REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIESlies nulemtas anglų kalbos tapimo visuotinai priimta...

KLAIPĖDA UNIVERSITYSOCIAL SCIENCE FACULTY

REGIONAL FORMATION AND

DEVELOPMENT STUDIES

Journal of Social Sciences

No. 2 (13)

Klaipėda, 2014

Regional Formation and Development Studies

Klaipėda UniversitySocial Science Faculty

Scientific EditorProf. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania)Deputy of scientific editorProf. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania)Editorial board:Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania)Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania)Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation)Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France)Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Akureyri (Iceland)Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain)Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland)Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic)Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland)Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia)Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria)Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania)

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania)Layout: Ingrida Sirvydaitė (Lithuania)Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania)

The first number was published in 2007.There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages.The journal included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases (http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf).

Address:Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Internet address: http://www.ku.lt/leid

© Klaipėda University, 2014© Social Science Faculty, 2014

Every paper is revised by two reviewersISSN 2029-9370

3

PREFACE

This journal number should be interesting for different field of scientists and business people. We should mention that in most of scientific papers there are interdisciplinary approaches. It is mean that authors of papers view to scientific problems more open and widely. They are trying to describe scientific and practical problems not only from their scientific field, but also to use knowledge from different field of science. In jour-nal we can read some papers where similar scientific problem is analyzed from different point of view. For example, regional cooperation questions are analyzed in D. Burgis and A. Dastanka, V. I. Chuprys papers, but in different aspects: D. Burgis through advanced planning systems and Dastankos, V. I. Chuprys through sociological and legal aspects. The management problems are described in Klaipeda: organizational culture research was done in J. Paužuolienė, V. Docienė, A. Vaitiekus paper, creativity aspects in E. Župerkienė, R. Šimanskytė paper, findings of leadership style in L. Šimanskienė, A. Petrulis paper. We can read about women employment in Uzbekistan written by S. Nurdinova and genetically modified product use and trade regulation of the European Union written by A. Gargasas, I. Rimkienė. D. Kiyak, L. Pranckevičiūtė analyses the prices of insurance products and A. Giedraitis analyses ergonomic risk factors in organization. Impor-tant regional development questions analyses R. Viederytė in paper about Lithuanian maritime sector’s clustering, A. B. Knašas analyses scientific-technical progress in the regions in terms of published patent applications, M. Kučinskienė, A. Mačerinskienė did the research about cycling for regional development. So readers have possibility to know a lot of interesting results from different research.

Deputy of scientific editorProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania)

PRATARMĖ

Šis žurnalo numeris turėtų sudominti įvairių sričių mokslininkus ir praktikus. Verta paminėti, kad dau-guma mokslinių straipsnių yra tarpdisciplininio pobūdžio, t. y. straipsnių autoriai plačiau žvelgia į pasirink-tas nagrinėti mokslines problemas – ne tik per savo tiesiogines mokslinių interesų kryptis, bet mokslines ir praktines problemas bando atskleisti remdamiesi kelių gretutinių mokslo sričių žiniomis. Žurnale pateikta straipsnių, kur panašią mokslinę problemą analizuoja skirtingų mokslo sričių atstovai. Pavyzdžiui, regioninio bendradarbiavimo klausimai D. Burgio, A. Dastankos ir V. I. Chuprio straipsniuose analizuojami skirtingais aspektais: D. Burgio – per pažangias planavimo sistemas, A. Dastankos, V. I. Chuprio – nagrinėjant teisi-nius ir sociologinius aspektus. Aptariamos ir Klaipėdos miesto valdymo problemos: organizacinės kultūros aspektu – J. Paužuolienės, V. Docienės, A. Vaitiekaus straipsnyje, kūrybiškumo aspektu – E. Župerkienės, R. Šimanskytės straipsnyje, vadovavimo stiliaus nustatymo aspektu – L. Šimanskienės, A. Petrulio straipsny-je. Moterų įdarbinimo Uzbekistane problemos atskleistos S. Nurdinovos straipsnyje, modifikuotų produktų reguliavimo ir prekybos ES problemos – A. Gargaso ir I. Rimkienės straipsnyje. D. Kiyak, L. Pranckevičiūtė analizavo draudimo produktų kainas, A. Giedraitis pateikė ergonominių veiksnių tyrimo rezultatus. Svarbius regionų vystymo klausimus sprendė R. Viederytė, nagrinėjusi jūrinio sektoriaus klasterizaciją, A. B. Knašas analizavo mokslinę-techninę pažangą regionuose pagal pateiktus patentus, M. Kučinskienė, A. Mačerinskie-nė regionų plėtrą ragina skatinti išnaudojant dviračių galimybes. Taigi skaitytojams pristatome daug įdomių įvairių tyrimų rezultatų.

Redaktoriaus pavaduotojaProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

4

TURINYS

Darius BurgisPažangių planavimo sistemų vaidmuo gerinant regioninį verslo bendradarbiavimą / 5(The Role of Advanced Planning Systems in Facilitating Regional Business Cooperation) / 14

Alena A. Dastanka, Volha I. ChuprysEuroregions as a Part of Trans-Border Cooperation of Belarus: Legal and Sociological Aspects / 16(Euroregionai, kaip Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną, dalis: teisiniai ir sociologiniai aspektai) / 24

Audrius Gargasas, Indrė RimkienėGenetically modified product use and trade regulation of the European Union / 25(Genetiškai modifikuotų produktų naudojimo ir jų prekybos reguliavimas Europos Sąjungoje) / 34

Algirdas GiedraitisErgonominių rizikos veiksnių tyrimas komercinėje įmonėje / 36(Survey of Ergonomic Risk Factors in a Commercial Company) / 45

Deimena Kiyak, Linara PranckevičiūtėDraudimo produktų kainų lyginamoji analizė Lietuvoje / 47(Comparative Analysis of Insurance Products Prices in Lithuania) / 61

Arimantas Bronislovas KnašasMokslinė-techninė pažanga Lietuvos regionuose paskelbtų patentinių paraiškų požiūriu / 62(Scientific-Technical Progress in the Regions of Lithuania in Terms of Published Patent Applications) / 76

Marija Kučinskienė, Aida MačerinskienėAr gali kelionės dviračiais paskatinti regionų plėtrą? / 77(Can Cycling Lead to Regional Development?) / 87

Shoirakhon NurdinovaHuman Development and Women Employment in Uzbekistan: Situation and Problems / 88(Žmogiškieji ištekliai ir moterų įdarbinimas Uzbekistane: situacija ir problemos) / 95

Jurgita Paužuolienė, Violeta Docienė, Antanas VaitiekusLietuviško ir užsienio kapitalo organizacijų organizacinės kultūros tyrimas Klaipėdos mieste / 96(Organizational Culture Research in Lithuanian and Foreign Capital Organizations in Klaipeda Town) / 105

Ligita Šimanskienė, Arnoldas PetrulisVadovavimo stilių nustatymas Klaipėdos miesto progimnazijose / 107(Leadership Style Findings in Progymnasiums in Klaipėda) / 116

Rasa Viederytė Economic Implications on the Basis of Lithuanian Maritime Sector’s Clustering / 118(Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterizacijos ekonominės reikšmės vertinimas) / 125

Erika Župerkienė, Rugilė ŠimanskytėKūrybiškumo taikymas Klaipėdos organizacijų veikloje / 127(Application of Creativity in Klaipeda Organizations) / 134

ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (13)

5

PA Ž A N G I Ų P L A N AV I M O S I S T E M Ų VA I D M U O G E R I N A N T R E G I O N I N Į V E R S L O b E N D R A D A R b I AV I M Ą

Darius Burgis1

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjamas regioninis verslo organizacijų bendradarbiavimas, aptariamos teorinės tokio bendradarbiavimo prielaidos. Ana-lizuojama pažangių planavimo sistemų (APS) specifika, aptariamos šių sistemų rūšys, vystymasis ir funkcionalumas. Analizuojamos APS teikiamos galimybės, leidžiančios pagerinti regioninį verslo organizacijų bendradarbiavimą, pateikiamas APS vaidmenį šiame procese iliustruojantis modelis, kuris atskleidžia APS reikšmę bendradarbiaujant tiek skirtingiems tos pačios organizacijos padaliniams, tiek skir-tingoms organizacijoms tinkle. PAGRINDINIAI žoDžIAI: regionai, pažangios planavimo sistemos, bendradarbiavimas.

JEL KLASIFIKACIJA: R, F230DoI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.820

Įvadas

Didėjanti konkurencija pasaulio rinkose ir revoliuciniai technologijų pokyčiai kelia naujus iššūkius or-ganizacijų valdymui. Norint sėkmingai veikti naujomis, sparčiai kintančiomis sąlygomis, tenka nuolat to-bulinti visus organizacijoje vykdomus procesus. Anot L. Šimanskienės ir kt. (2006), pasaulinės ekonomi-kos globalizacija daugelyje šalių skatina decentralizacijos ir dereguliacijos procesus, kuriems vykstant vis didesnį vaidmenį įgauna pagal individualų modelį besivystantys regionai. ES šalių narių ir kitų Europos valstybių tarpregioninis bendradarbiavimas sudaro prielaidas šių regionų ekonomikos plėtrai, politiniam sta-bilumui ir saugumo politikai įtvirtinti, padeda išvengti neigiamų regionų savitarpio konkurencijos padarinių, ypač aktualus tampa pasienio regionų bendradarbiavimas (Česnavičius ir kt., 2008). Neneigiant politinių institucijų ir tarptautinių susitarimų svarbos skatinant verslo bendradarbiavimą pasienio regionuose, šiame straipsnyje nagrinėjama problema, kaip diegiant pažangias planavimo sistemas (angl. advanced planning systems – APS) būtų galima puoselėti verslo bendradarbiavimą gamybos organizacijose. Anot J. Webster (1995), tokios sistemos gali funkcionuoti tik esant atitinkamai gana sudėtingų komunikacijų ir kompiuterių paslaugų infrastruktūrai, kuri leidžia kontroliuoti ir koordinuoti išsibarsčiusias veiklas. Tai savo ruožtu lei-džia formuotis tinklinei organizacijai – vertės kūrimo sistemai, kurioje kelios organizacijos, pasižyminčios viena kitą papildančiomis stiprybėmis, sudaro visiems dalyviams naudingą sąjungą, užtikrinančią sėkmingą organizacijos veiklą sparčiai kintančiomis sąlygomis (Castells, 2005; Issakson, 2010; Staniulienė, 2006; Zakarevičius, 2002).

1 Darius Burgis – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentas. Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros doktorantas Mokslinės kryptys: krizinių situacijų valdymas, informacinių technologijų taikymas valdymeEl. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 666

Darius BurgisPAŽANGIŲ PLANAVIMO SISTEMŲ VAIDMUO GERINANT REGIONINĮ VERSLO BENDRADARBIAVIMĄ

6

Šio straipsnio objektas: pažangių planavimo sistemų taikymas puoselėjant regioninį verslo bendra-darbiavimą.

Tikslas: nustatyti pažangių planavimo sistemų taikymo poveikį gerinant regioninį verslo bendradarbia-vimą.

Uždaviniai:• ištirti teorines verslo organizacijų regioninio bendradarbiavimo prielaidas;• atskleisti pažangių planavimo sistemų specifiką;• suformuoti modelį, iliustruojantį pažangių planavimo sistemų taikymo vaidmenį puoselėjant regio-

ninį verslo bendradarbiavimą.

Metodai: mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas, modeliavimas.

1. Teorinės regioninio bendradarbiavimo prielaidos

Siena intuityviai suvokiama kaip riba, skirianti dvi ar daugiau skirtingais požymiais pasižyminčių teritori-jų. Dažnai vienos ribos egzistavimas paskatina kitų ribų atsiradimą, vis dėlto gali paskatinti ir bendrą veiklą, kuri nulemtų viso pasienio regiono vystymąsi bei jame veikiančių organizacijų konkurencingumo didėjimą (Dolzblasz, Lesniak, 2005). Pastaruoju metu stebėtas spartėjantis regioninio bendradarbiavimo tempas iš da-lies nulemtas anglų kalbos tapimo visuotinai priimta bendravimo kalba. F. J. Contractor (2007) nurodo, kad 85 procentai tarptautinių asociacijų vartojo anglų kalbą kaip pagrindinę bendravimo priemonę, 33 procentai bendrauja išskirtinai anglų kalba. Kalbant apie posovietinio bloko valstybes ir regionus reikėtų paminėti, kad ilgą laiką čia pagrindinės tarptautinio bendravimo priemonės vaidmenį atliko rusų kalba, dažnai jos svarba skatinant bendradarbiavimą jaučiama ir dabar.

organizacijų bendradarbiavimas tampa esmine naujo verslo organizavimo modelio globalioje ekono-mikoje dalimi. Šiandien didžiausi ekonominiai dariniai yra ne multinacionalinės korporacijos, bet globalūs verslo tinklai, kuriuos sudaro konkuruojančios, kartu ir bendradarbiaujančios organizacijos (Castells, 2005). Pastebėtina, kad intensyvėjo tiek vertikalus (bendradarbiaujančios organizacijos užima skirtingas tiekimo grandinės pakopas), tiek horizontalus (susivienijimus sudaro susibūrę partneriai, kurie sutelkė savo jėgas ir turimus išteklius, siekdami įgyvendinti tas pačias verslo funkcijas) bendradarbiavimas (Contractor, 2007). T. Arita ir kt. (2006), tyrę Japonijos organizacijas, nustatė, kad bendradarbiauti su kitomis institucijomis lin-kusios organizacijos, tikėtina, augs sparčiau nei nelinkusios bendradarbiauti. Ypač reikšmingas horizontalus skirtingų verslo šakų organizacijų ir universitetų bendradarbiavimas. Svarbus vaidmuo šiame procese tenka ir valstybinėms institucijoms. P. L. Chee (1984), tyrinėjęs Pietryčių Azijos Tautų asociacijos (angl. ASEAN) organizacijų bendradarbiavimą, siūlo valstybėms koordinuoti savo veiksmus skatinant verslą regioniniame lygmenyje.

