. amsterdamas – 1656 m. balandis / 15

2. revala, estija – 1910 m. gegužės 3 d. / 20

3. amsterdamas – 1656 m. / 29

4. estija – 1910 m. gegužės 10 d. / 39

5. amsterdamas – 1656 m. / 47

6. estija – 1910 m. / 54

7. amsterdamas – 1656 m. / 64

8. revala, estija – 1917–1918 m. / 74

9. amsterdamas – 1656 m. / 81

10. revala, estija – 1918 m. lapkritis / 93

11. amsterdamas – 1656 m. / 103

12. estija – 1918 m. / 115

13. amsterdamas – 1656 m. / 124

14. miunchenas – 1918–1919 m. / 136

15. amsterdamas – 1656 m. liepa / 142

16. miunchenas – 1919 m. / 157

17. amsterdamas – 1656 m. / 164

18. miunchenas – 1919 m. / 175

19. amsterdamas – 1656 m. liepos 27 d. / 186

20. miunchenas – 1922 m. kovas / 191

21. amsterdamas – 1656 m. liepos 27 d. / 205

22. berlynas – 1922 m. / 213

23. amsterdamas – 1656 m. liepos 27 d. / 227

24. berlynas – 1922 m. / 240

25. amsterdamas – 1658 m. / 250

26. berlynas – 1923 m. kovo 26 d. / 267

27. reinsburgas – 1662 m. / 279

28. Frydricho kabinetas, Olivos aikštė 3, berlynas – 1925 m. / 288

29. reinsburgas ir amsterdamas – 1662 m. / 303

30. berlynas – 1936 m. / 320

31. vorburgas – 1666 m. gruodis / 344

32. berlynas, nyderlandai – 1939–1945 m. / 358

33. vorburgas – 1666 m. gruodis / 372

pabaiga / 385

tiesa ar pramanas? dokumentai / 399

padėka / 405

– 9 –

įžanga

spinoza mane domino nuo seno, ir aš jau metų metus svajojau parašyti apie šį drąsų septyniolikto amžiaus mąstytoją, tokį vie-nišą pasaulyje – be šeimos, be bendruomenės, – palikusį veikalus, išties pakeitusius pasaulį. Jis paspartino sekuliarizaciją, liberalios demokratinės politinės santvarkos radimąsi ir gamtos mokslų raidą, nutiesė kelią Švietimo amžiui. Mane visą laiką domino – galbūt dėl mano paties ikonoklastinių polinkių – tai, kad dvi-dešimt ketverių jį ekskomunikavo žydai, o vėliau visą gyvenimą cenzūravo krikščionys. Šią keistą bendrystę su Spinoza dar labiau sutvirtino žinia, kad vienas pirmųjų mano didvyrių – Einšteinas buvo Spinozos sekėjas. Kalbėdamas apie Dievą Einšteinas turėjo galvoje Spinozos Dievą – Dievą gamtos atitikmenį, visą materiją apimantį Dievą, Dievą, „nežaidžiantį kauliukais su visata“, – tuo jis norėjo pasakyti, kad visa, kas įvyksta, be išimčių paklūsta gam-tos dėsniams.

Be to, manau, Spinoza, kaip Nyčė ir Šopenhaueris, kurių gyve-nimais ir filosofija grindžiau du ankstesnius savo romanus, parašė daug labai svarbių psichiatrijai ir psichoterapijai dalykų, pavyzdžiui, kad idėjas, mintis ir jausmus lemia ankstesnė patirtis, kad aistras ga-lima tyrinėti nešališkai, kad supratimas veda į transcendenciją, – ir jo indėlį panorau išaukštinti idėjų romane.

– 10 –

Bet kaip rašyti apie žmogų, gyvenusį kontempliatyvų gyvenimą, kai nėra jokių įspūdingų įvykių? Jis buvo itin uždaras, savo veika-luose nieko neužsimena apie asmeninį gyvenimą. Neradau jokios medžiagos, tinkamos pasakojimui: jokių šeimyninių dramų, mei-lės romanų, pavyduliavimo, juokingų nutikimų, nesutarimų, kivir-čų ir susitaikymų. Jis parašė daug laiškų, bet po mirties kolegos, vykdydami jo nurodymus, sunaikino juose beveik visas asmenines pastabas. Ne, jo gyvenime nevyko jokių išorinių dramų: dauguma mokslininkų teigia, kad jis buvo švelnus ir taikus žmogus, – kai kas jo gyvenimą lygina su krikščionių šventųjų, netgi su paties Jėzaus gyvenimu.

Todėl nusprendžiau parašyti romaną apie jo vidinį gyvenimą. Papasakoti Spinozos istoriją man padėjo ir asmeninė patirtis. Juk jis buvo žmogus, todėl turėjo susidurti su tokiais pačiais žmogiškais sunkumais, kurie vargina mane ir mano pacientus – su jais dirbu jau dešimtis metų. Dvidešimt ketverių metų ekskomunikuotas žydų bendruomenės Amsterdame – tai buvo neatšaukiamas įsakas, drau-džiantis visiems žydams, netgi šeimos nariams, su juo bendrauti, – jis turėjo patirti stiprius jausmus. Nuo to laiko joks žydas negalėjo su juo šnekėtis, prekiauti, skaityti, kas jo parašyta, ir prieiti prie jo arčiau kaip per penkis metrus. Ir, žinoma, nėra žmogaus, kuris netu-rėtų fantazijų, svajonių, aistrų ir meilės troškimo. Maždaug ketvir-tadalis svarbiausio Spinozos veikalo „Etika“ skirta „aistrų vergovei įveikti“. Aš, kaip psichiatras, esu įsitikinęs, kad šios dalies jis nebūtų parašęs, jei pats nebūtų sąmoningai kovojęs su aistromis.

Vis dėlto užstrigęs niekaip neradau istorijos, kokios reikia roma-nui, – kol prieš penkerius metus viską pakeitė viešnagė Olandijoje. Ten nuvykau skaityti paskaitų, o kaip dalies atlygio paprašiau „Spi-nozos dienos“ – ir ją gavau. Olandijos Spinozos asociacija ir Spinozos filosofų vadovas sutiko skirti man vieną dieną ir kartu aplankyti

– 11 –

svarbias su Spinoza susijusias vietas: jo namus, kapą ir labiausiai mane viliojantį Spinozos muziejų Reinsburge. Ten mane ir aplankė nušvitimas.

Į Spinozos muziejų Reinsburge, maždaug keturiasdešimt penkios minutės kelio automobiliu nuo Amsterdamo, įžengiau nekantrauda-mas, laukdamas... ko? Galbūt susitikimo su Spinozos dvasia. O gal istorijos. Bet vos įėjęs nusivyliau. Suabejojau, ar šis mažas, skurdus muziejus priartins mane prie Spinozos. Vieninteliai bent kiek asme-niškesni daiktai – tai šimtas penkiasdešimt viena Spinozos biblio-tekos knyga, ir aš nedelsdamas pasukau prie jų. Šeimininkai man leido visur vaikščioti, ir ėmiau vieną po kitos septyniolikto amžiaus knygas, uosčiau ir laikiau jas, jaudindamasis, kad liečiu tai, ką ka-daise lietė Spinozos rankos.