Nepaisant svarbaus valstybinių institucijų vaidmens skatinant regioninį bendradarbiavimą, esminis vai-dmuo šiame procese tenka pačioms verslo organizacijoms, o proceso sėkmė nemažai priklauso nuo organiza-cijų gebėjimo išnaudoti visas bendradarbiavimą puoselėjančias priemones. Siekiant sparčiai plėtoti regionų organizacijų bendradarbiavimą, būtina sudaryti tam tikras sąlygas, pavyzdžiui, diegti informacines-komu-nikacines technologijas (IKT), tai galima traktuoti kaip pagrindinę sąlygą, siekiant koordinuoti skirtingose geografinėse vietovėse esančių individų ir organizacijų veiklą, taigi jas galima laikyti tarptautinio ir regioni-nio bendradarbiavimo pagrindu (Czochanski, 2006; Contractor, 2007). Tai akivaizdžiai pastebima tinklinėse organizacijose, kuriose ypač išryškėja efektyvaus koordinavimo užtikrinimo problema (Кущ, 2006; Danese, 2006; Kumar, 2001; Seifert, 2003; Rudberg, 2008). IKT ne tik palengvina apsikeitimo informacija tarp skir-tingose geografinėse vietovėse esančių organizacijų procesą, bet ir įgalina kurti modernias koordinavimo sistemas, kurios užtikrina tinklinių organizacijų funkcionavimą (Burgis ir kt., 2011).


7

2. Pažangių planavimo sistemų specifika

Tik paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį įvykę kokybiniai pokyčiai informacinių technologijų srityje sudarė sąlygas atsirasti visapusiškai interaktyviems, kompiuteriniams vadybos, gamybos ir paskirstymo pro-cesams, kurie apėmė skirtingų įmonių ir jų padalinių bendradarbiavimą. Naujosios technologijos yra „protin-gos“, gali aprėpti didžiulius kiekius labai sudėtingos informacijos, sudarančios sąlygas rentabiliai nedidelės apimties gamybai taikantis prie vartotojų poreikių ir sparčiai keičiant gamybos procedūras (Webster, 1995; Castells, 2005). Taikant naujausias IT galima formuoti visapusiškai išvystytas tinklinių struktūrų koordina-vimo sistemas, kurios, D. Seifert (2003) nuomone, turi šių galimybių:

• Internetinis bendradarbiavimas, skirtas dalijimuisi informacija (atsargų planai, transporto poreikis, pakeitimai ir kt.) tarp tinklo partnerių.

• Išimčių valdymas ir analizė: atradus nukrypimų, priemonė išsiunčia pranešimą atitinkamam tinklo nariui, kad jis galėtų prisijungti prie sistemos, įvertinti išimtį ir priimti atitinkamus sprendimus.

• Priežiūra ir ataskaitos suteikia galimybę analizuoti veiklos rezultatus pagal pasirinktus esminius rodiklius, formuoti valdymui būtinas ataskaitas.

Nors kompiuteriai atsirado tik prieš keletą dešimtmečių, kompiuterinių technologijų vystymasis ir pritai-kymas gamyboje vyko labai sparčiai. Informacinių technologijų taikymo gamybos organizacijų planavimo procese pradžia galima laikyti XX a. vidurį, kai buvo sukonstruoti pirmieji medžiagų normų procesoriai (angl. Bill of Material Procesors – BoMP). Nors tai buvo ryškus technologinis proveržis, tačiau patys pro-cesoriai buvo gremėzdiški ir santykinai neefektyvūs, todėl jau septintajame dešimtmetyje sukurta funkcio-nalesnė Medžiagų poreikio planavimo priemonė (angl. Material Requirements Planning – MRP). Skirtingai nei BoMP, MRP galėjo informuoti planuotoją, kiek žaliavų šiuo metu yra įmonėje, kiek ir kada jų dar reikia užsakyti, kad būtų įgyvendinti turimi užsakymai. Ši sistema dar kartą patobulinta 1980 metais, dėl ko atsirado MRP2 priemonė, kuri buvo dar funkcionalesnė: sandėlio lygio valdymas, pirkimai ir gamybos pla-navimas (Ake ir kt., 2005). Kitas IT paremtų planavimo priemonių evoliucijos žingsnis – 1990 m. atsiradu-sios organizacijos išteklių planavimo (angl. Enterprise Resource Planning – ERP) sistemos, kurios žaliavų valdymo, pirkimo, užsakymų ir gamybos valdymo funkcionalumą leido įgyvendinti naudojantis asmeniniais kompiuteriais, tai suteikė galimybę didžiajai daliai organizacijų pasinaudoti ERP teikiamais privalumais (Bartels, 2004; Ghosh, Skibniewski, 2010).

Vadovams akcentuojant ERP sistemų plėtrą ir nekreipiant dėmesio į priemones, kurios padeda įvertinti gamybos funkcijas, šiuo metu gamybos įmonėse planavimo procesui daugiausia naudojami Microsoft Excel ir Access programiniai paketai (Irvin, Brown, 1999). Be abejonės, šios priemonės yra naudingos, tačiau per-dėtas jų naudojimas planuojant gamybos procesą neduoda reikiamų rezultatų, šios universalios programos negali būti visavertis programinės įrangos, kuri specialiai sukurta gamybos įmonėms, pakaitalas.

Skiriamos penkios sritys, kuriose IT sistemos gali prisidėti prie gamybos įmonės veiklos efektyvumo (Ake ir kt. 2005; Kumar, 2001; Rudberg, 2008; Stoner ir kt., 2006; Paliulis ir kt., 2003):

• Gamyba – gamybos vykdymo sistemos (angl. Manufacturing Execution Systems – MES).• Produkto valdymas – produkto gyvavimo ciklo valdymo (angl. Product Lifecycle Management –

PLM) sistemos.• Duomenų rinkimas ir analizė – sprendimų priėmimo palaikymo sistemos (angl. Decision Support

Systems – DSS).• Planavimas ir grafikų sudarymas – pažangios planavimo sistemos (angl. Advanced Planning and

Scheduling – APS).• Remonto darbų ir techninės priežiūros valdymas – kompiuterinės remonto ir priežiūros valdymo

sistemos (angl. Computerized Maintenance Management Systems – CMMS).


8

Šiuo metu yra pakankamai išvystytų IT priemonių (1 pav.), kurios gali padėti gamybos įmonei spręsti jos išsikeltus uždavinius, tačiau daugelis jų lieka nepastebėtos arba tiesiog vengiama jas diegti bijant su naujo-vėmis susijusios rizikos.

1 pav. Planavimo sistemų funkcionalumo persidengimas

Šaltinis: Ake ir kt., 2005

CMMS leidžia pagerinti priežiūros efektyvumą, greičiau nustatyti gedimus, sumažinti techninės prie-žiūros sąnaudas, užkirsti kelią gedimams, koordinuoti veiksmus su kitomis sistemomis (Sahoo, Liyanage, 2008).

Aplinkos dinamiškumas lemia elastingumo ir lankstumo bei slenkamumo principų taikymą planuojant. Taikyti šiuos principus skatina būtinybė nuolat koreguoti ir pritaikyti anksčiau sudarytus planus, planavimą iš diskretinio proceso padaryti nepertraukiamą (Zakarevičius, 2003). MES – tai kompiuterinės programinės įrangos sistemos, kurios atlieka visą eilę funkcijų, susijusių su gamybos proceso eigos valdymu (Ake ir kt., 2005). MES surenkami gamybos proceso relevantiniai duomenys leidžia įvertinti įrenginius, žaliavas, žmo-nes, sąnaudas ir veiklos rezultatus. Šie duomenys apdorojami ir pateikiami planuotojui jau kaip informacija priimti sprendimą. Pardavimų skyrius perduoda ERP, kokio produkto, kiek ir kada pageidauja klientas, ERP generuoja gamybos užsakymus ir perduoda juos MES, ši sukuria planą, kuriame atsiskleidžia, kurie ištekliai turi būti panaudoti, koks bus gaminio maršrutas gamykloje, kada gaminys bus paruoštas išvežti. Kai gamy-bos užsakymai perduodami į cechą ir prasideda gamyba, MES realiu laiku perduoda duomenis apie gamybos proceso eigą, tai leidžia greičiau reaguoti, jei kyla problemų dėl kokybės. Jei gamybą reikia nutraukti, MES gali atitinkamai pakoreguoti darbų eigą. Viso gamybos proceso metu MES fiksuoja žaliavų sunaudojimą, duomenis apie įrenginių veikimą, kokybės statusą, praneša apie užsakymo įvykdymą ir produkcijos išvežimą užsakovui.

Gerose MES galima atrasti daugelį PLM atliekamų funkcijų, tačiau MES pagrindinį dėmesį skiria darbų paskirstymui, o PLM svarbiausia – produktas (Young ir kt., 2007). Pagrindinis PLM uždavinys yra produktų tobulinimas, to siekiama stebint visą produkto gyvavimo ciklą, ši sistema surenka ir platina visus duomenis, kurie susiję su produktu, pradedant sukūrimo ir vystymo stadija, gamybos laikotarpiu, baigiant informacija iš klientų.

Jei reikia planuoti ir koordinuoti kelių gamyklų, kuriose gaminami didelės vertės produktai, yra daug gamybos linijų, dažni ir ilgi keitimai, trūksta pajėgumų, veiklą, Excell nebepakanka, tokiose įmonėse dažnai naudojamos APS, pasižyminčios visais D. Seifert (2003) suformuluotais koordinavimo sistemos reikala-vimais, tai viena esminių priemonių, užtikrinčių efektyvų Bendro planavimo, prognozavimo ir užsakymų formavimo (angl. Collaborative Planning, Forecasting and Replenishment – CPFR) modelio įgyvendinimą


9

sudėtingose tinklinėse organizacijose. Priešingai nei ERP, APS nedaroma prielaida, kad pajėgumai yra be-galiniai, visi klientai, produktai ir žaliavos yra vienodai svarbūs, o gamybos laikas – nekintamas (Rudberg ir kt., 2009). APS telkiasi ties paklausos netikrumo valdymu, atsargų lygio, transportavimo sąnaudų mažinimu ir / ar gamybos ciklo trumpinimu taikant optimizavimo priemones. APS suteikia paramą priimant sprendi-mus, padeda analizuoti ir optimizuoti informacijos ir vertybių srautus tinklinėje organizacijoje, tam pasiekti APS taikomas prognozavimas, optimizavimo algoritmai, scenarijų rengimas ir simuliacijos (Kumar, 2001). Taikant APS siekiama suformuoti realų ir kuo artimesnį optimaliam planą visai tinklinei organizacijai, kartu įvertinant butelio kakliukus konkrečiose tinklo vietose bei koordinuoti tinklo partnerių veiklą įgyvendinant patvirtintą ir suderintą planą (Rudberg ir kt., 2008). Šių sistemų principinė schema pavaizduota 2 paveiksle.

2 pav. Principinė APS schema

Šaltinis: Ake ir kt., 2005

Pažangiose planavimo sistemose integruotas bendras planavimo proceso nuoseklumas, įgyvendinant pla-navimo – kontrolės – koregavimo ciklą praverčia slenkanti planavimo perspektyva, šis procesas dažnai tai-komas sprendžiant su netikrumu susijusias problemas tiek klasikinėse planavimo sistemose, tiek APS. Kiek efektyvesnis būdas atnaujinti planus yra įvykiais paremtas planavimas: naujas planas kuriamas ne iš anksto numatytais intervalais, o tik įvykus svarbiam įvykiui, pvz.: nenumatyti pardavimai, ryškūs klientų užsakymų pokyčiai, įrenginių gedimai ir pan. atliekant šią procedūrą būtina, kad visi planavimui reikalingi duomenys (atsargos, darbų vykdymas ir kt.) būtų nuolat atnaujinami ir prieinami bet kuriuo metu, įvykus nenumaty-tam įvykiui. Tokius reikalavimus galima patenkinti įdiegus APS, kuri remtųsi iš ERP gautais duomenimis. B. Fleischmann ir kt. (2005) skiria tris APS bruožus:

• Integruotas planavimas – visos tiekimo grandinės (ar net organizacijų tinklo) planavimas, įtraukian-tis bent jau vienos organizacijos tiekėjus ir klientus.

• optimizavimas – tinkamai apibrėžiamos alternatyvos, tikslai, apribojimai įvairioms planavimo pro-blemoms ir taikomi planavimo optimizavimo metodai.

• Hierarchinė planavimo sistema, leidžianti įgyvendinti aukščiau minėtus procesus.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tradicinės MRP koncepcijos, kurios įdiegtos visose ERP sistemose, nepasižymi nė viena iš aukščiau aptartų charakteristikų. Jos apsiriboja gamybos ir pirkimų sritimi, netaiko


10

planavimo optimizavimo metodų ir yra nuoseklios planavimo sistemos. Pagrindinis hierarchinio planavi-mo bruožas – planavimo proceso skaidymas į planavimo modulius, tai yra dalinius planus, skirtus skirtin-giems lygiams, kur kiekvienas lygis apima visą tiekimo grandinę, bet užduotys skirtinguose lygiuose skiriasi (3 pav.). Aukščiausiame lygyje kuriamas visą organizaciją apimantis, bet labai bendras planas. Kuo žemesnis lygis, tuo trumpesnis planavimo horizontas ir tuo planas detalesnis. Skirtingų tiekimo grandinės dalių to paties lygio planai koordinuojami aukštesnio hierarchinės struktūros lygio planu (Fleischmann ir kt., 2005).

Nors APS rinkoje teikia skirtingos bendrovės, kurios savo produktą kūrė nepriklausomai viena nuo kitos, egzistuoja tam tikri visoms APS bendri bruožai. Dažniausiai APS sudarytas iš kelių programinės įrangos mo-dulių, kurie savo ruožtu sudaryti iš programinės įrangos komponentų, kurie įgyvendina tam tikras planavimo užduotis (Rohde ir kt., 2000).

3 pav. Programinės įrangos moduliai tiekimo grandinės planavimo matricoje

Šaltinis: Meyr ir kt., 2005: 109

Strateginis tinklo planavimas apima visas keturias ilgo laikotarpio planavimo dalis, iš esmės čia nustatomi ryšiai ir medžiagų srautai tarp tiekėjų ir vartotojų tiekimo grandinėje.

Paklausos planavimas. Šis modulis padeda nustatyti ilgalaikę paklausą ir planuoti vidutinio laikotar-pio pardavimus.

Paklausos tenkinimas ir GP (galėjimas pažadėti). Didžioji dalis APS tiekėjų siūlo paklausos tenkinimo ir GP modulius trumpo laikotarpio pardavimams planuoti.