Bet mano svajas greitai nutraukė šeimininkas.– Žinoma, daktare Jalomai, jo daiktai: lova, drabužiai, batai,

plunksnos ir knygos – po mirties buvo parduoti iš varžytinių, kad būtų padengtos laidotuvių išlaidos. Knygos buvo nupirktos ir toliau-siai išvežiotos, tik, laimė, notaras prieš aukcioną sudarė nuodugnų tų knygų sąrašą, ir daugiau nei po dviejų šimtų metų vienas žydų filan-tropas surinko daugumą tokių pat veikalų, išleistų tais pačiais metais ir tame pačiame mieste. Taigi mes ją vadiname Spinozos biblioteka, bet iš tikrųjų čia jos kopija. Jo pirštai niekada nelietė šių knygų.

Nusigręžęs nuo bibliotekos pažvelgiau į kabantį ant sienos Spino-zos portretą ir netrukus pasijutau skęstąs didelėse, liūdnose, ovaliose akyse sunkiais vokais – potyris buvo veik mistinis, nors man taip retai nutinka. Bet tada šeimininkas paaiškino:

– Galbūt nežinote, bet tai nėra tikras Spinozos atvaizdas. Tai tik nežinomo dailininko vaizduotės vaisius, sukurtas pagal kelias apra-šymo eilutes. Jei Spinozai esant gyvam ir buvo nupiešta jo portretų, nė vienas jų neišliko.

– 12 –

Galbūt tai istorija apie neapčiuopiamumą, dingtelėjo man.Kitame kambaryje apžiūrinėdamas lęšių šlifavimo aparatą – irgi

ne paties Spinozos, kaip teigė muziejaus plakatas, o tik panašų į jo, – išgirdau vieną iš šeimininkų bibliotekoje minint nacius.

Žengiau atgal į biblioteką.– Ką? Čia buvo naciai? Šiame muziejuje?– Taip, praėjus keliems mėnesiams po žaibo karo Olandijoje čia

atvažiavo ERR būriai didžiuliais limuzinais ir viską išgrobstė: kny-gas, biustą, Spinozos portretą – nieko nepaliko. Jie viską išsigabeno, paskui nusavino ir uždarė patį muziejų.

– ERR? Ką tos raidės reiškia?– Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg. Reicho vadovo Rozenbergo –

to paties Alfredo Rozenbergo, svarbiausio nacių antisemitizmo ideologo, – specialiosios paskirties būrys. Jam buvo pavesta plėšti Trečiajam Reichui, ir vadovaujamas Rozenbergo ERR išgrobstė visą Europą – iš pradžių žydų nuosavybę, o vėliau per karą viską, kas vertinga.

– Vadinasi, Spinozos knygos buvo dingusios du kartus? – paklau-siau. – Norit pasakyti, kad jos ir vėl buvo supirktos ir biblioteka dar kartą sukaupta?

– Ne... knygos stebuklingai po karo buvo grąžintos čia, stigo tik kelių egzempliorių.

– Įstabu! – Na štai ir istorija, pamaniau. – Bet kam Rozen-bergas išvis vargo su šiomis knygomis? Suprantu, jos turėjo šiokią tokią vertę – juk septyniolikto amžiaus ir dar senesnės, – bet kodėl jis paprasčiausiai nenužygiavo į Amsterdamo Rijksmuseum ir ne-pagrobė Rembranto, penkiasdešimt kartų brangesnio už visą šią kolekciją?

– Ne, esmė ne ta. Pinigai čia niekuo dėti. ERR kažkodėl do-mėjosi Spinoza. Oficialioje ataskaitoje Rozenbergo karininkas, pats

– 13 –

plėšęs biblioteką, įrašė svarbų sakinį: „Čia yra vertingų ankstyvųjų veikalų, itin svarbių tyrinėjant Spinozos problemą.“ Ataskaitą, jei norite, galite perskaityti internete – ji yra tarp oficialių Niurnbergo dokumentų.

Pasijutau priblokštas.– Tyrinėjant Spinozos problemą? Nieko nesuprantu. Ką jis turėjo

omeny? Kokia ta nacių Spinozos problema?Šeimininkai kaip mimų duetas gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo ran-

komis.Kamantinėjau toliau:– Sakot, kad dėl Spinozos problemos jie išsaugojo jo knygas, o ne

sudegino, kaip elgėsi visoje Europoje?Jie linktelėjo.– O kur per karą buvo saugoma biblioteka?– Niekas nežino. Knygos penkerius metus buvo pradingusios, o

paskui, 1946-aisiais, aptiktos Vokietijos druskos kasykloje.– Druskos kasykloje? Keista. – Paėmiau vieną knygą, šešiolikto

amžiaus „Iliados“ egzempliorių, ir glostydamas ją tariau: – Tai ši sena knyga galėtų papasakoti savo istoriją.

Šeimininkai mane nusivedė apžiūrėti namo. Atvykau geru lai-ku – nedaug lankytojų galėjo pamatyti kitą pastato pusę, nes šimtus metų joje gyveno darbininkų šeima. Tačiau neseniai buvo miręs pa-skutinis jos palikuonis, ir Spinozos draugija skubiai nusipirko nuo-savybę – kaip tik buvo pradėtas remontas, per kurį ta namo pusė tu-rėjo būti pritaikyta muziejui. Ropšdamasis per statybų laužą perėjau kuklią virtuvėlę ir gyvenamąjį kambarį, paskui siaurais, stačiais laip-tais užlipau į mažą, paprastą miegamąjį. Greitai apžvelgęs niekuo neišsiskiriančią patalpą ėmiau lipti žemyn, o tada mano akį patraukė gal nė pusės kvadratinio metro nesiekiantis keturkampis lubose.

– Kas ten?

Senasis prižiūrėtojas užkopė kelias pakopas, pasižiūrėjo ir pasakė, kad tai nuleidžiamieji laipteliai į mažytę palėpę, joje per visą karą slapstėsi dvi žydės: pagyvenusi motina su dukra.

– Mes jas maitinom ir jomis rūpinomės.Lauke krinta bombos! Naciai nužudė keturis iš penkių olandų

žydų! Bet viršutiniame Spinozos namų aukšte, slaptoje palėpėje, per visą karą rūpestingai globojamos dvi žydės. O apačioje Rozenbergo ypatingasis būrys plėšia, nusavina ir uždaro mažytį Spinozos mu-ziejų, nes mano, kad jo biblioteka padės naciams išspręsti „Spinozos problemą“. Ir kokia gi buvo ta Spinozos problema? Susimąsčiau, gal tas nacis, Alfredas Rozenbergas, savaip ir dėl savų priežasčių irgi ieš-kojo Spinozos. Į muziejų įžengiau turėdamas vieną paslaptį, o išėjau su dviem.

Netrukus kibau rašyti.

– 15 –

pirmas skyriusamsterdamas – 1656 m. balandis

paskutiniams šviesos spinduliams atsispindint cvanenbur-gvalio vandenyse, Amsterdamas uždaromas. Dažytojai susirenka rusvus ir raudonus audeklus, džiūstančius ant akmeninių kanalo krantinių. Pirkliai vynioja stogines ir užrakina lauko prekyvietes. Keli namo kiūtinantys darbininkai stabteli užkąsti ir išgerti olan-diško džino silkių krautuvėlėje ant kanalo, paskui keliauja toliau. Amsterdame nejudru – miestas gedi, dar neatsigavęs nuo maro, vos prieš kelis mėnesius paguldžiusio kas devintą gyventoją.

Už kelių metrų nuo kanalo, ketvirtame Brėstratės name, ban-krotą patyręs, kauštelėjęs Rembrantas van Reinas teptuku mosteli paskutinius potėpius paveiksle „Jokūbas laimina Juozapo sūnus“, apatiniame dešiniame kampe užrašo savo vardą, sviedžia žemėn pa-letę ir apsisukęs siaurais įvijais laiptais lipa žemyn. Namas, po trijų šimtmečių tapsiantis jo muziejumi ir memorialu, kol kas – jo gėdos liudininkas. Jame knibžda pirkėjų, laukiančių dailininko daiktų išpardavimo. Šiurkščiai stumtelėjęs ant laiptų stoviniuojančius žio-plius, jis išeina pro laukujes duris, įkvepia sūrsvo oro ir nusliūkina į smuklę ant kampo.

Už septyniasdešimties kilometrų į pietus, Delfte, kitas dailinin-kas pradeda savo kelią į šlovę. Dvidešimt penkerių metų Johanesas Vermeras paskutinį kartą pažiūri į naująjį savo paveikslą „Sąvadau-

– 16 –

toja“. Peržvelgia jį iš dešinės į kairę. Pirmiausia prostitutė nuostabia geltona palaidinuke. Gražu. Gražu. Geltona tviska kaip nusvidinta saulės šviesa. Ją supa būrelis vyrų. Nuostabu – kiekvienas jų galėtų nužengti nuo drobės ir užmegzti pokalbį. Dailininkas pasilenkia iš arčiau pažiūrėti į veriamą geidulingo jaunuolio su dabitiška skrybėle žvilgsnį. Vermeras linkteli smulkučiam savo atvaizdui. Didžiai pa-tenkintas dešinėje apačioje išraito savo vardą.

O Amsterdame, Brėstratės penkiasdešimt septintame name, vos už dviejų kvartalų nuo ruošiamų išparduoti Rembranto namų, dvi-dešimt trejų metų pirklys (gimęs vos keliomis dienomis anksčiau už Vermerą, kuriuo jis žavėsis, bet kurio taip ir nepamatys), ruošiasi uždaryti savo importo ir eksporto krautuvę. Kaip krautuvininkas, jis atrodo pernelyg gležnas ir dailus. Veido bruožai nepriekaištingi, ruda oda švari, tamsios akys didelės ir ilgesingos.

Jis dar kartą apsidairo: daugelis lentynų tuščios kaip jo kišenės. Piratai užgrobė paskutinį jo krovinį iš Bahijos, ir dabar neliko nei kavos, nei cukraus, nei kakavos. Kartų kartas Spinozų šeima valdė klestintį importo ir eksporto verslą, bet dabar broliams Spinozoms – Gabrieliui ir Bentui – beliko mažmenos krautuvėlė. Įkvėpęs dul-kėto oro Bentas Spinoza nusivylęs užuodžia žiurkių išmatų dvoką, sumišusį su džiovintų figų, razinų, imbierinių cukatų, migdolų ir avinžirnių kvapais bei aitraus ispaniško vyno dvelksmu. Jis išeina į lauką ir kaip kasdien stoja į kovą su aprūdijusia krautuvės durų spy-na. Išgirdęs nepažįstamą balsą – kelis žodžius išpuoselėta portugalų aukštuomenės kalba, jis krūpteli.

– Ar jūs Bentas Spinoza?Atsigręžęs Spinoza mato du nepažįstamus vyrus – jaunus, pa-

vargusius, regis, atvykusius iš toli. Vienas – aukštas, didžiulę galvą palenkęs į priekį, lyg būtų per sunku išlaikyti pakeltą. Jo drabužiai geri, bet purvini ir susiglamžę. Kitas, apsivilkęs nuplyšusiais prasčio-

– 17 –

kiškais drabužiais, stovi už bendrakeleivio. Jo plaukai ilgi, susivėlę, akys tamsios, smakras ryžtingas, nosis tvirta. Atrodo įsitempęs. Juda tik akys, šaudo į šalis kaip išgąsdinti buožgalviai.

Spinoza nepatikliai linkteli.– Aš Jakobas Mendosa, – taria aukštesnysis vyras. – Turėjome jus

pamatyti. Reikia su jumis pasišnekėti. Čia mano pusbrolis Frankas Benitesas, ką tik jį parsikviečiau iš Portugalijos. Mano pusbroliui, – Jakobas patapšnoja Frankui per petį, – iškilo sunkumų.

– Na, ir ką? – klausia Spinoza. – Didelių sunkumų.– Taip. Ir dėl ko atėjote pas mane?– Mums sakė, kad jūs padėsite. Galbūt jūs vienintelis.– Padėsiu?– Frankas prarado tikėjimą. Jis viskuo abejoja. Visomis religinė-

mis apeigomis. Maldomis. Netgi Dievo buvimu. Jis visą laiką bijo. Nemiega. Kalba apie savižudybę.

– Ir kas jus suklaidino atsiųsdamas čia? Aš tik pirklys, turiu ne-diduką verslą. Ir, kaip matote, ne itin pelningą. – Spinoza mosteli į dulkiną langą, pro kurį matyti pustuštės lentynos. – Mūsų dvasinis vadovas yra rabis Mortera. Jums reikia pas jį.

– Mes atvykom vakar ir šįryt kaip tik ruošėmės tai daryti. Bet mūsų šeimininkas, tolimas giminaitis, atkalbėjo. „Frankui reikia padėjėjo, o ne teisėjo“, – pasakė jis. Esą rabis Mortera yra griežtas abejojantiems, jis mano, kad visi Portugalijos žydai, atsivertę į krikš-čionybę, yra amžiams prakeikti, nors jiems teko rinktis – atsiversti arba mirti. „Rabis Mortera, – aiškino jis, – tik dar labiau sugniuždys Franką. Eikit pas Bentą Spinozą. Jis tokius dalykus išmano.“

– Ką čia šnekat? Aš tik pirklys...– Jis tvirtina, kad jei vyresniojo brolio ir tėvo mirtis nebūtų jūsų pri-

vertusi imtis verslo, būtumėte tapęs antru didžiu Amsterdamo rabiu.

– 18 –

– Man reikia eiti. Negaliu praleisti sueigos.– Einat į šabo pamaldas sinagogoje? Taip? Mes irgi. Veduosi ir

Franką, nes jam reikia susigrąžinti tikėjimą. Gal galėtume eiti kartu?– Ne, aš einu į kitokį susitikimą.– Kokį? – paklausia Jakobas, bet išsyk susigriebia. – Atsipra-

šau. Tai ne mano reikalas. Gal galėtume susitikti rytoj? Ar padėsite mums per šabą? Nedraudžiama, nes tai micva. Mums reikia jūsų. Mano pusbrolis pavojuje.

– Keista. – Spinoza kraipo galvą. – Dar niekada nesu girdėjęs tokio prašymo. Apgailestauju, bet jus suklaidino. Aš neturiu ko pa-siūlyti.

Frankas, Jakobui kalbant spoksojęs į žemę, pakelia akis ir pirmą kartą prabyla:

– Aš daug neprašau, tik kelių žodžių. Negi jūs, žydas, atsakysi-te žydui? Tai jūsų pareiga keleiviui. Turėjau pabėgti iš Portugalijos, kaip jūsų tėvas ir šeima, kad nepakliūčiau inkvizicijai.

– Bet kuo galėčiau...– Mano tėvas vos prieš metus buvo sudegintas ant laužo. Kuo

nusikalto? Už mūsų namo rado užkastus Toros puslapius. Netrukus buvo nužudytas tėvo brolis, Jakobo tėvas. Noriu kai ko paklausti. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame sūnus užuodžia degančio tėvo kūno kvapą. Kur yra Dievas, sukūręs tokį pasaulį? Kodėl jis leidžia tokius dalykus? Ar smerkiate mane, kad to klausinėju? – Frankas įdėmiai pažvelgia Spinozai į akis, tada kalba toliau: – Žmogus, pavadintas „palaimintuoju“ – Bentu portugališkai ir Baruchu hebrajiškai, – ti-krai neatsisakys su manim pasišnekėti.