Generalinis planavimas. Šiame modulyje koordinuojami pirkimai, gamyba ir paskirstymas vidutinio laikotarpio planavimo lygmenyje. Įvertinami pajėgumai, paskirstymas ir vidutinio laikotarpio personalo po-reikis, be to, yra galimybė sudaryti generalinius gamybos grafikus.

Gamybos planavimas ir grafikų sudarymas. Šiame modulyje įgyvendinamas partijos kiekio nu-statymas, įrenginio darbo grafiko sudarymas ir cecho darbo kontrolė. Šias funkcijas skirtingų tiekėjų APS gali atlikti vienas ar keli atskiri moduliai.

Transporto ir paskirstymo planavimas. Šiuo moduliu įgyvendinamas trumpo laikotarpio transpor-to poreikio planavimas, kartais taikomas papildomas modulis detaliau planuoti paskirstymą nei tai įmanoma generalinio planavimo lygmenyje.


11

Pirkimų ir žaliavų poreikio planavimas. žaliavų normų apskaičiavimas ir žaliavų užsakymo funk-cijos dažniausiai paliekamos ERP sistemoms, tačiau pažangesnis medžiagų ir komponentų pirkimo plana-vimas leidžia įvertinti alternatyvius tiekėjus, nuolaidas ir kitus apribojimus, kurių ERP sistemos nepajėgia įvertinti (Meyr ir kt., 2005).

Planavimo užduotys gali labai skirtis, tai priklauso nuo pramonės šakos ir tiekimo grandinės specifikos, ypač tai pastebima planuojant trumpą laikotarpį. Todėl APS tiekėjai siūlo keletą programinės įrangos kom-ponentų ir / ar modulių, kurie skirti toms pačioms planavimo užduotims, tačiau įvertinama ir konkrečios tie-kimo grandinės ar pramonės šakos specifika. Atsiradus papildomai dimensijai, galima praplėsti APS modulių tiekimo grandinėje schemą.

Vartotojai gali įsigyti, instaliuoti ir integruoti tik tuos programinės įrangos modulius, kurie būtini jų vers-lui, todėl dažniausiai instaliuojami ne visi prieinami APS modeliai, kartais tarpusavyje integruojami keli skirtingų APS tiekėjų moduliai. Kita plačiai paplitusi praktika – APS modulių integravimas su ERP sistemo-mis, taip formuojamas didžiąją organizacijos planavimo poreikių dalį tenkinantis programinės įrangos pake-tas. Dėl šių priežasčių dažnu atveju sunku identifikuoti aukščiau aptartus planavimo modulius, nagrinėjant konkretų APS diegimo atvejį organizacijoje (Meyr ir kt., 2005). Be jau aptartų planavimo modulių, dažnai siūlomi ir papildomi paketai skirtingiems programinės įrangos paketams koordinuoti ir integruoti tarpusa-vyje (Rohde, 2005).

4 pav. Bendradarbiavimas tarp APS tiekimo grandinėje

Šaltinis: Meyr ir kt., 2005: 113

Koordinavimo sistema (4 pav.) tiekimo grandinėje gali būti pagrįsta rinkos mechanizmais, tačiau APS leidžia įgyvendinti alternatyvų koordinavimo būdą – bendradarbiavimą arba planavimą bendradarbiaujant, kuris akcentuoja kooperacijos principą. Bendradarbiavimas pasireiškia dvejopai: viena vertus, tai bendradar-biavimas su klientais, kita vertus, tai bendradarbiavimas su tiekėjais. žvelgiant iš vieno tiekimo grandinės nario perspektyvos, bendradarbiavimas svarbus abiejose planavimo tiekimo grandinės matricos pusėse – tiek pardavimo, tiek pirkimo. Šių dviejų bendradarbiavimo tipų pagrindinis skirtumas yra konvergencinis jo po-būdis, kai kalbama apie bendradarbiavimą su tiekėjais, ir divergencinis, kai bendradarbiaujama su klientais (Meyr ir kt., 2005).


12

3. Pažangių planavimo sistemų taikymo verslui bendradarbiaujant regioniniame lygmenyje modelis

Įvertinę regioninio bendradarbiavimo teorines prielaidas ir pažangių planavimo sistemų specifiką, galime sudaryti šių reiškinių sąsajas iliustruojantį modelį (5 pav.).

Pirkimas Gamyba Pardavimas

APS

APS

APS

APS

APS

APS

APS

5 pav. APS vaidmuo verslui bendradarbiaujant regioniniame lygmenyje

Pastaba: sudaryta autoriaus

5 paveiksle pavaizduotas regioninio bendradarbiavimo modelis, kuriame horizontalios punktyrinės ribos žymi valstybės sienas, atitinkamai jas kertančios abipusės rodyklės žymi bendradarbiavimą valstybės sienas kertančiame regione, tuo tarpu linijų viduje esančios linijos – bendradarbiavimą tos pačios valstybės regione. Apskritimai (APS) žymi pažangių planavimo sistemų modulius, kurie veikia skirtingose organizacijose, arba tos pačios organizacijos skirtinguose padaliniuose, kurie yra skirtingose tiekimo grandinės vietose. ovalas, jungiantis tris APS modulius, žymi tinklinę organizaciją, sudarytą iš trijų padalinių, į ovalą nepatenkantys apskritimai žymi atskiras organizacijas, visi šeši apskritimai kartu sudaro organizacijų tinklą, kurio veikla koordinuojama taikant APS ir taip užtikrinant efektyvų bendradarbiavimą visose tiekimo grandinės vietose.

Išvados

Regioninis bendradarbiavimas, ypač pasienio regione, prisideda prie regionų ekonominio vystymosi, pas-taruoju metu pastebima regionalizacija sietina su bendrais globalizacijos procesais ir politiniais sprendimais, anglų kalbos, kaip tarptautinės verslo kalbos, įsigalėjimu ir informacinių komunikacinių technologijų plėtra. Pažangios planavimo sistemos yra viena iš formų, kuria IKT įgalina didesnį verslo regioninį bendradarbia-vimą.

APS leidžia integruotai planuoti visos tiekimo grandinės ar net organizacijų tinklo veiklą, tinkamai apibrėžti veiklos alternatyvas, tikslus, apribojimus ir, taikant planavimo optimizavimo metodus, formuoti hierarchinę planavimo sistemą. APS labiausiai pasiteisina planuojant ir koordinuojant veiklą kelių gamyklų, kuriose gaminami didelės vertės produktai, daug gamybos linijų, dažni ir ilgalaikiai keitimai, trūksta pajė-gumų. Pažangių planavimo sistemų taikymas yra viena esminių priemonių, užtikrinančių efektyvų bendro


13

planavimo, prognozavimo ir užsakymų formavimo (CPFR) modelio įgyvendinimą sudėtingose tinklinėse organizacijose.

APS vaidmenį verslui bendradarbiaujant regioniniame lygmenyje atskleidžiantis modelis parodo, kaip APS leidžia įgyvendinti planavimą bendradarbiaujant, kuris akcentuoja kooperacijos principą. Bendradar-biavimas pasireiškia dvejopai: viena vertus, tai bendradarbiavimas su klientais, kita vertus, tai bendradar-biavimas su tiekėjais. žvelgiant iš vieno tiekimo grandinės nario perspektyvos, bendradarbiavimas svarbus abiejose planavimo tiekimo grandinės matricos pusėse – tiek pardavimo, tiek pirkimo. Šių dviejų bendra-darbiavimo tipų pagrindinis skirtumas – konvergencinis jo pobūdis, kai kalbama apie bendradarbiavimą su tiekėjais, ir divergencinis, kai bendradarbiaujama su klientais. APS gali būti taikoma tiek tais atvejais, kai tiekimo grandinę sudaro tos pačios organizacijos padaliniai, tiek tada, kai ją sudaro pavienės organizacijos. Palengvina bendradarbiavimą organizacijų tinkle net ir tada, kai tinklą sudarančios organizacijos veikia skir-tingose valstybėse.

Literatūra

Ake, K., Clemons, J., Cubine, M., Lilly, B. (2005). Information technology for manufacturing: reducing costs and expanding capabilities. Washington: St. Lucie Press.

Arita, T., Fujita, M., Kameyama, Y. (2006). Efects of Regional Cooperation Among Small and Medium-sized firms onf their Growth in Japanese Industrial Clusters. RURDS, Vol. 18, No. 3, p. 209–228.

Bartels, N. (2004). Advanced planning’s ongoing operation. Manufacturing Systems, Vol. 22 (12), p. 32–34.Burgis, D., Ribačonka, E. (2011). Koordinavimo sistemos sąsajos su darniu vystymusi tinklinėje organizacijoje. Mana-

gement theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 1 (25), p. 70–76.Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.Chee, P. L. (1984). Small Enterprises in ASEAN: Need for regional co-operation. ASEAN Economic Bulletin, p. 89–114. Contractor, F. J. (2007). Interorganizationai Cooperation and our Manifest Destiny: an evolutionary perspective. Futu-

res Research Quarterly, Vol. 23, Issue 2, p. 5–29.Czochanski, J. T. (2006). IT technologies and systems as factors contributing to developing integration and co-operation

in Baltic Sea Region. Baltic Europe from idea to reality, p. 136–147.Česnavičius, D., Stanaitis, S. (2008). Приграничное экономическое сотрудничество в контексте европейской

интеграции (пример Литвы). Problemy Vspolpracy Gospodarczej v regionie Baltyckim v kontekšcie integracji Europejskiej. Toruń, s. 105–114.

Danese, P. (2006). Collaboration forms, information and communication technologies, and coordination mechanisms in CPFR. International Journal of Production Research, Vol. 44(16), p. 3207–3226.

Dolzblasz, S., Lesniak, M. (2005). Conditions of competitiveness in the borderlads in the context of European inte-gration. Problems of regional and local development in Polish, Russian and Lithuanian parts of South Baltic arc, p. 29–42.

Fleischmann, B. (2005). Distribution and Transport Planning. In: H. Stadtler, C. Kilger (eds.). Suply chain management and advanced planning: concepts, models, software and case studies. Berlin: Springer.

Fleischmann, B., Meyr, H., Wagner, M. (2005). Advanced Planning. In: H. Stadtler, C. Kilger (eds.). Suply chain mana-gement and advanced planning: concepts, models, software and case studies. Berlin: Springer.

Ghosh, S., Skibniewski, M. J. (2010). Enterprise resource panning systems implementation as a complex project: a conceptual framework. Journal of Business Economics and Management, Vol. 11 (4), p. 533–549.

Irvin, S. A., Brown, H. N. (1999). Self-Scheduling with Microsoft Excel. Nursing Economic, Vol. 17 (4), p. 201–206.Issakson, R., Johansson, P., Fischer, K. (2010). Detecting Supply Chain Innovation Potential for Sustainable Develo-

pment. Journal of Business Ethics, Vol. 97 (3), p. 425–442.Young, R. I. M., Gunerandy, A. G., Cutting-Decelle, A. F., Gruninger, M. (2007). Manufacturing knowledge sharing

in PLM: a progression towards the use of heavy weight ontologies. International Journal of Production Research, Vol. 45 (7), p. 1505–1519.

Kumar, K. (2001). Technology for supporting supply chain management. Communications of the ACM, Vol. 44 (6), p. 58–61.

Meyr, M., Wagner, M., Rohde, J. (2005). Structure of Advanced Planning Systems. In: H. Stadtler, C. Kilger (eds.). Suply chain management and advanced planning: concepts, models, software and case studies. Berlin: Springer.

Paliulis, N., Rastauskienė, N. (2003). Informacinės valdymo sistemos. Vilnius: Generolo Jono žemaičio karo akade-mija.


14

Rohde, J. (2005). Coordination and Integration. In: H. Stadtler, C. Kilger (eds.). Suply chain management and advanced planning: concepts, models, software and case studies. Berlin: Springer.

Rudberg, M., Thulin, J. (2009). Centralised supply chain master planning employing advanced planning systems. Pro-duction Planning & Control, Vol. 20 (2), p. 158–167.

Sahoo, T., Liyanage, J. P. (2008). Computerized Maintainance Management Systems for Effective Plant Performance. Chemical Engineering, Vol. 115 (1), p. 38–41.

Seifert, D. (2003). Collaborative Planning, Forecasting and Replenishment: How to Create a Supply Chain Advantage. New York: AMACoM.

Staniulienė, S. (2006). Organizavimas ir orgprojektavimas. Mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Šimanskienė, L., Vaitekūnas, S., Bučinskas, A. (2006). Regional problems of Lithuania in the context of the EU. In: W. Karaszewkiego, S. Kunikowskiego (eds.). Polityka Rozwoju Europy Srodkowo-Wschodniej. Aspekty makroeko-nomoczne i regionalne. Wloclawek: Lega oficina Wydawnicza, s. 225–242.

Webster, J. (1995). Networks of Collaboration or Conflict? Electronic Data Interchange and Power in the Supply Chain. The Journal of Strategic Information Systems, Vol. 4(1), p. 31–42.

Zakarevičius, P. (2002). Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.Zakarevičius, P. (2003). Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: Vytauto didžiojo universi-

tetas.Кущ, С. П. (2006). Подходы к разработке механизма координации управления взаимоотношениями

промышленной компании с партнерами. Prieiga internete: http://vestnikmanagement.pu.ru/archive/pdf/264.pdf [žiūrėta 2011 02 20].

T H E R O L E O F A D VA N C E D P L A N N I N G S Y S T E M S I N FA C I L I TAT I N G R E G I O N A L b U S I N E S S C O O P E R AT I O N

Darius BurgisKlaipėda University (Lithuania)

Summary

In this article I analyse the problem, of how to use advanced planning systems (APS) to facilitate the cooperation of businesses in a region. The object of the research is the use of APS in regional business coo-peration, the goal of the article is to determine the role APS play in the facilitation of regional cooperation. Main tasks of the article are: 1) to research theoretical premises for regional cooperation; 2) to uncover the specifics of advanced planning systems; 3) to create a model that would illustrate the role of APS in facili-tating regional business cooperation. Analysis of scientific literature on APS and regional cooperation was used as the main method of research, modelling was used for the model formation.