Spinoza rimtai linkteli.– Mudu su tavim pasišnekėsim, Frankai. Rytoj per pietus?– Sinagogoje? – pasiteiravo Frankas.– Ne, čia. Ateikite pas mane į krautuvę. Bus atidaryta.

– Krautuvė? Atidaryta? – įsiterpia Jakobas. – Betgi šabas?– Spinozų šeimai sinagogoje atstovauja mano jaunėlis brolis Ga-

brielius.– Bet šventoji Tora, – nekreipdamas dėmesio į Franką, timpčio-

jantį jam už rankovės, nepasiduoda Jakobas, – teigia, kad Dievas nenori, jog dirbtume per šabą, kad tą šventą dieną turim Jam melstis ir atlikti micvas.

Spinoza atsigręžia ir švelniai, kaip mokytojas mokinukui, sako:– Sakyk, Jakobai, ar tiki, kad Dievas yra visagalis?Jakobas linkteli.– Kad Dievas yra tobulas? Kad Jam nieko netrūksta?Jakobas vėl kinkteli.– Tai, be abejo, sutiksi, kad tobulai būtybei nieko nereikia, nieko

nestinga, ji nieko nenori ir nieko netrokšta. Argi ne taip?Jakobas pamąsto, padvejoja, tada atsargiai linkteli. Spinozai krin-

ta į akis, kad Franko lūpose šmėkšteli šypsenėlė.– Taigi, – toliau dėsto Spinoza, – manau, Dievui nerūpi, kaip

mes Jį garbinam ir ar apskritai garbinam. Todėl, Jakobai, leisk man savaip mylėti Dievą.

Frankas išsprogina akis. Atsigręžia į Jakobą, lyg sakydamas: „Ma-tai, matai? Tai žmogus, kurio ieškau.“

– 20 –

antras skyriusrevala, estija – 1910 m. gegužės 3 d.

Laikas: 16 val.Vieta: Petri Realschule – Petro realinė mokykla, suoliukas didžiajame koridoriuje prie direktoriaus Epšteino kabineto.

ant suoliuko muistosi šešiolikametis alfredas rozenbergas, gerai nežinodamas, dėl ko jį pakvietė į direktoriaus kabinetą. Alf-redas lieknas, akys pilkai melsvos, germaniškas veidas taisyklingas, kaštoninių plaukų sruoga deramu kampu sušukuota ant kaktos. Apie akis nėra tamsių ratilų – jie atsiras vėliau. Smakras pakeltas. Galbūt jis įžūlus, bet gniaužiami kumščiai išduoda nerimą.

Jis toks kaip kiti, bet ir kitoks. Beveik vyras, o prieš akis jam visas gyvenimas. Po aštuonerių metų jis iš Revalos išvyks į Miuncheną ir taps aktyviu antibolševikinės ir antisemitinės pakraipos žurnalis-tu. Po devynerių metų Vokietijos darbininkų partijos susirinkime Alfredas išgirs jaudinančią Pirmojo pasaulinio karo veterano Adolfo Hitlerio kalbą ir įstos į partiją netrukus po Hitlerio. Po dvidešimties metų jis padės parkerį ir pergalingai nusišypsos užbaigęs paskutinį savo knygos „Dvidešimto amžiaus mitas“ puslapį. Milijoniniu tira-žu išleistas bestseleris smarkiai sutvirtins nacių partijos ideologinius pamatus ir pateisins Europos žydų naikinimą. Po trisdešimties metų šios partijos būriai Reinsburge įsiverš į mažą olandų muziejų ir nu-

– 21 –

savins asmeninę Spinozos biblioteką – šimtą penkiasdešimt vieną knygą. O po trisdešimt šešerių metų jo akys pajuodusiais paakiais atrodys sutrikusios, ir amerikiečių budelio Niurnberge paklaustas: „Ar norite tarti paskutinį žodį?“ – jis papurtys galvą.

Jaunasis Alfredas koridoriuje išgirsta aidint žingsnius ir išvydęs savo auklėtoją – vokiečių kalbos mokytoją poną Šėferį pašoka ant kojų pasisveikinti. Ponas Šėferis tik suraukia kaktą, pakraipo galvą ir, praėjęs pro šalį, atidaro direktoriaus duris. Bet prieš pat įeidamas padvejojęs atsigręžia į Alfredą ir gana maloniai sušnabžda:

– Rozenbergai, tu mane nuvylei, visus mus nuvylė tavo vakarykš-tė kalba, prieštaraujanti sveikam protui. Šis prastas įspūdis nenu-blanko nė išrinkus tave atstovauti klasei. Vis dėlto ir toliau manau, kad tu teiki vilčių. Po kelių savaičių baigsi mokyklą. Nesielk kaip kvailys.

Vakarykštė rinkimų kalba! Ak, štai kas. Alfredas pliaukšteli delnu sau per kaktą. Žinoma – dėl to čia mane ir pakvietė. Nors susirinko beveik visi iš keturiasdešimties baigiamosios klasės mokinių – dau-giausia Pabaltijo vokiečiai, šiek tiek rusų, estų, lenkų ir žydų, – Alf-redas savo agitacinėje kalboje pabrėžtinai kreipėsi į vokiečių daugu-mą ir stengėsi pažadinti jų dvasią kalbėdamas apie uždavinį saugoti didžią germanų kultūrą. „Išsaugokime mūsų rasės grynumą, – dėstė jis. – Kitaip, užmiršę kilnias savo tradicijas, priimdami žemesnes idė-jas, maišydamiesi su žemesnėmis rasėmis, ją susilpninsime.“ Galbūt čia ir reikėjo sustoti, bet jis nesusilaikė. Matyt, nuėjo per toli.

Jo apmąstymus nutraukė atsivėrusios sunkios trijų metrų aukščio durys ir dudenantis direktoriaus Epšteino balsas:

– Pone Rozenbergai, prašom užeiti.Įžengęs Alfredas išvysta direktorių ir savo vokiečių kalbos moky-

toją, sėdinčius ilgo, tamsaus, sunkaus medinio stalo gale. Direkto-riaus Epšteino akivaizdoje Alfredas visada pasijunta menkas – metro

– 22 –

aštuoniasdešimt penkių ūgis, išdidi laikysena, skvarbios akys ir vešli, tvarkingai apkirpta direktoriaus barzda įkūnija autoritetą.

Direktorius Epšteinas mosteli Alfredui sėstis ant kėdės kitame stalo gale. Alfredo kėdė gerokai mažesnė už anas dvi aukštais atlo-šais. Direktorius negaišdamas laiko eina prie esmės:

– Taigi, Rozenbergai, aš savo kilme esu žydas, taip? Ir mano žmo-na žydė, tiesa? O žydai yra žemesnė rasė ir neturėtų mokyti vokie-čių? Ir, kaip suprantu, jų tikrai nederėtų skirti direktoriais?

Alfredas neatsako. Tik iškvepia, dar labiau gūžiasi ant kėdės ir nunarina galvą.

– Rozenbergai, ar tiksliai išdėsčiau tavo požiūrį?– Pone... ėė, pone, aš kalbėjau neapgalvotai. Mano pastabos buvo

bendro pobūdžio. Tai buvo rinkimų kalba, ir taip kalbėjau dėl to, kad jie norėjo tai išgirsti.

Alfredas akies kampučiu mato, kaip ponas Šėferis suglemba ant kėdės, nusiima akinius ir pasitrina akis.

– O, suprantu. Tu kalbėjai apibendrintai? Bet štai dabar aš prieš tave – ne bendras, o konkretus.

– Pone, aš kalbėjau tik tai, ką galvoja visi vokiečiai. Kad turime saugoti savo rasę ir puoselėti savo kultūrą.

– O kaip aš ir žydai?Alfredas tylėdamas vėl nukaria galvą. Mielai paspoksotų pro lan-

gą, bet baugščiai atsigręžia į direktorių.– Taip, žinoma, tu negali atsakyti. Galbūt tau atsirištų liežuvis,

jei papasakočiau, kad mudu su žmona savo kilme esame gryni vokie-čiai, o mūsų protėviai į Pabaltijį atvyko keturioliktame amžiuje. Be to, mes dievobaimingi liuteronai.

Alfredas lėtai linkteli.– O tu mane ir mano žmoną vis tiek pavadinai žydais, – toliau

spyrė direktorius.

– 23 –

– Aš to nesakiau. Tik sakiau, kad sklinda gandai...– Ir tu tuos gandus mielai skleidi, kad įgytum pranašumą rin-

kimuose. Tai pasakyk man, Rozenbergai, kokiais faktais grįsti šie gandai? O gal jie iš piršto laužti?

– Faktai? – Alfredas papurto galvą. – Hm. Galbūt jūsų pavardė?– Taigi Epšteinas yra žydiška pavardė. Visi Epšteinai yra žydai,

taip? Ar penkiasdešimt procentų? Ar kai kurie? O gal tik vienas iš tūkstančio? Ką atskleidžia tavo moksliniai tyrimai?

Alfredas neatsako, tik purto galvą.– Nori pasakyti, kad mūsų mokykloje krimtęs gamtos mokslus ir

filosofiją tu niekada nesusimąstei, iš kur žinai tai, ką žinai? Negi tai nėra viena svarbiausių pamokų apie Švietimo amžių? Negi mes tave nuvylėme? Ar tu mus?

Alfredas atrodo priblokštas. Ponas Epšteinas pabarbena į ilgą sta-lą, tada varo toliau:

– O tavo pavardė, Rozenbergai? Ar tavo pavardė irgi žydiška?– Tikrai ne.– Aš nebūčiau toks tikras. Norėčiau tau pateikti faktų apie pavar-

des. Vokietijoje per Švietimo amžių... – Direktorius Epšteinas nuty-la, tada rikteli: – Rozenbergai, ar žinai, kada buvo Švietimo amžius ir kas jam būdinga?

Žvilgčiodamas į poną Šėferį Alfredas maldaujamu balsu nuolan-kiai atsako:

– Aštuonioliktame amžiuje ir... ir tai buvo... tai buvo proto ir mokslo amžius?

– Taip, teisingai. Gerai. Pono Šėferio pamokos nenuėjo visiškai veltui. To amžiaus pabaigoje Vokietijoje buvo imtasi priemonių žy-dus padaryti Vokietijos piliečiais, jie buvo verčiami pasirinkti vo-kiškas pavardes ir už jas sumokėti. Tie, kurie atsisakydavo mokė-ti, gaudavo juokingas, kaip antai, Šmucfingeris arba Dreklekeris.

– 24 –

Dauguma žydų sutiko mokėti už skambesnę ar gražesnę pavardę, pavyzdžiui, gėlės pavadinimą – kaip Rozenblumas, arba už susijusią su gamta pavardę, sakykim, Grynbaumas. Dar populiaresni buvo garsių pilių pavadinimai. Tarkim, Epšteino pilis buvo siejama su di-dybe, ji priklausė garsiai Šventosios Romos imperijos šeimai, ir šį vardą dažnai rinkdavosi aštuonioliktame amžiuje netoliese gyvenę žydai. Kai kurie žydai pigiau nusipirko įprastas žydiškas pavardes, pavyzdžiui, Levinas arba Kohenas.

– O tavo, Rozenbergai, pavardė irgi labai sena. Bet jau daugiau nei šimtmetį ji gyvena savo gyvenimą. Tėvynėje ji tapo įprasta žy-diška pavarde, ir aš garantuoju, kad nuvykęs į Tėvynę išvystum kreivus žvilgsnius ir šypsenas, be to, išgirstum gandų apie žydų protėvius tavo giminėje. Sakyk, Rozenbergai, ką darytum, jei taip nutiktų?

– Pasekčiau jūsų pavyzdžiu, pone, ir papasakočiau apie savo pro-tėvius.

– Aš ištyriau kelių šimtmečių savo šeimos genealogiją. O tu?Alfredas papurtė galvą.– Ar žinai, kaip atlikti tokį tyrimą?Jis vėl atsako neigiamai.– Todėl vienas iš privalomų baigiamųjų mokslinių uždavinių tau

bus išsamiai sužinoti, kaip atliekami genealoginiai tyrimai, o paskui išsiaiškinti, kas buvo tavo paties protėviai.

– Vienas iš uždavinių, pone?– Taip, tu gausi dvi privalomas užduotis, kad man neliktų abejo-

nių, ar esi pasirengęs baigti mokyklą ir stoti į Politechnikos institutą. Po šiandienos pokalbio mudu su ponu Šėferiu nuspręsim, koks bus kitas mokomasis projektas.

– Taip, pone. – Alfredas jau suvokia, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė.

– 25 –

– Pasakyk man, Rozenbergai, – toliau kalba direktorius Epštei-nas, – ar žinojai, kad vakar vakare susirinkime buvo žydų moks-leivių?

Alfredas vos linkteli. Direktorius Epšteinas klausia:– Ar pagalvojai, kaip jie pasijus išgirdę tave sakant, kad žydai

neverti šios mokyklos?– Aš manau, kad svarbiausia mano pareiga – tarnauti Tėvynei ir

saugoti didžios arijų rasės, kūrybinės visos civilizacijos jėgos, gry-numą.

– Rozenbergai, rinkimai jau baigėsi. Apsieisim be prakalbų. At-sakyk į mano klausimą. Aš klausiu, kaip nuo tavo kalbos turėjo pa-sijusti žydai?

– Aš įsitikinęs, kad jei nebūsim atsargūs, žydų rasė mus nusmuk-dys. Jie silpni. Jie parazitai. Amžini priešai. Jie griauna arijų vertybes ir kultūrą.

Nustebinti Alfredo aistros direktorius Epšteinas ir ponas Šėferis susirūpinę susižvelgia. Direktorius Epšteinas mėgina kastis giliau.

– Regis, tu bandai išsisukti nuo mano klausimo. Pamėginkim kitaip pakreipti pokalbį. Žydai yra silpni, parazitai, priklauso že-mesnei rasei?

Alfredas linkteli.– Tai pasakyk man, Rozenbergai, kaip silpna rasė gali kelti grės-

mę mūsų galingai arijų rasei?Alfredui mėginant suformuluoti atsakymą, ponas Epšteinas ka-

mantinėja toliau:– Pasakyk man, Rozenbergai, ar per pono Šėferio pamokas stu-

dijavai Darviną?– Taip, – atsako Alfredas, – ir per pono Šėferio istorijos kursą, ir

per pono Vernerio biologijos kursą.– Ir ką žinai apie Darviną?

– 26 –

– Žinau apie rūšių evoliuciją ir kad gyvi lieka geriausiai prisitai-kiusieji.

– Ak taip, gyvi lieka geriausiai prisitaikiusieji. Ir, neabejoju, per religijos kursą atidžiai skaitei Senąjį Testamentą, tiesa?