After research I concluded, that cooperation by forming horizontal networks is one of the main aspects of doing successful business in a globalised world. Cooperation between organizations is one of stimulating factors of their development; this could lead to the improvement of overall economic and social situation in the region. Two of the most important factors that facilitate the international cooperation between organi-zations are the spread of information communication technologies and the establishment of English language as a universal mean of communication in the business world. Political factors are also important in cross border cooperation; they can facilitate, as well as hinder the cooperation.

Advanced planning systems are one of the forms in which information communication technologies inf-luence regional cooperation. Development of APS is closely linked to the development of these technologies. APS allow integrating the planning of the entire supply chain or even a network of organisations by deter-mining the alternatives, goals, constraints and by applying the optimisation methods to form a hierarchical planning system. When manufacturing takes place in several plants it is crucial to coordinate the production process between them, APS is the tool to ensure effective coordination of such kind and could be considered


15

as one of the premises for implementing Collaborative Planning, Forecasting and Replenishment (CPFR) model in network organisations.

The model that is formulated in this article shows the role of APS in the facilitation of regional coopera-tion. Horizontal lines in the model represent national borders, so the arrows that cross those lines represent cross border business cooperation. It could mean cooperation between separate divisions of the same orga-nisation (as is shown by the oval encircling three of the APS modules), but it can also mean the cooperation between independent organisations that form a network of organizations, that is being coordinated by the help of APS modules in each of them. The cooperation takes place at both ends of the supply chain, it is convergent in nature when we look at buying, and divergent when we look at selling. APS are also used in each of the nodes comprising the organisational network to plan, coordinate and optimise the manufacturing process in each link of the supply chain.

KEYWoRDS: regions, cooperation, advanced planning systems.

JEL CoDES: R, F230

AlenA A. DAstAnkA, VolhA I. ChuprysEurorEgions as a Part of trans-BordEr CooPEration of BElarus: lEgal and soCiologiCal asPECts

16

E U R O R E G I O N S A S A PA RT O F T R A N S - B O R D E R C O O P E R AT I O N O F B E L A R U S : L E G A L

A N D S O C I O L O G I C A L A S P E C T S

Alena A. Dastanka, Volha I. Chuprys1

Belarusian State University (Republic of Belarus)

ABSTRACTThe article builds on the authors’ research into the formation and activity of trans-border cooperation of Belarus as part of regional policy and part of cooperation with neighbouring EU countries, addressing questions that may also be relevant on a broader regional scale. Based on empirical findings, this article aims to discuss the effectiveness of trans-border cooperation in general and activi-ties of the Euroregion in particular. How do national and local governments, the existing legal framework, the level of cohesion of Euroregions as an important organizational form of trans-border cooperation of the administrative-territorial units of the Republic of Belarus and neighbouring countries in sociocultural, economic, socio-political dimensions contribute to the capacity of those initiatives to be a part of foreign and domestic policies? We take five Euroregions “Dnepr” (Belarus, Russia, Ukraine), “Bug” (Poland, Ukraine, Belarus), “Belovezhskaya puscha” (Poland, Belarus), “Neman” (Kaliningrad region, Poland, Lithuania, Belarus) and “Ozer-ny krai” (Latvia, Lithuania, Belarus). The empirical data were collected through the analysis of current legal framework of trans-bor-der cooperation in Belarus and through personal interviews with representatives of government, scientists involved in the Euroregion studies, as well as among representatives of public institutions and associations of the countries – participants of the Euroregions. We find that even though Belarus has a reduced level of relationship with the European Union a crucial feature for all Euroregions is the number of projects in framework of mainly the EU technical assistance programs. The paper, therefore, highlights that from one hand, the economic and social development in bordering regions could take place without Euroregions, from another – the prospective role of the Euroregions will be in development of “good neighbourhood belt” on the perimeter of external borders of Belarus in all its dimensions: military, political, cultural, informational, social and economic.KEYWORDS: regional policy, trans-border cooperation, euroregions and border cooperation, legal and sociological analysis.

JEL CODES: F53, R11, R58DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.821

Introduction

In the European union the European Territorial Co-operation is carried out in framework of regional policy and covers three types of programmes: 53 cross-border co-operation programmes along internal EU borders; 13 transnational co-operation programmes cover larger areas of co-operation such as the Baltic Sea, Alpine and Mediterranean regions; the interregional co-operation programme providing a framework

1 Alena A. Dastanka – Belarusian State University, Faculty of International Relations, Center for International Studies, Director, European integration, multilateral cooperationScientific interests: regions policy, lawE-mail: [email protected], [email protected].: +375 17 209 5773Volha I. Chuprys – Belarusian State University, Law Faculty, Deputy DeanScientific interests: regions policy, administrative lawE-mail: [email protected].: +375 17 209 5989

issn 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (13)

17

for exchanging experience between regional and local bodies in different countries (European Territorial Cooperation, 2012; Regulation (EC) on EGTC, 2006), the European Charter for Border and Cross-Border Regions was revised (Association of European Border Region, 2011). In the Council of Europe the term “transfrontier cooperation” was introduced in the Madrid Outline Convention (Council of Europe, 1980) and then developed in Additional Protocols to that Convention. The Convention, Additional protocols to it and the mentioned European charter made the establishment of many Euroregions in Europe possible and the EU mechanism of European Grouping of Territorial Cooperation created new opportunities for European border regions. Various aspects of activities of Euroregions, border and cross-border cooperation have been the su-bject of research in the field of regionalism in 1990s (Ratti and Reichmann, 1993; Cappellin and Batey, 1993; Martinos and Gabbe, 1997), the impact and influence of regional and cross-border cooperation, its diversity, and specific examples of such initiatives has been studied in later works (Bellini and Hillpert, 2013; Medve-Bálintab and Svensson, 2013; De Sousa, 2012).

The trans-border cooperation is considered to be an important form of regional policy of neighboring countries and aims to develop and maintain cooperation and integration at the local level. In Belarus, the trans-border cooperation is carried out within the framework of bilateral treaties and agreements (interregio-nal cooperation), five Euroregions (“Dnepr”, “Bug”, “Belovezhskaya puscha”, “Neman” and “Ozerny krai”) as an organizational form of trans-border cooperation of the administrative-territorial units of the Republic of Belarus and neighboring countries, and border cooperation. Along with the overall positive effect it seems necessary to search for new mechanisms in Belarus to “revitalize” the Euroregions.

Problem. The effectiveness of trans-border cooperation in general and of the activities of Euroregions in particular is determined by: first, the interaction of government and local governments of Belarus and neighboring countries; secondly, legal framework; third, the level of cohesion of Euroregions could be me-asured in sociocultural (common identity, a common cultural heritage, language, common history, contacts between people living in the border areas), economic (the presence of a free economic zone, the tradition of economic cooperation, economic development difficulties, direct access to the consumer market of the EU/CIS, national parks), sociopolitical dimensions (cooperation between government authorities in various fields, bilateral agreements on cooperation between the districts of neighbouring states).

Purpose. To determine the effectiveness of trans-border cooperation and prospects through the results of Euroregions’ activities as an organizational form of trans-border cooperation of the administrative-territo-rial units of the Republic of Belarus and the neighbouring countries.

Object. Trans-border cooperation of the Republic of Belarus.Tasks:• determination of the quality and prospects of legal regulation of trans-border cooperation in

the Republic of Belarus for legislation approximation with the European union law;• determination of the degree of cohesion of the Euroregions in sociocultural, economic, socio-poli-

tical dimension;• identification of place and significance of Euroregions as actors of the domestic and foreign policy

of the Republic of Belarus and the neighboring countries;• identification of Euroregions’ actual problems in the legal, political and economic spheres, in the

areas of finance and management;• determination of the influence of the “development of border infrastructure” factor in Euroregions

activities;• Identification of factors that can contribute to improving the financing, management of Euroregions,

their economic, political, legal development; • identification of the most promising areas of cooperation in Euroregions.

Research methods. In this regard, together with the New Eurasia Establishment (Belarus), Faculty of Law and the Center for International Studies, Faculty of International Relations, Belarusian State Univer-sity (Minsk) conducted a study of the legal, political, economic and socio-cultural issues and the effective-


18

ness of trans-border cooperation between Belarus and neighbouring states. The study was consisted of two interrelated parts:

1. Legal research aimed to improve the framework of trans-border cooperation in Euroregion model.2. Sociological research “Euroregion as the organizational form of trans-border cooperation of the

administrative-territorial units of the Republic of Belarus and neighbouring countries”, aimed to identify problems of Euroregions functioning in the legal, economic, political and administrative spheres.

The main method of the sociological survey was the expert interviews in qualitative sociological rese-arch paradigm. Selected method enables us to obtain comprehensive and unique information on the studied problems.

1. Legal and institutional arrangements to improve the framework of trans-border cooperation in Euroregions

The term of trans-border cooperation has various interpretations in international documents, national legislation and among scientists. As its synonym, or simultaneously with the terms “trans-border coopera-tion”, “inter-regional cooperation” are often used.

For accuracy we should use the term “trans-border cooperation”, which indicates the possibility of par-ticipation in the cooperation of all stakeholders at national, regional and local levels in order to reach the long-term goal of good neighbourly relations as one of the means of sustainable development (Anderson, 2003). However, based on the analysis of international legal regulation, it is possible to define trans-border cooperation as a partnership, in which a territorial border community is a compulsory participant from one country. The partner from another country could be also a territorial border community but not necessarily.

Trans-border cooperation in the Republic of Belarus covers various areas and is carried out in two major forms. The first of these forms is the implementation of the provisions of international treaties and agree-ments. The second form – the institutionalization of trans-border cooperation through joint working bodies and their functioning. Such cooperation is implemented through a special and most effective form of Euro-pean trans-border cooperation − namely Euroregion. Euroregional structure demonstrates commitment of the regions belonging to different states to cooperate in the socio-economic, political and cultural spheres (Baturina, 2013).

The creation of Euroregions is important from a legal point of view, because it allows harmonizing the legislation of the various countries. The local authorities of the Republic of Belarus are seeking to improve the trans-border cooperation and to develop the functioning of Euroregions. However, the local authorities lack unity in the understanding of the importance and ways of development of Euroregions. Unsystematic and stippling legal regulation at the local level shows a rather narrow view of local authorities on the pros-pects of development of Euroregions. It is therefore important to have a national concept of the development of Euroregions, from which is possible to develop regional strategies for a specific Euroregion, approved at the local level.

Legal regulation of trans-border relations in the Republic of Belarus is carried out, as a rule, through bilateral and multilateral intergovernmental treaties and agreements, agreements of local authorities, which set the rules of trans-border cooperation in the light of the principles and provisions of the Madrid Outline Convention (Council of Europe, 1980). It could be general agreements on good neighbourhood (Договор о добрососедстве, 1992), mutual understanding and cooperation, containing provisions relating to trans-bor-der cooperation as well as special agreements on trans-border cooperation (Пагадненне, 1992; Соглашение, 1998; Соглашение, 2006), and collaboration on specific trans-border issues (protection and development of natural sites, cultural ties, migration, customs issues, etc.) (Пагадненне, 1995; Соглашение, 2002). Belarus provides legal support of various international and national projects aimed at implementing the trans-border cooperation and activities within the Euroregions.

However, at present in the Republic of Belarus there is no specific legislation regulating trans-border co-


19

operation. Such legal acts are adopted in some neighbouring CIS countries. From our point of view adoption of the Law on the trans-border cooperation should be recognized as the best option. In developing such Law it should be taken into account the existing experience of legal regulation, as reflected in the Madrid Outline Convention, Concept of interregional and border cooperation of the states-members of the Commonwealth of Independent States (September 15, 2004), the Model Law “On Border cooperation” for states-participants of the CIS (October 31, 2007), as well as the experience of neighbouring states that have accepted the rele-vant acts of legislation on trans-border or border cooperation (Концепция, 2001; Закон, 2004).

Law on trans-border cooperation should fix: conceptual apparatus of cooperation; tasks and principles of cooperation; the basic forms of the cooperation; division of subjects between the republican bodies of state power and bodies of local government and self-government in the implementation of trans-border co-operation; creation of joint bodies on trans-border cooperation, the capacity of these bodies; range of public authorities responsible for supervising the activities of its members and the undertaking the current control measures.

In this Law a separate chapter on the status of Euroregion can be settled, including its bodies, forms of action and interaction with other bodies and organizations, the rules for financing their activities. Hence, the system of legal regulation of trans-border cooperation should include international and national levels, which are characterized by the following features:

Interstate-contractual level at which the legal regulation of trans-border co-operation is carried out by general international agreements on these topics, and by specific interstate and interregional agreements on border cooperation and/or creation of the Euroregion. The first category includes the Madrid Outline Con-vention with the Additional Protocols, by setting a standard on trans-border cooperation, but substantially free of the international legal obligations of participants in these documents to comply with them. The second category of international framework agreements constitute acts of 2 or more states on trans-border and/or border cooperation between specific regions that actually authorize the regional authorities to conclude the international agreements on certain issues, and contain provisions which fix the scope of the cooperation. The third category includes international agreements of certain administrative-territorial units on trans-bor-der cooperation, including providing foundation for the establishment of joint bodies to address a range of issues.

National level, which includes domestic normative legal acts such as laws or acts of the President and other regulations in this area: Decision of the Council of Ministers, governmental bodies, as well as legal acts of local authorities.

Effective trans-border cooperation depends on the level of decentralization of power, the manifestations of civil initiatives, rational financing. In this regard, it is advisable to create a bank of initiatives with eva-luation of economic, social and fiscal feasibility of special funding from the national budget. It could be the competitive selection of projects for co-financing from the national and local budgets. Simultaneously, it is possible to create an integrated database on trade, industrial, investment, scientific and technological poten-tial of promising developments belarusian and bordering regions in order to establish constant information exchange.

Belarus has not yet formed a coherent system of regional development or regional policy. Functions of the coordination offices of the particular Euroregion are often carried out by public associations, institutions and commercial organizations operating in their respective territories. Efforts in coordination of organizatio-nal and legal issues of the Euroregion were undertaken by local governments in Belarus, but they were no longer succeeding. Systemic management of the Euroregions requires special structures and/or officials at each level of governance, including the national, with the development of different self-governing structures.

Central governmental authority (Ministry of Economy) can be assigned the function of regulation and coordination of trans-border cooperation in general and Euroregions, in particular. At the local level, similar functions executive committees can perform. Local representative bodies may specifically address the issues of development of Euroregions in the sessions when approving programs, budgets and review reports on their implementation. Advisable to consider the question of granting legal status to Euroregions as special


20

territorial entities having custom border, customs, tax, environmental regime. The need for these legal de-cisions is important in terms of overcoming the general economic problems that arise within Euroregional cooperation related to the fact that “small and medium businesses do not have sufficient working capital resources to implement export operations, which require a significant diversion of funds to the Value ad-ded tax (VAT), customs and currency declaration”. Trans-border cooperation is hampered by high transport costs, which are related to insufficient development of transport infrastructure and border crossing points, by excessively high rates of interstate and transit traffic (Vardomsky, 2005).

2. Findings and discussion

Sociological research “Euroregion as the organizational form of trans-border cooperation of the administrative-territorial units of the Republic of Belarus and neighboring countries” aimed to identifying problems of its functioning in the legal, economic, political and administrative spheres. Expert interviews as a research method were chosen, they were conducted among representatives of government, scientists involved in the Euroregion studies (the first group of respondents), as well as among representatives of public institutions and public associations of the countries-participants of the following Euroregions: “Dne-pr”, “Bug”, “Belovezhskaya puscha”, “Neman” and “Ozerny krai” (the second group of respondents). The project was conducted from March 2013 to May 2013. The field phase of the study took place from March 15 to April 15, 2013.

Degree of cohesion the Euroregion in the sociocultural, economic and sociopolitical dimensions. The cohesion of the Euroregion in the sociocultural dimension is characterized by such features as a common identity, a common cultural heritage, language, common history. Most respondents in the first and second groups believe that it is impossible to talk about some common identity, a strong sense of unity of any of Euroregions, about those features that would highlight one Euroregion or another. However, common cul-ture, language, heritage and history, in general, the lack of ethnic and cultural barriers (of the two groups of respondents – 67 %), and the view shared by an absolute majority of the respondents, that the Euroregions allowed to establish contacts between people of the border areas, are considered to be unifying features. This allows to conclude that the socio-cultural dimension is an important component, which led to a positive effect of Euroregion’s activities.

The cohesion in economic dimension could be measured by the presence of a free economic zone, the tradition of economic cooperation, economic development difficulties, direct access to the consumer market of the EU/CIS, national parks. Both groups of respondents (78 %) believe that the tradition of economic cooperation among the Euroregions help to consolidate the economic dimension. However, the creation of free economic zones, special conditions for companies-residents of the Euroregions on direct access to the consumer market of the EU / CIS, other measures may lead to an intensification of economic cooperation. Promoting of the economic cooperation among the Euroregions participants should become a fundamental factor for modernization agenda of Euroregions activities, primarily from the Belarusian side.

The level of cohesion in socio-political dimension is determined by cooperation between government authorities in various fields, bilateral agreements on cooperation between the districts of neighbouring states. The vast majority of respondents in the first and second groups believe that Euroregions have become an effective platform for the successful implementation of projects within European Union’ technical assistance programs (76 %), the second group of respondents (95 %) emphasized the importance of the introduction of Euroregions as an organizational form of trans-border cooperation for the development of cooperation between municipalities in different areas. However, Euroregions are really only a form of cooperation – 90 % of respondents in the first and second groups have noted the importance of bilateral cooperation agree-ments between the districts of neighboring states. Thus, a crucial feature that promotes cohesion in the socio-political dimension is the number of projects on technical assistance programs, primarily the EU.

The place and importance of Euroregions as participants in domestic and foreign policy of the Republic of Belarus and the neighboring countries. Respondents of the first and second groups evaluated the signifi-


21

cance of Euroregions as an organizational form of trans-border cooperation of Belarus in different ways. The first group of respondents (75 %) believes that the economic and social development can take place without Euroregions, their role in this development is minimal or even non-significant. In turn, the second group of respondents (85 %) believes that the Euroregions play an important role in trans-border political strategies of the European Union as mediator and facilitator of cooperation and funding.

Current problems in Euroregions activities in the legal, political and economic spheres, in the areas of finance and management. The most significant problem in the legal sphere, from the point of view of most respondents, is the absence of a common legal form in every country, which would correspond to the concept of “Euroregion” and the currently applicable legal form of Euroregion is not enough enshrined in the natio-nal legislation of the countries-participants of the Euroregions. It should be noted that respondents indicated differences in the mechanism of internal coordination of the Euroregions activities, almost “failure” of the national legislation for the development of cooperation in the framework of the Euroregions (from Belaru-sian side).

The first and second group of respondents pointed out the following problems in the political sphere: different priorities of bordering countries in the political strategies (52 %); both groups of respondents noted the high cost of visas (75 %), as well as the unwillingness of governments to real cooperation with civil so-ciety organizations, which could be partners to the authorities in the implementation of socially significant trans-border projects (45 %). In addition, the second group of respondents identified an underdeveloped tourist infrastructure in the border areas as a deterrent in the Euroregion cooperation.

Problems in the economic sphere are measured in different ways: the first group of respondents largely allocates economic asymmetry between the sides of the Euroregion, which reduces economic competitive-ness and balance in matters of employment and production; the second group of respondents – unemploy-ment and illegal migration. Thus, in general, different approaches of participating countries of the Euroregi-on towards implementation of its own policy reduce economic cooperation.

In the area of financing, both groups of respondents indicated that all identified problems (inequality is-sue in funding (35 %), sometimes incomplete implementation of financial resources allocated to the EU pro-jects (35 %), the complexity of finding of co-financing of international projects (30 %), as well as complex fi-nancial reporting procedures, different project costs (25 %)) have a place in the activities of the Euroregions.

In the area of governance the second group of respondents (75 %) noted the extremely complicated process of registration of international projects in Belarus (although not all of the first group of experts agree with this); both groups of respondents emphasized the differences in the competence of the authorities (65 %) and the slow process of public decision-making on trans-border cooperation (57 %).

The degree of influence of the “border infrastructure” factor in the activities of the Euroregion. Asses-sing the development of border infrastructure and checkpoints capacity the first group of respondents gave a “good” mark, the second group of respondents (almost absolute majority) – “satisfactory” mark. And the first group of experts noted that it ruins the image of countries-participants of the Euroregions, in addition, often the work of border and customs control are not effective from both sides. In turn, the second group of respondents indicated that the state does not give priority to the development of the borderland in the broa-dest sense, and this leads to a lack of investment.

The extent to which the formation and development of the Euroregion “shared identity” is necessary. Economic cooperation should become the most important unifying factor of the Euroregions (both groups of respondents), to a lesser extent − the formation of a common identity, i.e., understanding, awareness of the population themselves as representatives of a certain unity, in this case − of a Euroregion.

To overcome negative stereotypes it is necessary to promote activities of the Euroregions through edu-cational exchange programs (65 %), to simplify the issuing of visas for Belarusian citizens (both groups of respondents, 78 %), to introduce Interstate programs such as programs of the Union State of Belarus and Russia (the first group of respondents, 55 %). Sociocultural dimension, namely the implementation of joint environmental, trade, tourism and cultural projects contributes to the development of “shared identity” or


22

cohesion of the certain Euroregion. On the other hand, it is obvious that the formation, construction of a com-mon identity as the most important feature of the Euroregion is likely not necessary, but the desire for this to some extent, can contribute to more effective participation of European regions in domestic and foreign policy of the state.

Factors that may contribute to improving the financing, management in the Euroregions, including their economic, political and legal development. Position of the respondent groups on ways to improve trans-bor-der cooperation funding differ significantly: the first group of respondents considered important to attract primarily international financial resources for the implementation for development projects (65 %), provi-ding loans for start-up development at low interest rates (55 %), and the need to make arrangements at the national level on co-financing projects in the Euroregions. Most of the representatives of the second group of respondents (55 %) indicate the need for a line in the national budget to address the problems of trans-border cooperation.

Creation of joint enterprises, institutions (eg, institutions of higher education, etc.), the removal of bar-riers in mutual trade will promote economic development of the Euroregions. Participation in competitions for financial assistance from the EU programs is by far the most effective tool for economic development, from the point of view of the first and second groups of respondents.

Political development of the Euroregions is possible only on the basis of equal partnership, facilitation of border crossing simplification is very important as well. The experts highlighted the need for greater inclusion of the issue of trans-border cooperation in the agenda of Ministry of Foreign Affairs (MFA) activi-ties of Belarus and neighboring states, as well as restoration of full-scale dialogue between Belarus and the European Union.

In the legal sphere the development and implementation of legislative initiatives on trans-border coope-ration is required (both groups of respondents), the second group of respondents called for the creation of a National (State) program on trans-border cooperation in the Republic of Belarus with finance from state budget (experts − no). In turn, the first group of respondents stressed the need for a new strategy (concept) on trans-border cooperation for Belarus.

The most promising areas of cooperation within the framework of the Euroregions. The most promising areas of cooperation in the Euroregion are border regional projects (76 %); economic cooperation (65 %); Culture, education and youth exchanges (65 %); environmental protection (65 %); cooperation between local authorities (60 %); projects for the development of transport infrastructure (55 %). Nevertheless, according to the distribution of responses for the two groups of respondents almost any area can be considered pro-mising. To a lesser extent it concerns health and emergency medical assistance, planning and construction, energy policy, agriculture and food production.

Conclusions

The effectiveness of trans-border cooperation of the Republic of Belarus could be evaluated through activities of the Euroregions. Euroregions are considered to be one of the one of the most important areas of cooperation between Belarus and the European Union in framework of projects of technical assistance. The new approach towards trans-border cooperation should be based on the Law on the trans-border coopera-tion. In developing such a law it should be taken into account the existing experience of legal regulation, as reflected in the Madrid Outline Convention, Concept of interregional and border cooperation of the states-members of the Commonwealth of Independent States (September 15, 2004), the Model Law “On Border cooperation” for states – participants of the CIS (October 31, 2007), as well as the experience of neighbou-ring states that have accepted the relevant acts of legislation on trans-border or border cooperation.

The level of cohesion of Euroregions is generally medium. Factors that unite the Euroregion and create


23

a certain place in foreign and domestic policy are the following: a common cultural heritage and language (sociocultural dimension), the tradition of economic cooperation, difficulties of economic development (eco-nomic dimension), the platform for projects of the European Union’ technical assistance projects, bilateral agreements on cooperation between the districts of neighbouring states) (socio-political dimension). Though the economic and social development in bordering regions could take place without Euroregions, their role in this development was minimal or even non-significant, the prospective role of the Euroregions will be in development of “good neighbourhood belt” on the perimeter of external borders of Belarus in all its dimen-sions: military, political, cultural, informational, social and economic.

References

Anderson, V. M. [Андерсон, В. М.] (2003). Геоменеджмент і геомаркетинг як інструменти запровадження регіонального розвитку в умовах ринкових перетворень в Україні. Україна в сучасному світі. Конференція випускників програм наукового стажування у США. К.: Стилос, p. 336–348.

Association of European Border Region. (2011). European Charter for Border and Cross-Border Regions (draft). Gronau. Available at: http://www.aebr.eu/files/publications/110915_Charta_EN_clean.pdf [accessed 2014-04-15].

Baturina, E. V. [Батурина, Е. В.] (2013). Трансграничное сотрудничество и таможенные отношения Республики Беларусь и Республики Польша. Национальный центр правовой информации Республики Беларусь.

Bellini, N., Hilpert, U. (Eds.) (2013). Europe’s Changing Geography – The Impact of Inter-Regional Networks. London and New York: Routledge.

Cappellin, R., Batey, P. W. J. (Eds.) (1993). Regional networks, border regions and European integration. European research in regional science series, No. 3. London: Pion.

Council of Europe: European Outline Convention of Transfrontier Cooperation Between Territorial Committees of Authorities. (1980). Madrid, 21.05.1980, European Treaty Series, 106, Strasbourg – Edition 01.1983.

De Sousa, L. (2012). Understanding European Cross-border Cooperation: A Framework for Analysis. Journal of Euro-pean Integration, Vol. 35, No. 6, p. 1–19.

European Commission. (2012). European Territorial Co-operation. Regional Policy – Inforegio. Available at: http://ec.europa.eu/regional_policy/cooperate/cooperation/index_en.cfm [accessed 2014-04-15].

Martinos, H., Gabbe, J. (1997). Vade Mecum – Cross-border and Inter-regional Cooperation on external borders of the European Union. Gronau.

Medve-Bálintab, G., Svensson, S. (2013). Diversity and Development: Policy Entrepreneurship of Euroregional Initia-tives in Central and Eastern Europe. Journal of Borderlands Studies, Vol. 28, No. 1, p. 15–31.

Ratti, R., Reichmann, S. (Eds.) (1993). Theory and Practice of Transborder Co-operation. Verlag Helbing & Lichten-hahn: Basel.

Regulation (EC) no 1082/2006 of the European parliament and of the council of 5 July 2006 on a European grouping of territorial cooperation (EGTC).

Vardomsky, L. B. [Вардомский, Л. Б.] (2005). Некоторые проблемы межрегионального сотрудничества стран СНГ. Available at: www.imepi-eurasia.ru/baner/kiev.doc. [accessed 2013-03-07].

Договор о добрососедстве, взаимопонимании и сотрудничестве между Республикой Беларусь и Республикой Польша от 23 июня 1992 года.

Закон Украины «О трансграничном сотрудничестве» от 24 июня 2004 г. № 1861-IУ.Концепция приграничного сотрудничества в Российской Федерации, утв. распоряжением Правительства

Российской Федерации от 9 февраля 2001 г. № 196-р. Пагадненне памiж Урадам Рэспублiкi Беларусь I Урадам Рэспублiкi Польшча аб асноўных прынцыпах

трансгранiчнага супрацоўнiцтва ад 24 красавiка 1992 года.Пагадненне памiж Урадам Рэспублiкi Беларусь i Урадам Рэспублiкi Польшча аб супрацоўнiцтве i ўзаемнай

дапамозе ў мытных справах от 27 ноября 1995 года. Соглашение между Правительством Республики Беларусь и Правительством Латвийской Республики об

основных принципах трансграничного сотрудничества от 16 мая 1998 года. Соглашение между Правительством Республики Беларусь и Правительством Литовской Республики об

основных принципах трансграничного сотрудничества от 1 июня 2006 года.Соглашение между Правительством Республики Беларусь и Правительством Российской Федерации о

сотрудничестве в области охраны и рационального использования трансграничных водных объектов от 24 мая 2002 года.