– Taip, per pono Miulerio kursą.– Taigi, Rozenbergai, pasvarstykim apie tai, kad beveik visos Bi-

blijoje aprašytos tautos ir kultūros – daugybė jų – išnyko. Tiesa?Alfredas linkteli.– Galėtum paminėti keletą išnykusių tautų?Alfredas sunkiai nuryja seiles.– Finikiečiai, moabitai... ir edomitai. – Alfredas dirsteli į linkčio-

jančią pono Šėferio galvą.– Puiku. O dabar jos išmirusios, išnykusios. Likę tik žydai. Žydai

tebegyvena. Argi Darvinas neteigtų, kad žydai geriausiai prisitaikę? Supranti, ką noriu pasakyti?

Alfredas atsiliepia žaibiškai:– Bet ne dėl stiprumo. Jie buvo parazitai ir trukdė arijų rasei

geriau prisitaikyti. Jie liko gyvi tik todėl, kad iš mūsų siurbė jėgas, auksą ir turtus.

– Ak, jie nesąžiningai žaidė, – replikuoja direktorius Epšteinas. – Nori pasakyti, kad didžiajame gamtos plane numatyta sąžiningu-mas. Kitaip tariant, kilnus gyvūnas, kovodamas už išlikimą, netu-rėtų griebtis maskuojamosios spalvos arba vogčia sėlinti prie aukos? Keista, neprisimenu, kad Darvinas būtų ką nors rašęs apie sąžinin-gumą.

Alfredas sutrikęs tyli.– Na, nieko, – toliau kalba direktorius. – Pažvelkime iš kitos

pusės. Rozenbergai, be abejo, sutinki, kad žydų rasė pasauliui davė daug didžių žmonių. Prisimink Viešpatį Jėzų, gimusį žydų šeimoje.

Alfredo atsakymo vėl netenka laukti.

– 27 –

– Skaičiau, kad Jėzus gimė Galilėjoje, o ne Judėjoje, kur gyveno žydai. Nors kai kurie galilėjiečiai ilgainiui ėmė praktikuoti judaiz-mą, jie neturėjo nė lašo tikrų izraelitų kraujo.

– Ką? – Direktorius Epšteinas kilsteli rankas aukštyn, pasisuka į poną Šėferį ir teiraujasi: – Iš kur šios mintys, pone Šėferi? Jeigu jis būtų suaugęs, paklausčiau, ką gėrė. Ar to mokote per istorijos pamokas?

Ponas Šėferis papurto galvą ir atsigręžia į Alfredą.– Iš kur tai ištraukei? Sakei, skaitei, bet tik ne per mano pamokas.

Rozenbergai, ką tu skaitai?– Taurią knygą, pone. „Devyniolikto amžiaus pamatai“.Ponas Šėferis pliaukšteli ranka sau per kaktą ir susmunka ant

kėdės.– Kas tai? – susidomi direktorius Epšteinas.– Hiustono Stiuarto Čemberleno knyga, – atsako ponas Šėferis. –

Jis anglas, Vagnerio žentas. Rašo vaizdžiąją istoriją, kitaip sakant, pats kuria istoriją. – Jis vėl atsigręžia į Alfredą. – Kaip tau pateko į rankas Čemberleno knyga?

– Paskaičiau pas dėdę, o paskui nuėjau į knygyną kitapus gatvės ir nusipirkau. Ten jos neturėjo, bet užsakė. Šį mėnesį ją ir skaitau.

– Koks entuziazmas! Norėčiau, kad taip pat užsidegęs imtumeisi pamokų medžiagos! – sušunka ponas Šėferis, rankos mostu rodyda-mas į lentynas ant direktoriaus kabineto sienų, kuriose rikiuojas oda įrišti tomai. – Bent vieno pamokos teksto!

– Pone Šėferi, – susidomi direktorius, – jūs žinote šį Čemberleno veikalą?

– Tiek, kiek man reikia žinoti apie pseudoistorikus. Jis popu-liarina Artūrą Gobino, prancūzų rasistą, šio autoriaus kūriniai apie esminį arijų rasės pranašumą paveikė Vagnerį. Ir Gobino, ir Čem-berlenas karštai teigia, kad arijai vaidino pagrindinį vaidmenį di-džiojoje graikų ir romėnų civilizacijoje.

– Jie ir vaidino! – staiga įsiterpia Alfredas. – Tol, kol susimaišė su žemesnėmis rasėmis: šlykštynėmis žydais, juodaodžiais ir azijiečiais. Paskui abi civilizacijos smuko.

Ir direktorius Epšteinas, ir ponas Šėferis apstulbsta: kaip mokinys drįsta pertraukti jų pokalbį. Direktorius žvilgteli į poną Šėferį, lyg jis dėl to būtų kaltas.

Ponas Šėferis kaltę permeta mokiniui.– O, kad ir per pamokas jis būtų toks uolus. – Atsigręžia į Alfre-

dą. – Kiek kartų tau tai sakiau, Rozenbergai? Atrodo, tau nėmaž ne-rūpi tavo išsilavinimas. Kiek sykių mėginau įtraukti tave į mūsų skai-tymus? O štai šiandien tu įkvėptai kalbi apie knygą. Kaip suprasti?

– Galbūt dėl to, kad dar niekada nebuvau skaitęs tokios knygos – knygos, atskleidžiančios tiesą apie mūsų rasės kilnumą, apie tai, kaip mokslininkai istoriją klaidingai laikė žmonijos pažanga, o iš tikrųjų mūsų rasė sukūrė civilizacijas visose didžiosiose imperijose! Ne tik Graikijoje ir Romoje, bet ir Egipte, Persijoje, netgi Indijoje. Visos šios imperijos žlugo tik tada, kai mūsų rasę suteršė žemesnės aplinkinės rasės. – Alfredas pažvelgia į direktorių Epšteiną ir kuo mandagiausiai pareiškia: – Pone, drįsčiau sakyti, kad tai atsakymas į ankstesnį jūsų klausimą. Dėl to ir nesijaudinu, kad įžeidžiau porą moksleivių žydų ar slavų, kurie irgi yra žemesni, tik ne tokie organi-zuoti kaip žydai.

Direktorius Epšteinas ir ponas Šėferis vėl susižvelgia, dabar jau abu suvokdami problemos rimtumą. Tai ne šiaip išdykęs ar karšta-košis mokinys.

Direktorius Epšteinas prašo:– Rozenbergai, gal galėtum palaukti koridoriuje. Mums reikia

pasitarti.

– 29 –

trečias skyriusamsterdamas – 1656 m.

temstant jodenbrėstratėje knibždėte knibždėjo žydų. Kiekvie-nas nešėsi maldaknygę ir aksominį krepšelį su maldos apsiaustu. Visi Amsterdamo žydai sefardai traukė į sinagogą, išskyrus vieną. Užrakinęs krautuvę ir atsistojęs ant laiptelio Bentas įdėmiai pažiū-rėjo į bendragenčių srautą, giliai įkvėpė, nėrė į minią ir pasuko į priešingą pusę. Stengėsi vengti žvilgsnių, pašnibždom ramino save, kad būtų drąsiau. Niekas nemato, niekam nerūpi. Svarbiausia rami sąžinė, o ne prasta reputacija. Daug kartų esu tai daręs. Bet silpni pro-to ginklai nepasiekė dunksinčios širdies. Tada jis pamėgino atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir sutelkti dėmesį į šią keistą proto ir jausmų dvikovą krūtinėje, dvikovą, kurioje jausmai visada stipresni.