24

E U R O R E G I O N A I , K A I P B A LTA R U S I J O S B E N D R A D A R B I AV I M O PA S I E N I O R E G I O N E D A L I S : T E I S I N I A I I R S O C I O L O G I N I A I A S P E K TA I

Alena A. Dastanka, Volha I. ChuprysBaltarusijos universitetas (Baltarusijos Respublika)

Santrauka

Straipsnis remiasi autorių tyrimu apie Baltarusijos bendradarbiavimo pasienio regione puoselėjimą ir veiklą, kaip regioninės politikos ir bendradarbiavimo su kaimyninėmis ES valstybėmis dalį. Nagrinėjami klausimai gali apimti platesnę regionų skalę. Remiantis empiriniais duomenimis, šio straipsnio tikslas – ap-tarti bendrą bendradarbiavimo pasienio regione, ypač euroregiono, veiklos veiksmingumą. Keliamas proble-minis klausimas: kaip nacionalinė ir vietos valdžia, esama teisinė struktūra, euroregionų sanglaudos lygis, svarbi bendradarbiavimo pasienio regione organizacinė forma, Baltarusijos administracinių-teritorinių pa-dalinių ir kaimyninių valstybių sociokultūrinės, ekonominės, sociopolitinės dimensijos gali veikti ar kore-guoti užsienio ir vidaus politiką? Straipsnyje nagrinėjami penki euroregionai: Dnepr (Baltarusija, Rusija, Ukraina), Bug (Lenkija, Ukraina, Baltarusija), Belovezhskaja puscha (Lenkija, Baltarusija), Nemunas (Ka-liningrado regionas, Lenkija, Lietuva, Baltarusija) ir Ozerny kraj (Latvija, Lietuva, Baltarusija). Empiriniai duomenys rinkti analizuojant dabartinę teisinę Baltarusijos bendradarbiavimo pasienio regione struktūrą ir atliekant individualius interviu su valdžios atstovais, mokslininkais, kurie tyrinėja euroregionus, taip pat su viešųjų institucijų ir asociacijų atstovais iš Euroregiono šalių dalyvių.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad susilpnėję Baltarusijos ryšiai su Europos Sąjunga gali būti traktuojami kaip tam tikra rizika visiems euroregionams, nes sumažino projektų, kurie susiję su ES techninės pagalbos programomis, skaičių. Viena vertus, šiame straipsnyje pabrėžiama, kad pasienio regionų ekonominis ir soci-alinis vystymasis gali būti plėtojamas be euroregionų. Kita vertus, teigiama, kad taip silpnėja bendradarbia-vimas įvairiose srityse: karinėje, politinėje, kultūrinėje, informacinėje, socialinėje ir ekonominėje.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regioninė politika, bendradarbiavimas pasienio regione, euroregionas ir pasienio bendradarbiavimas, teisinė ir sociologinė analizė.

JEL KLASIFIKACIJA: F53, R11, R58


25

G E N E T I C A L LY M O D I F I E D P R O D U C T U S E A N D T R A D E R E G U L AT I O N O F T H E E U R O P E A N U N I O N

Audrius Gargasas1, Indrė Rimkienė2

Aleksandras Stulginskis University (Lithuania)

ABSTRACTCan be accept a variety of viewpoints on genetically modified organism, as well as the products made using them. Therefore, the trade regulation rule base is different when considering different countries. It is noted that in particular the European Union member states formed a fairly tight trading policies of genetically modified organism and products. The article deals with analysis of the use of genetically modified products and trade regulation in the European Union. The object of research – the use of genetically modified products and trade regulation in the EU. The aim of the – of the EU’s legal use of genetically modified products and their marketing of documents, it is structured. The study applied the following methods: a comparative analysis of legal documents as well as the synthesis, classification, modeling.KEYWORDS: genetically modified organisms, genetically modified products, international regulation.

JEL CODES: Q17, Q18, D12DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.822

Introduction

The European Union’s common commercial policy and regulatory instruments to choose reflects the views of its members on trade issues. Of course, this statement is not unambiguous, because of the sheer number of members and the differences in national approaches are difficult to reach a unified opinion on vari-ous issues. It must be emphasized that the Member States must comply with the general regulations adopted by the EU and to integrate them into the national legal framework.

The exclusive focus on trade, production and usage questions are given to genetically modified organ-isms (GMOs) and products made using them (GMP).

The object of research: the use of genetically modified products and trade regulation in the EU.Objective of the study: analysis of the EU legal use of genetically modified products and their mar-

keting documents, to submit the proposals of trade regulation.

1 Audrius Gargasas – associate professor, doctor of Aleksandras Stulginskis University, Faculty of Economy and Management, Institute of Business and rural development management Scientific interests: management in agriculture, marketing of agricultural products Address: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr.E-mail: [email protected].: +370 37 752 278

2 Indrė Rimkienė – assistant of Aleksandras Stulginskis University, Faculty of Economy and Management, Institute of Business and rural development management Scientific interests: management in agriculture, marketing of agricultural productsAddress: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. E-mail: [email protected].: +370 37 752 214

Audrius GArGAsAs, indrė rimkienėGENETICALLY MODIFIED PRODUCT USE AND TRADE REGULATION OF THE EUROPEAN UNION

26

Fulfillment of this goal will be to implement the following tasks of the article:• disclosure of genetically modified crops and their production importance on the market;• identify what kind of EU legal regulations regulating international trade of GMOs and GMPs;• accomplish EU legal regulations governing international trade in GMOs and GMP analysis;• submit proposals GMO and GMP trade adjustment.

Research methodology: a comparative analysis of legal documents, and synthesis, classification, modeling.

1. Genetically modified plants and their products importance on the market

The emergence of biotechnology has given rise significant research efforts directed to the market and welfare effects of the introduction of GM crops into the food system identification. The analysis by various scientists published works on this subject, in particular, need to release the potential economic benefits and risks in the event of the application of biotechnology in agriculture. It is important to identify the global green biotechnology effects attributable to sustainable development and global problems, and to provide for their potential impact in the future.

Economic-social impact, environmental impact studies, analysis of production, trade and welfare effects, many scientists used the gtaps or GTEM models. One study analyzed the impact on the global level (Brooks, Barfoot, 2008–2009; Clive, 2008; Moschini, 2001; Murphy et al., 2007), others focused on the impact of country-specific – K. Anderson C. Nielsen (2004) – Western Europe, A. Disdier, L. Fontagné (2008) – the third developing countries; A. Sonnino (2009) – Africa. Studies also varied according to the content analysis (sectoral studies, the total effect).

Existing studies can be broadly divided into several categories: one focuses on the direct economic ben-efits of simulations, while others use regression analysis and the general introduction of GM crops on the market effect. A. Plastina (2007) note that most studies have been focused on analysis of the consequences in developed countries and large developing countries with a direct influence on world prices (K. Anderson, L. A. Jackson [2006] in the U.S. and the EU; K. Giannakas, A. Plastina [2007] economic Policy for the uptake of GM crops in the U.S. and the EU). Researchers – A. Abdalla et al. (2003) on the first generation of GM products manufacturer targeting a particular focus on agronomic benefits (the new technology) and potential for productivity growth in developing countries.

According G. Moschini (2001), biotechnology applications in agriculture primarily influenced by increased profitability. Herbicide-tolerant and insect-resistant crops can reduce chemical use in agricultural production. G. Brooks and P. Barfoot (2008) studies claim that farmers growing GM crops, cash profits are higher. Depend-ing on the crop diversity and local income leads to an increase in chemicals and fuel cost savings, and many examples of vintage gain. It was also found that higher profits are driven by other factors, such as the ability to produce herbicide-tolerant soybeans and corn in additional rows or alternately thereby saving farmland.

It should be noted that the cost savings to reduce the need to buy a new one every season seed at higher prices. In order to increase yield (technical effects) it is necessary to buy GM seeds, as well as special fertiliz-ers and pesticides, and farmers’ income (economic impact) increased by less than the yield (Sonnino, 2009). This can be explained by the fact that the biggest gains have patented seeds developers (with brand seed cor-porations in intellectual property), international biotechnology development company whose main goal – to increase profits, while the socio-economic implications for society, particularly in developing countries, may not always be useful. At the same time the company and the farmers supplying special fertilizer, herbicide-resistant plants for fertilization, so there is a risk that the GMO development company can also enable the monopoly of genetically modified food in the market occur, without competition, to the use of farmers at extremely favorable conditions (Disdier, 2008).

Increased food supply (due to GM crop productivity increase) reduces the market price, which in turn reduces the farmers’ standard of living, but a positive effect on consumers of cheaper and more abundant


27

production market. A. Sonnino (2009) highlights the economic and other effects caused by the risks of GM crops, such as labor demand and workload changes in gender and K. Anderson (2006) highlights the inability of developing countries to compete in the international market trade of GM products because of different regu-latory policies and trade restrictions. Legal aspects of protecting users will be discussed in the next section.

The emphasis on the benefits to consumers as an advantage over traditional food can be GMP distin-guished nutrition and a more attractive appearance. The GMP advantages are especially important in develop-ing countries, which suffer from lack of food or poor nutrition. On the potential of biotechnology to increase food supply and to deal effectively with the problems of hunger (Paulauskas, 2004). In addition, the cultiva-tion of GM crops “freed” of arable land, reduced additional farmland development needs naikinat natural eco-system. Also, reducing tillage intensity or dispense even without decreases the erosion process (Abdali, 2003).

A. Paulauskas (2009) note that the contribution of biotechnology to the alternative energy sector is growing, because they can be used to more efficient production of bioethanol and biodiesel. Advantage over other fuel production as to: the production of renewable energy, lower greenhouse gas emissions. Therefore, the development of biofuels could create many new jobs and open up new markets for agricultural products. It is also important for their application in the medical and pharmaceutical sectors, industrial processing and primary production (food and feed, as well as a renewable raw material, alternative energy). They can arise new problems related to health, aging, energy supply and global warming solutions.

Summarizing the various authors (Brooks, 2009; Clive, 2008; Sonnino, 2009) carried out the green bio-tech global impact analyzes, it can be said that green biotechnology has contributed to various aspects of sus-tainable development, which aims to meet human welfare in the present not to reduce the opportunities for future generations. The diagram (Fig. 1). depict the most important aspects of the positive effects revealed through sustainable development dimensions. Green biotechnology has led to many positive effects for the environment, economic development and social harmony. User group have a positive influence on a growing self-sufficiency – food security and increase affordability.

Summarizing J. Clive (2008), G. Brooks (2009) and other research studies, it can be said that the estab-lishment and application of biotechnology in agriculture has so far contributed significantly to the global issues and sustainable development goals. On the other hand, the development of biotechnology has the potential of threats, including damage to human health, the environment and agriculture, since no technology can guarantee zero risk.

Figure 1. Green biotechnology’s contribution to sustainable development

Source: developed by G. Brooks (2008), and J. Clive (2008).


28

Biotechnology applications can have both positive and negative social, economic and environmental impacts as well as the direct benefits and costs of private producers. Despite the potential benefits of different countries, there are significant barriers to the successful application of biotechnology and use. In particular, green biotechnology products (especially food) consumption rates determined by social attitudes, acceptance of new technologies. Therefore, the use of biotechnology is dependent on the attitudes of society, which, for lack of information, not always rational. G. Moschini (2008), based on M. Rousu and J. Knight (2007) car-ried out market research on consumer opinions on GM products, emphasizes the flow of information and the nature of consumers’ perceived personal changes the value of the products.

2. Genetically modified products, usage and their trade regulation in the European Union

EU member states have adopted a special regulatory regime in order to avoid potential health and envi-ronmental hazards caused by the input of biotechnology products. It is therefore enter into force in 1990, two new directives (90/219/EEC and 90/220/EEC). The first sets out the basic requirements for the creation and use of GMOs in closed areas – laboratories, greenhouses or corporate workshops. Second Directive sets out the basic requirements of GM crops, and trade in GMO products. However, soon ceased to comply with the directive of public desire to control the rapid onslaught of GM products in the EU market, so that the legal framework has been updated to the new directive and other legislation.

All GMO regulatory framework is based on the EU Cartagena Protocol on Biosafety, particularly on issues related to products imported into the EU and exports to third countries. Trade regulation system com-bined with the EU’s international trade agreements (commitments) and WTO rules. As pointed A. Aleksynas (2006), part of the EU to adopt regulations to be approved individually by each country adopted laws. It is each member state has a certain degree of freedom for the preparation of GMOs rules and laws. But there is another part of the regulations that are not to be changed and take effect in all EU countries without ex-ception. The main EU legislation to regulate the release of GMOs into the environment and placing on the market presented in Table 1.

Directive 2001/18/EC on the deliberate release of GMOs into the environment in the EU legislative framework on GMOs, which as the cornerstone of an integrated core Cartagena Biosafety Protocol. Under this Directive, the procedure considered GMOs which are discussed elsewhere in the legislation, the impact on the environment. Directive A and D are governed by the general requirements and the C and B – specific: B. adjustable experimental “test fields” procedures, Part C sets out the procedures to grant marketing au-thorizations across the EU. As pointed K. Virrankoski (2008), the directive introduced new GM crop rules substantially altered the previous Directives.

The main principle of the new provisions – genetically modified organism is a new phenomenon for which existing legislation is not enough. The EU regulatory system is more focused on the process rather than the product: this is how the product is produced is determined by the regulatory framework.

The major philosophical shift in Directive 2001/18/EC, as compared with the previous legislation – an obvious precautionary principle rather than similarity or substantial equivalence principles. The precaution-ary principle means that the evaluation of the GMO or EMS take into account the impact of any potential adverse effects, even when it might occur. However, this principle can’t be a reason to depart from the basic principles of risk management – proportionality, consistency with the actions or lack of cost-benefit assess-ment and scientific developments. Food or feed, or for GMO food or feed products containing or produced from GMOs on the market addressed by Regulation (EC) No. 1829/2003 on genetically modified food and feed, which defines the authorization of such products, safety and labeling issues.

The analysis of international trade is important to emphasize to Regulation (EC) 1946/2003 on genetical-ly modified organisms, the importance of cross-border movement, which applies to all of its food containing GMOs, GM food and GM feed. This Regulation supplements Directive 2001/18/EC defining the conditions for GM export commitments.


29

Table 1. EU legislation concerning GMOs

Title Purpose / scopeCouncil Directive 90/219/EECon the contained use of genetically modified micro-organisms

In order to protect human health and the environment, determined by the total of genetically modified micro-organisms use tools

European Parliament and Council Directive 2001/18/EC of genetically modified organisms into the environment and repealing Directive 90/220/EEC

On the basis of the precautionary principle, to harmonize national laws and regulations and to protect human health and the environment when:

- Any other purposes than placing on the market within the Community deliberate release into the environment of genetically modified organisms

- Community put on the market of genetically modified organisms as products or in products

European Parliament and Council Regulation (EC) No. 1829/2003on genetically modified food and feed

Apply for food use, food containing or consisting of GMOs, food produced from GMOs or containing ingredients produced from GMOs, GMOs for feed use, feed containing or consisting of GMOs; feed produced from GMOs

European Parliament and Council Regulation (EC) 1946/2003 on genetically modified transboundary movements of organisms

Applies to all GMOs that may have adverse effects on biodiversity conservation and sustainable use, as well as taking into account the risks to human health, the cross-border movement

European Parliament and Council Regulation 1830/2003 on genetically modified organisms and the traceability of food and feed products produced genetically modified organisms and amending Directive 2001/18/EC

Forms the basis of the GMO consisting of or containing products produced from GMOs in food and feed traceability to facilitate accurate labeling, environmental impacts and, where applicable, health monitoring and implementation of appropriate risk management measures, including, if necessary, withdrawal of products

Source: developed by the author under the European Communities, 2009.

Another important aspect of the GM crop seeds and feed products produced labeling in accordance with Directive 98/95 EEC. Special label must be clearly stated that this is a genetically modified variety. In 2003 introduced the “Rules for new types of food” labeling threshold of 0.9 percent genetically modified material in food (Virrankoski, 2008). EU does not need to label only those foods (meat, eggs, milk) from animals that have been fed GMOs.

Labeling requirements for the mandatory implementation provides the user with information about the origin of the products and the opportunity to choose. On the other hand, strict labeling requirements that are different from the importing country, or potential trade partners (authorization incompatibilities), restricts imports. A. C. Disdier (2008) notes that even very slightly contaminated with GMO food is permitted in one country can lead to the introduction of the other party becomes illegal, what is prohibited on the wall or have already entered the market. This problem can only be solved at the international level on the basis of the Codex Alimentarius regulations.

From 1998 to 2003, the European Union has not been validated by a single new GMO product. The reason – the unofficial de facto moratorium on new GMO published a six member countries. During the five years, until the creation of a new use of the GMO regulation in the EU market was not admitted any new GM crops from or produced food or feed. In accordance with the precautionary principle, since 2003, entry into force of the new Directive and the new food, feed, labeling and other regulations as well as the creation of a special European Food Safety Authority (EFSA), the EU market failure in the new GMO products. Mean-while, in the world of new GM products is rapidly increasing (Level, 2009).

European Union, the precautionary principle and the individual EU countries ban the end of 2003 end in GM de facto moratorium, prompting the United States, Canada and Argentina to start a debate and trade initiative with the World Trade Organization review of the EU regulatory framework. The parties argued that the period of 1998–2004 a policy of insurance was in fact just a protectionist measure, which did not rely on


30

scientific data and concerns of its citizens health. Case for the moratorium ended in 2006, when the WTO working group decided that the EU violated the two cases of application of biotechnology legislation. Find-ings suggested that the EU violated the procedural obligations in implementing the Sanitary and Phytosani-tary Agreement, the EU has been followed for four years in 2003 end a de facto moratorium on GMOs, and violations of fundamental terms of the contract due to unscientific GMO bans, previously approved by the competent authorities of the EU (Grinius, 2007).

Austria argues that the WTO is not taken into account in their decisions Biosafety Protocol because the applicants – the U.S., Canada and Argentina – it is not ratified. EU public has different opinion: in some countries (Spain, Portugal, England, Sweden, Finland, the Netherlands) in the GMO is viewed favorably, while others (Italy, Austria, Greece, France, Cyprus) are particularly damaging (Level, 2009). While the de-cision on the moratorium adopted by the highest authorities in the country, made a huge impact on public or-ganizations themselves buyers: GM food shoppers have expressed reluctance to buy, so traders unprofitable production and import of these products. On the other hand, the European Union is banning the importation of such products in violation of free trade rules to being a member of the WTO must follow.

Due to the different countries approach to GM crops, which resulted in differences in their approval and entry control systems, formed a striking gap of authorized (approved) GM plants in different countries or regions. Annex 2 provides a list of authorized (and import) of GM soy, corn and canola in the various EU countries.

Based on GM food and feed register in accordance with Regulation (EC) 1829/2003 on the EU market for selected crops for food, legalize 16 varieties (11 corn, soybean 2, 3 rape) and 17 varieties of animal feed (12 corn, soybean 2, 3 canola). Comparing the EU with the main exporters of these crops (USA, Canada, Australia) shows that the EU-approved GM crops is considerably less, so this plant is the difference between authorization of import restrictions into the EU, the other parties do not have to carry all GM products and fodder grown legally and produced in their countries.

According A. C. Disdier (2008) analysis of the results of the moratorium on GM products, and other im-port restrictions, has had a negative impact on international trade. Moratorium, the main exporters annually lost 300 million. Dollars, and in 2003–2005 U.S. export losses are assessed at 1.6 billion dollars. However K. Anderson (2006) argues that the new requirements may be more stringent restrictions on imports and more than a moratorium, as approved and authorized for the introduction of GM varieties subject to particu-larly strict labeling, traceability and liability law. On the other hand, GM labeling policy potentially creates a more efficient mechanism than the trade moratorium on granting priority of consumer choice to use non-GM food, but it is still import restriction especially in a developing country exporters – the necessary segregation and identity preservation systems. However, the adoption of the former site of the EU insurance will provide all consumers with a greater opportunity to choose what to use.

EU and other countries approved GM plant varieties showed that the EU market less than half admitted to the United States and Canada approved varieties. In particular, a significant difference apparent between Japan, where legalized 43 corn, canola and soybean varieties, while in the EU-17. Therefore, it becomes clear that the Europeans GMO resistance is the best example of how concerns about food safety and the natural environment can lead to protectionist policies. On the other hand, for more than a decade, revealed that the technology has been an important tool in order to improve agricultural productivity and to reduce the use of chemical pesticides. It is therefore adjustment, it seems justified in accordance with terms of the protection of human and environmental well-being.

A. C. Disdier (2008) consider that the EU protectionism is not based on concerns about the health of citi-zens, as it truly is a way to protect themselves and as excess food market from additional foreign production as an uneven playing field for competition.

D. Lygis (2009) highlights the persistent new GMO product validation process stops biotechnology in the EU and frustrate the objectives of the Lisbon strategy, as many education institutions to realize the pos-sibilities of vision in their products out of business or emigrate.


31

3. Genetically modified products, usage and their trade regulation in Lithuania

Lithuania belongs to the group of countries that is critical of GM crops in food needs and protect their markets by special laws. Home of genetically modified organisms, the Parliament adopted the law in 2001. It sets out the activities related to genetically modified organisms and products, area, as well as state man-agement and regulation of these organisms and products of users’ rights, duties and responsibilities. The law applies to all natural and legal persons who are related to the GMO and GMP deliberate release into the environment, use, marketing, testing and research work as well as the performance of the rest of this Law stipulates GMO and GMP-related activities in the territory of the Republic of Lithuania3.

Lithuanian legal framework relating to the GMO policy, developed and adjusted according to the inter-national agreements and EU regulations. In 2001, Lithuania became a member of the WTO approved the ac-cession documents – Ministry of obligations of the General Agreement on Tariffs and the WTO agreements as well as in 2003. Lithuanian Parliament ratified the Convention on Biological Diversity, the Cartagena Protocol on Biosafety.

Lithuania joined the EU, quality, food safety and other standards and certification procedures for inter-ception of restricted some imports of goods from third countries in 2004. GM began to regulate the produc-tion and marketing of a horizontal line with the EU regulatory framework for genetically modified to develop international standards for labeling. After becoming a member of the EU’s single market, the country can be grown all recognized by the EU and the common European agricultural plant varieties catalog includes a variety of plants and used in all EU allowed genetically modified products.

Although Lithuania GM crops not grown for commercial purposes, users can purchase imported prod-ucts produced from GM plants or containing them. It is important that the products must be properly labeled and in accordance with legislative requirements. According to the European and national legislation, infor-mation for consumers about genetically modified organisms, the labels must be stated when their products contain more than 0.9 percent.

Based on the Ministry of Genetically Modified Organisms Act (2006), State Food and Veterinary Author-ity is responsible for placing on the market of GMOs for use in laboratories and their products, including veterinary products, commercial feed and food controls. Ministry of Agriculture is delegated to GM crops legal regulation. The GM seed crops and imported seeds are responsible for the control of the State Seed and Grain and the State Plant Protection Service.

Currently in Lithuanian market are 168 names of genetically modified food, the labeling indicates that it contains GMOs (Table 2).

It can be argued that all this time in GM foods Lithuanian market soy products or products from soybean, which consist mainly of vegetable oils. Other products (margarine, fat spreads, mayonnaise) must contain GM soya oil. Lithuania traded and sweets containing GM soya. GM product list, compared with all food types in the Lithuanian market is a very small part of it, but is available to every user. While the EU market, and allowed these types of products are intended for food production, as some GM corn, canola varieties, but in Lithuania foods containing them imported.

It should be noted that Lithuanian companies manufacture bread, confectionery, culinary products, as well as catering to a wide range of companies manufacture a variety of dishes. Genetically modified food products are sold in conjunction with conventional foods, but their labels must contain information showing that foods containing genetically modified organisms (State Food (...), 2009).

Therefore, an analysis of the provisions of the Republic of Lithuania GM trade and is the legal frame-work, it is clear that trade is strictly regulated by import bans when the market can not get products contain-ing EU unapproved GM plants. Also create mandatory labeling requirements, risk, imports under investiga-tion, and on the market of GM products list is kept Adjustment and publicly published. Run custom public opinion and knowledge on GMO research has shown that the citizens formed a negative attitude to the pro-

3 Republic of Lithuania Law on Genetically Modified Organisms (Žin., 2001, Nr. 56-1976; 2003, Nr. 34-1419; 2006, Nr. 77-2967).


32

duction and the desire to further strengthen the GM products on the Lithuanian market. This indicates that in the near future, GM restriction on trade reduction is not likely and segregation of GM products in the market for traditional and organic products, the only deepen.

Table 2. Genetically modified foods market in Lithuania

The type of a product 2007 2009 2010 2011 2012

VEGETABLE OILS(produced from genetically modified (GM) soyabeans or containing oil from genetically modifiedsoya beans)

22 22 24 26 19

MARGARINE, FAT SPREADS(containing oil produced from GM soya beans) 6 7 7 7 1

DESSERTS(containing GM soya products) 8 10 31 43 47

MAYONNAISE(containing soybean oil, produced from GM soyabean)

2 3 1 1 ?

FOOD ADDITIVES(containing GM soya products) – 1 3 – –

TOASTED BREAD(which was fried in soybean oil, produced fromGM soya bean)

– 1 1 2 2

OTHER FOODS PRODUCTS – – 96 97 99

TOTAL 38 44 163 176 168

Source: compiled by the authors after the data from the State Food and Veterinary Authority of the Republic of Lithuania, 2007, 2009, 2010, 2011, 2012.

Meanwhile, the country’s aggregate demand for GM products affect not only their money but also their personal potential consumer attitudes, habits, expectations, and the perceived value of the product, ie, de-mand will depend on whether or not consumers disposed to pay a certain amount of money for products. Only when the current trends, people’s attitudes and their determinants will be accepted conclusion or pro-tectionist trade policies of the EU (to limited supply) are necessary and justified by the consumer provisions of the GMO and GMP use and trade regulation issues.

Conclusions

International, exclusively for the EU, genetically modified organisms, and the use of products and sales are regulated: EU directives and regulations, agriculture, the environment and genetically modified organ-isms regional policy (mainly for purpose – a complex regulation of the EU).

It was found that they concern in particular: 1) Council Directive 90/219/EEC on the contained use of genetically modified micro-organisms; 2) of the European Parliament and Council Directive 2001/18/EC on the deliberate release into the environment and repealing Directive 90/220 / EEC; 3) of the European Parliament and of the Council Regulation (EC) No. 1829/2003 on genetically modified food and feed; 4) of the European Parliament and of the Council Regulation (EC) 1946/2003 on genetically modified organ-isms cross-border movement of 5) The European Parliament and Council Regulation 1830/2003 on geneti-


33

cally modified organisms and the traceability of food products and feed genetically modified organisms and amending Directive 2001/18/EC. Following the analysis of documents, identified the scope and objectives.

The first document of the Council Directive 90/219/EEC on the contained use of genetically modi-fied micro-organisms in order to protect human health and the environment, establish common genetically modified micro-organisms use tools. “The European Parliament and Council Directive 2001/18/EC on the deliberate release into the environment and repealing Directive 90/220/EEC” On the basis of the precaution-ary principle, to harmonize national laws and regulations and to protect human health and the environment when: any other purposes than placing on the market within the Community deliberate release into the envi-ronment of genetically modified organisms; Community put on the market of genetically modified organisms as products or in products. “The European Parliament and Council Regulation” (EC) No. 1829/2003 on ge-netically modified food and feed “refers to food use, food containing or consisting of GMOs, food produced from GMOs or containing ingredients produced from GMOs, GMOs, which are used as feed, feed containing or consisting of GMOs; feed produced from GMOs”. The European Parliament and Council Regulation (EC) 1946/2003 on genetically modified organisms cross-border movement applies to all GMOs that may have adverse effects on biodiversity conservation and sustainable use, as well as taking into account the risks to human health, the cross-border movement. “The European Parliament and Council Regulation 1830/2003 on genetically modified organisms and the traceability of food and feed products produced genetically modified organisms and amending Directive 2001/18/EC” forms the basis of the GMO consisting of or containing products produced from GMOs in food and genetically modified organisms in order to facilitate accurate labeling, environmental impacts and, where applicable, health monitoring and appropriate risk management measures, including, if necessary, the withdrawal of market implementation.