Miniai praretėjus, eiti tapo šiek tiek lengviau, jis pasuko į kai-rę, į gatvę palei Koningsgrachto kanalą, Francisko van den Endeno, nuostabaus lotynų kalbos ir klasikinės filologijos dėstytojo, namų ir klasės link.

Netikėta pažintis su Jakobu ir Franku buvo neįprasta, bet dar įsimintinesnis pokalbis įvyko prieš kelis mėnesius Spinozų importo ir eksporto krautuvėje, kai į ją pirmą kartą įžengė Franciskas van den Endenas. Žingsniuodamas Bentas su malonumu prisiminė tą susitikimą. Visos smulkmenos aiškiai išliko atmintyje.

– 30 –

Jau beveik sutemus, šabo išvakarėse, į eksporto ir importo krautuvę ap-žiūrėti prekių įžengia orus, mandagus, tvarkingai apsirengęs pusamžis vyras. Bentas taip įsijautęs keverzoja savo dienoraščio įžangą, kad nė nepastebi kliento. Galiausiai van den Endenas mandagiai sukosi, kad praneštų apie save, ir tvirtai, bet maloniai sako:

– Jaunuoli, mes juk ne taip užsiėmę, kad neaptarnautume kliento, ką?Bentas, nebaigęs žodžio, meta plunksną ir pašoka.– Per daug užsiėmę? Toli gražu, ne, pone. Jūs šiandien pirmas pir-

kėjas. Atleiskit, kad neatkreipiau dėmesio. Kuo galėčiau padėti?– Norėčiau litro vyno ir galbūt – nelygu, kiek kainuoja, – kilogra-

mo smulkių razinų iš apatinės dėžės.Bentas ant vienos svarstyklių lėkštės deda švininį svarstį, ant kitos

nuzulintu mediniu samteliu beria razinas, o van den Endenas priduria:– Pertraukiau jūsų rašymą. Koks įdomus ir nepaprastas, ne, dau-

giau negu nepaprastas, sakyčiau, nepakartojamas įvykis, – įeiti į par-duotuvę ir užtikti jauną pardavėją taip įsijautusį į rašymą, kad net nepastebi pirkėjų. Aš, kaip mokytojas, dažniau susiduriu su priešingais atvejais. Užklumpu studentus nerašančius ir nemąstančius, nors turė-tų tai daryti.

– Prekyba einasi prastai, – atsako Bentas. – Taigi sėdžiu čia valan-dų valandas ir neturiu ką veikti, tik mąstyti ir rašyti.

Pirkėjas parodo į Spinozos dienoraštį, vis dar atverstą ten, kur jis rašė.

– Bandysiu atspėti, apie ką rašot. Jei verslas einasi prastai, jūs, be abejo, nerimaujate dėl savo prekių likimo. Pasižymite dienoraštyje išlaidas ir pajamas, sudarote sąmatas ir surašote galimus sprendimus. Teisingai?

Bentas paraudęs apverčia dienoraštį.– Nereikia nuo manęs nieko slėpti, jaunuoli. Aš patyręs šnipas ir

moku saugoti paslaptis. Ir aš apmąstau draudžiamus dalykus. Be to, iš profesijos esu retorikos dėstytojas, tad tikrai padėčiau jums gerinti rašymo įgūdžius.

– 31 –

Spinoza pakelia dienoraštį, kad būtų matyti, ir su šypsenėle klausia:– Mokate portugalų, pone?– Portugalų! Štai ir pričiupot mane, jaunuoli. Olandiškai – taip.

Prancūziškai, angliškai, vokiškai – taip. Lotyniškai ir graikiškai – taip. Moku netgi šiek tiek ispaniškai ir mažumėlę hebrajiškai bei ara-mėjiškai. O portugališkai – ne. Jūs puikiai šnekat olandiškai, tai kodėl nerašot šia kalba? Neabejoju, jūs čionykštis.

– Taip. Mano tėvas dar vaikystėje emigravo iš Portugalijos. Pre-kybos sandorius sudarinėju olandiškai, bet rašyti šia kalba man sun-koka. Kartais dar rašau ispaniškai. O dabar pasinėriau į hebrajų studijas.

– Visada troškau Šventąjį Raštą perskaityti originalo kalba. Deja, jėzuitai mane menkai išmokė hebrajų. O jūs dar nepasakėte, ką rašote.

– Jūsų išvada, kad rašau sąmatas ir kaip pagerinti prekybą, spėju, grįsta mano pastaba, kad verslas sekasi prastai. Protinga dedukcija, bet šiuo atveju visiškai klaidinga. Mano mintys retai sukasi apie vers-lą, ir aš niekada apie tai nerašau.

– Priimu pataisą. Bet prieš toliau gilindamasis į jūsų rašymą, norė-čiau šiek tiek nukrypti į šalį – duosiu pedagoginę pastabą, man tai jau įaugę į kraują. Jūs netinkamai pavartojote žodį „dedukcija“. Veiksmas, kai vadovaujantis atskirais stebėjimų duomenimis padaroma racionali išvada, kitaip tariant, iš pavienių faktų sukuriama teorija, vadinamas indukcija, o dedukcija remiasi teorija, ir taip daromos išvados.

Matydamas, kad Spinoza apmąsto jo žodžius, gal net dėkingas linkteli, van den Endenas kalba toliau:

– Jei ne apie verslą, tai apie ką rašote, jaunuoli?– Tik apie tai, ką matau pro krautuvės langą.Van den Endenas paseka Bento žvilgsnį į gatvę.– Pažiūrėkit. Visi kruta. Laksto pirmyn atgal visą dieną, visą gy-

venimą. Ir kam? Dėl turtų? Dėl garbės? Dėl malonumų? Be abejo, šie tikslai niekam tikę.

– Kodėl?

– 32 –

Bentas pasakė viską, ką norėjo pasakyti, bet, padrąsintas pirkėjo klausimo, aiškina toliau:

– Šie tikslai kaip parazitai. Kai tik tikslas pasiekiamas, prisiveisia naujų poreikių. Tenka dar daugiau lakstyti, ieškoti ir taip be galo. Tikrasis kelias į amžiną laimę turi būti kitas. Štai ką mąstau ir apie ką rašinėju.

Bentas smarkiai išrausta. Jis dar su niekuo nesidalijo savo minti-mis.

Iš pirkėjo veido matyti, kad tai jį be galo sudomino. Jis padeda krepšelį, prisiartina ir įsmeigia akis į Bentą.

Tai buvo akimirka – akimirkų akimirka. Bentui ji patiko, tas nuo-stabos kupinas žvilgsnis, naujas, netikėtas susidomėjimas ir pagarba nepažįstamojo veide. Ir dar kokio nepažįstamojo! Pasiuntinio iš di-džiojo, išorinio, ne žydų pasaulio. Neabejotinai svarbaus žmogaus. Jam neužteko į tą akimirką grįžti vieną kartą. Jis įsivaizdavo tą sceną ne du kartus, kartais mintimis grįždavo prie jos tris arba keturis. Ir kaskart jam sudrėkdavo akys. Dėstytojas, žinomas žmogus, susido-mėjo juo, rimtai jį įvertino ir galbūt pasakė sau: „Tai nepaprastas jaunuolis.“

Bentas sunkiai atsiplėšdavo nuo šios akimirkų akimirkos ir dabar vėl nuklydo mintimis į pirmąjį jų susitikimą.

Pirkėjas spiria:– Sakėt, kad amžina laimė slypi kažkur kitur. Papasakokit apie

tą „kitur“.– Aš tik žinau, kad jos nėra laikinuose daiktuose. Ji glūdi ne išorė-

je, o viduje. Protas lemia, kas yra baisu, kas nieko verta, o kas geidžia-ma ir kas neįkainojama, taigi keisti reikia protą ir tik protą.

– Kuo jūs vardu, jaunuoli?– Bentas Spinoza. Hebrajiškai mano vardas skamba kaip Baru-

chas.

– 33 –

– O lotyniškai – Benediktas. Gražus, laimę nešantis vardas. Aš esu Franciskas van den Endenas. Vadovauju klasikinės filologijos akade-mijai. Sakot, Spinoza... hm, lotyniškai „spina“ ir „spinosus“ atitinka-mai reiškia „dyglys“ ir „dygliuotas“.

– Portugališkai „d’espinosa“, – linkteli Bentas. – Iš dygliuotos vietos.

– Jūsų klausimai ortodoksiškiems, doktrinieriškiems mokytojams gali pasirodyti dygūs. – Van den Endeno veide nušvinta šelmiška šypsenėlė. – Sakykit, jaunuoli, jūs buvote rakštis mokytojų užpa-kalyje?

Bentas irgi nusišypso.– Taip, kadaise taip ir buvo. Bet dabar aš nutolau nuo mokytojų.

Savo dyglius patikiu dienoraščiui. Mano klausimai nepriimtini prie-taringai bendruomenei.

– Prietarai ir protas niekada artimai nesibičiuliavo. Bet gal aš ga-lėčiau jus supažindinti su panašių pažiūrų draugais. Štai, pavyzdžiui, žmogus, su kuriuo turite susipažinti. – Van den Endenas įkiša ranką į krepšelį, ištraukia seną knygą ir paduoda ją Bentui. – Jo vardas Aristotelis, ir šioje knygoje jis nagrinėja panašius į jūsų keliamus klau-simus. Jis irgi manė, kad protas ir siekis tobulinti mąstymo galias yra svarbiausia ir ypatinga žmogaus savybė. Aristotelio „Nikomacho etika“ turėtų būti kita jūsų pamoka.

Bentas kilsteli knygą prie nosies ir, prieš atversdamas puslapius, įtraukia jos kvapo.

– Žinau apie šį vyrą ir mielai susipažinčiau. Bet mes niekaip nesu-sišnekėtume. Aš nemoku graikiškai.

– Tai jums reikėtų pramokti ir graikų kalbos. Žinoma, kai tik išlavinsite lotynų. Kaip gaila, kad jūsų mokytieji rabiai taip menkai išmano klasikinę filologiją. Jų akiratis toks siauras, jog dažnai užmirš-ta, kad ne vien žydai ieško išminties.

Bentas atsako akimirksniu, vėl virtęs žydu, kaip visada, kai šie puolami.

– 34 –

– Tai netiesa. Ir rabis Menašė, ir rabis Mortera skaitė Aristotelio vertimą į lotynų kalbą. Ir Maimonidas manė, kad Aristotelis buvo vienas didžiausių filosofų.

Van den Endenas atsitiesia.– Puikiai pasakyta, jaunuoli, puikiai pasakyta. Šiuo atsakymu iš-

laikėte stojamąjį egzaminą. Tokia ištikimybė seniesiems mokytojams mane skatina oficialiai pakviesti jus studijuoti mano akademijoje. Jums atėjo laikas ne tik žinoti apie Aristotelį, bet ir pačiam su juo su-sipažinti. Padėčiau jums suprasti jį ir jo draugus, kaip antai Sokratą, Platoną ir daugelį kitų.

– Ak, bet juk už mokslą reikia mokėti? Kaip sakiau, verslas nesi-seka.

– Viską suderintume. Viena vertus, pažiūrėtume, koks iš jūsų išeitų hebrajų mokytojas. Mes su dukra norėtume geriau išmokti hebrajų. Galbūt sugalvosime ir kitokių mainų. Dabar būtų gerai, jei prie vyno, razinų – ne smulkiųjų, paragaukim tų didelių nuo viršutinės lenty-nos, – pridėtumėte ir kilogramą migdolų.

Šio naujo gyvenimo pradžios prisiminimai taip įtraukė, kad Bentas užsigalvojęs praėjo kelis kvartalus. Krūptelėjo, greitai susigaudė ir grįžo prie van den Endeno namų, siauro keturaukščio pastato, ku-rio langai žvelgė į Singelio kanalą. Lipdamas į ketvirtą aukštą, kur vyksta pamokos, Bentas visada stabteli kiekvienoje aikštelėje ir slap-čia dirsteli į gyvenamuosius kambarius. Pirmame aukšte įmantrios plytelėmis išklotos grindys, apkraštuotos mėlynos ir baltos spalvų plytelėmis su Delfto vėjų malūnais, jo nedomino.

Antrame aukšte raugintų kopūstų ir aštrių prieskonių kvapas pri-minė, kad jis ir vėl užmiršo papietauti.

Trečiame aukšte jo žvilgsnis neužgaišo prie spindinčios arfos ir kabančių gobelenų, bet, kaip visada, širdis atsigavo prie daugybės

– 35 –

aliejinių paveikslų, kuriais buvo nukabinėtos visos sienos. Kelias mi-nutes Bentas žiūrėjo į nedidelį paveikslą, vaizduojantį valtį ant kran-to, atidžiai įvertino perspektyvą – dvi didelės figūros ant kranto ir dvi mažos toliau valtyje: viena stovi pirmagalyje, kita, dar mažesnė, sėdi gale, – ir įsidėjo tai į atmintį, kad vėliau vakare galėtų anglimi nupiešti kopiją.

Ketvirtame aukšte jį pasveikino van den Endenas ir šeši jauni akademijos mokiniai: vienas studijuojantis lotynų kalbą, o penki jau perėję į graikų klasę. Van den Endenas iš pradžių kaip visada padiktavo lotynišką tekstą, mokiniai jį turėjo išversti į olandų arba graikų. Vildamasis įkvėpti meilę kitoms kalboms, van den Ende-nas duodavo, jo manymu, įdomius tekstus. Pastarąsias tris savaites jie vertė Ovidijų, ir šįvakar van den Endenas paskaitė ištrauką apie Narcizą.

Spinoza, kitaip negu kiti mokiniai, mažai domėjosi stebukliniais pasakojimais apie nepaprastus persikeitimus. Netrukus paaiškėjo, kad jam nereikia pramogų. Jis jautė aistrą pačiam mokymuisi ir buvo stulbinamai gabus. Nors van den Endenas iš karto suprato, kad Ben-tas bus nepaprastas studentas, jis nuolat stebėdavosi, kaip jaunuolis suvokia ir įsimena kiekvieną sąvoką, kiekvieną teiginį ir kiekvieną gramatikos išimtį mokytojui dar nespėjus iki galo išdėstyti.

Kasdienius lotynų kalbos pratimus tikrindavo van den Endeno dukra Klara Marija, ilgakaklė ištįsusi trylikametė kupriukė kerinčia šypsena. Klara buvo tikra kalbų žinovė ir nesidrovėdavo parodyti savo gabumų mokiniams: su tėvu aptardama kiekvieno mokinio dienos darbą laisvai šokinėdavo nuo vienos kalbos prie kitos. Iš pra-džių Bentas buvo priblokštas; jis niekada neabejojo žydų doktrina, kad moterys yra žemesnės būtybės: žemesnės intelektu ir žemesnės padėtimi. Nors ir žavėjosi Klara Marija, vertino ją kaip retą keistuo-lę, taisyklės, kad moterys protu neprilygsta vyrams, išimtį.

– 36 –