Seemingly it appears that a critical mass of GMO trade and the use of the regulatory framework, but the European Union member countries have a quite different attitude in respect of the same GMO. Some countries are hostile to GMOs, it is proclaimed freedom from GMOs countries (Austria, Greece, Poland, Hungary), while others seem to rely on general legal principles regulating trade in GMOs. Therefore, con-sideration should be given an opportunity to the parties to define how strict trade regulation limits they are willing and able to set.

References

Abdalla, A. et al. (2003). Agricultural Biotechnology: Potential for Use in Developing Countries. ABARE eReport Canberra. Website: http://www.abareconomics.com/publications_html/economy/economy_03/er03_ag_biotech.pdf [2012 11 24].

Aleksynas, A. (2006). Daug triukšmo dėl genetiškai modifikuotų organizmų. Mano ūkis, Nr. 11, p. 34–37.Anderson, K., Nielsen, C. (2004). Economic effects of agricultural biotechnology research in the presence of price-

distorting policies. Journal of Economic Integration, Nr. 19(2), p. 374–394.Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos biosaugos protokolas. Monrealis. (2000). Valstybės žinios, 2003 m.,

Nr. 98.Brookes, G., Barfoot, P. (2009). GM Crops: Global Socio-economic and Environmental Impacts 1996–2007. P.G.

Economics Ltd, Dorchester, UK. Website: http://www.agbioforum.org/v12n2/v12n2a04-brookes.pdf [2012 11 18].Brookes, G., Barfoot, P. (2008). Global impact of biotech crops: Socio-economic and environmental effects, 1996–

2006. AgBioForum, Vol. 11(1), p. 21–38. Website: http://www.agbioforum.org/v11n1/v11n1a03-brookes.htm [2012 11 22].

Clive, J. (2008). Global Status of Commercialized Biotech/GM Crops: 2008. The First Thirteen Years, 1996 to 2008. ISAAA Brief, No. 39. Website: http://croplife.intraspin.com/Biotech/papers/ID_372_james.pdf [2009 11 22].

Codex Alimentarius Commission. (2009). Procedures and forthcoming activities]. Website: http://www.codexalimen-tarius.net/web/index_en.jsp [2012 11 27].

Disdier, A. C., Fontagne, L. (2008). Trade Impact of European Measures on GMOs Condemned by the WTO Panel. EAAE Congress ‘People, Food and Environments: Global Trends and European Strategies’. Website: http://agecon-search.umn.edu/bitstream/44392/2/153a.pdf [2012 11 29].


34

Friends of the Earth. (2006). Looking behind the US spin: WTO ruling does not prevent countries from restricting or banning GMOs. Website: <http://www.foeeurope.org/publications/2006/WTO_briefing.pdf> [2012 11 28].

Grinius, L. (2007). Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO): jų poveikis aplinkai, žmonių bei gyvūnų sveikatai ir ekologiškai švaraus maisto gamybai. Moderniosios biotechnologijos saugaus naudojimo ir vystymo perspektyvos Lietuvoje. Vilnius: Petro ofsetas.

Lietuvos Respublikos Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas. (2006). 2001 m. birželio 12 d., Nr. IX-375. Valstybės žinios, 2006-07-14, Nr. 77-2967.

Lygis, D. (2009). Europos Sąjungos nuostatos dėl biotechnologijos vystymo ir GMO panaudojimo. Biotechnologijos saugaus naudojimo ir vystymo perspektyvos Lietuvoje. Mokslinės-praktinės konferencijos tezės. Vilnius: Inforastas.

LR Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. (2012). Patikslintas prekyboje esančių maisto produktų, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų, sąrašas. Website: <http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=458> [2012 11 29].

Moschini, G. (2008). Biotechnology and the Development of Food Markets: Retrospect and Prospects. Working Paper 08-WP 477. Website: <http://www.card.iastate.edu/faculty/profiles/giancarlo_moschini/moschini_erae_2008.pdf> [2012 11 20].

Moschini, G. C. (2001). Economic Benefits and Costs of Biotechnology Innovations in Agriculture. Working Paper 01-WP 264. Canadian Agri-Food Trade Research Network. Website: http://www.card.iastate.edu/publications/DBS/PDFFiles/01wp264.pdf [2012 11 20].

Murphy, A. M. et al. (2007). Agricultural Biotechnology to 2030: “Steady Progress on Agricultural Biotechnology” Scenario. Website: http://www.oecd.org/dataoecd/12/57/40920458.pdf [2009 11 22].

Nuffield Council on Bioethics. (2004). The use of genetically modified crops in developing countries. Website: http://www.efb-central.org/images/uploads/nuffieldcouncil.pdf [2012 11 21].

Paulauskas, A. (2009). Biotechnologijos rizikos vertinimas ir atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Biotechnologijos saugaus naudojimo ir vystymo perspektyvos Lietuvoje. Mokslinės-praktinės konferencijos tezės. Vilnius: Inforastas.

Plastina, A., Giannakas, K. (2007). Market and welfare effects of GMO introduction in small open economies. AgBio-Forum, Vol. 10(2), p. 104–123. Website: http://www.agbioforum.org/v10n2/v10n2a05-giannakas.htm [2012 10 22].

Sonnino, A. et al. (2009). Socio-economic impacts of non-transgenic biotechnologies in developing countries. The case of plant micropropagation in Africa. FAO, Rome. Website: ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/011/i0340e/i0340e.pdf [2012 11 13].

Tarptautinė sutartis dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių. Preambulė. (2005). Valstybės žinios, Nr. 64–2267.

Virrankoski, K. (2008). Darbo dokumentas dėl biotechnologijų: Europos žemės ūkio perspektyvos ir uždaviniai Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas. Website: www.europarl.europa.eu/activities/ committees/workingDocsCom.do?language=LT&body=AGRI [2012 10 22].

World Trade Organization. (2009a). The WTO Agreement on the Application of Sanitary and Phytosanitary Measures (SPS Agreement). Website: http://www.wto.org/english/tratop_e/sps_e/spsagr_e.htm [2012 10 21].

World Trade Organization. (2009b). Standards and safety. Website: <http://www.wto.org/english/thewto_e/whatis_e/tif_e/agrm4_e.htm> [2012 10 21].

GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ PRODUKTŲ NAUDOJIMO IR JŲ PREKYBOS REGULIAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Audrius Gargasas, Indrė RimkienėAleksandro Stulginskio universitetas

Santrauka

Yra įvairių nuomonių tiek dėl genetiškai modifikuotų organizmų, tiek ir dėl produktų, pagamintų juos naudojant. Todėl įvairiose šalyse skiriasi ir jų prekybos reguliavimo teisinė bazė. Pastebima, kad Europos Sąjungos valstybių narių prekybos politika dėl genetiškai modifikuotų organizmų bei produktų yra gana griežta.


35

Straipsnyje nagrinėjamas genetiškai modifikuotų produktų naudojimo ir jų prekybos reguliavimas Euro-pos Sąjungoje. Tyrimo objektas – genetiškai modifikuotų produktų naudojimo ir jų prekybos reguliavimas. Tyrimo tikslas – atlikus ES teisinių genetiškai modifikuotų produktų naudojimo ir jų prekybos dokumentų analizę, ją susisteminti. Atliekant tyrimą taikyti šie metodai: lyginamoji teisinių dokumentų analizė ir sintezė, klasifikavimas, modeliavimas. Straipsnyje pateikta siūlymų dėl genetiškai modifikuotų produktų naudojimo ir prekybos jais reguliavimo Europos Sąjungoje.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: genetiškai modifikuoti organizmai, genetiškai modifikuoti produktai, tarp-tautinis reguliavimas.

JEL KLASIFIKACIJA: Q17, Q18, D12

AlgirdAs giedrAitisERGONOMINIŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ TYRIMAS KOMERCINĖJE ĮMONĖJE

36

E R G O N O M I N I Ų R I Z I K O S V E I K S N I Ų T Y R I M A S K O M E R C I N Ė J E Į M O N Ė J E

Algirdas Giedraitis1


ANOTACIJAStraipsnyje pažymimas nepakankamas įmonės vadovų dėmesys darbuotojų darbo sąlygoms ir ergonominiai rizikos veiksnių tyrimai darbo aplinkoje, siekiant išvengti rizikos ar bent sumažinti neigiamą ergonominių rizikos veiksnių poveikį darbuotojams užtikrinti tvarų įmonių augimą. Komercinės įmonės vadovai privalo pasirūpinti ergonomiška darbuotojų darbo aplinka. Praktika rodo, kad ne visose įmonėse atliekami tyrimai ergonominių rizikos veiksnių poveikiui mažinti. Darbe nagrinėjama, kaip komercinė įmonė savo jėgomis gali atlikti ergonominių rizikos veiksnių tyrimą. Taikant parengtą ergonominių rizikos veiksnių tyrimo modelį atliktas tyrimas vidutinėje komercinėje įmonėje. Tiriama darbuotojų reakcija į darbo aplinkos veiksnius (oro sudėtį, drėgmę, temperatūrą, cirkuliaciją, slėgį, radiaciją, triukšmą vibraciją ir jų dinamiką [greitį, pagreitį, apkrovas]), kurie turi įtakos jų veiklai. Gauti tyrimo re-zultatai komercinėje įmonėje leidžia analizuoti ir tobulinti ergonomines darbo sąlygas, nuolat gerinti prevencinių priemonių taikymo efektyvumą, darbo saugos ir sveikatos sistemą. Būtinas darbuotojų dalyvavimas atliekant tyrimus mažose ir vidutinėse komercinėse įmonėse. Vadovas kartu su darbuotojais tiria darbo sąlygas, konsultuojasi dėl darbo aplinkos gerinimo, darbų organizavimo ir kitais darbo saugos klausimais. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ergonominiai rizikos veiksniai, prevencinės priemonės, darbo aplinka.

JEL KLASIFIKACIJA: M12, R11DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.823

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje labai išaugo ergonomikos vaidmuo, t. y. būtinybė rūpintis žmogumi darbo bei socialinėje-kultūrinėje aplinkoje. Modernios mašinos ir jų kompleksai keičia žmogaus veiklos struktūrą ir turinį, ugdo naujus gebėjimus, naujas psichikos funkcijas. Taigi šiuo aspektu ergonomikos tyrimai labai reikšmingi. Ergonomika kompleksiškai nagrinėja žmogaus galimybes ir ypatumus darbe, siekiant sukurti sąlygas, kurios skatintų darbo našumą ir garantuotų darbuotojų saugumą.

Darbuotojų saugai dirbant su technika, jų sveikatai būtina skirti ypatingą dėmesį. Nelaimingas situacijas lemia darbo aplinkai būdingi ergonominiai rizikos veiksniai, t. y. darbo procese naudojamos mašinos, įrengi-niai, aparatai ir medžiagos. Pavojus kyla ir atliekant monotoniškus darbus, ypač jei jie atliekami nepatogioje padėtyje, ilgą laiką stovint ar sėdint, esant vibracijai ar triukšmui, dirbant per aukštos ar per žemos tempera-tūros patalpoje.

Ergonominių rizikos veiksnių tyrimai yra svarbiausia profesinės rizikos darbo vietoje vertinimo dalis. Darbo, kuriame nebūtų rizikos, galima sakyti, nėra. Todėl atliekant ergonominių rizikos veiksnių tyrimą įmonėje nustatoma, ar pakanka esamų atsargumo priemonių, ar būtina imtis papildomų veiksnių, siekiant

1 Algirdas Giedraitis − daktaras (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lekto-riusMoksliniai interesai: valdymo ergonomika, gamybos vadyba, personalo vadybaEl. paštas: [email protected].: +370 46 39 86 50


37

išvengti galimo pavojaus. Išlaidos, susijusios su darbuotojų patiriamomis traumomis, yra didelės, manoma, kad investicijos į tikslingą pavojingų / kenksmingų ergonominių rizikos veiksnių šalinimą gali sumažinti ne-tektis. Ergonominių rizikos veiksnių tyrimais siekiama užsitikrinti, kad nė vienas darbuotojas nebus sužeis-tas arba nesusirgs profesine liga. Įvertinus esamas netektis ir prognozuojant galimą naudą, galima surinkti nemažai informacijos, kuri svarbi priimant sprendimus dėl investicijų.

Ergonominius tyrimus vidutinėse ir didelėse įmonėse darbo vietose paprastai atlieka darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų specialistai, mažose įmonėse (iki 50 darbuotojų) – pats darbdavys bei samdomos dar-buotojų saugos ir sveikatos tarnybos. Pagrindiniai pažeidimai darbo vietose dažniausiai nustatomi mažose ir vidutinėse įmonėse.

Apžvelgti teoriniai darbai ir naujausių tyrimų duomenys parodė, kad dažniausiai pasitaikančių sveikatos sutrikimų / traumų pasiskirstymas įvairiose užsienio šalyse (Anglija, Belgija, Švedija ir kt.) ir Lietuvoje yra panašus. Darbo vietoje ergonominius rizikos veiksnius nagrinėjo: ergonomikos rizikos veiksnius mažose ir vidutinėse statybos įmonėse – K. A. Kaminskas, J. Antanaitis (2010); darbo pozas ir krovinių tvarkymą rankomis komercinėje įmonėje – L. Andruškevičiūtė (2008); ergonominių rizikos veiksnių tyrimo ypatumus komercinėje įmonėje – G. Ptakauskienė (2008); ergonominius ir psichosocialinius rizikos veiksnius kelių statybos įmonėje – G. Kubiliūtė ir K. A. Kaminskas (2011). Prevencines priemones, kurios padėtų šalinti ergonominius rizikos veiksnius nagrinėjo: sveikos darbo aplinkos reikalavimus – A. Seilius ir kt. (2004); profesinių ligų ekonominių ir socialinių pasekmių analizę statybos sektoriuje – R. Šukys ir kt. (2011); traumų prevencines priemones statybos pramonėje – R. Rwamamara ir kt. (2010); triukšmo poveikio darbo aplinko-je naujas įvertinimo ir valdymo galimybes – K. A. Kaminskas ir A. Jagniatinskis (2012).

Mokslininkų teigimu, daugelyje įmonių dokumentai tvarkomi tik formaliai, ergonominių rizikos veiks-nių tyrimai beveik neatliekami, trūksta įmonės vadovų ar įgaliotų asmenų kompetencijų darbuotojų saugos ir sveikatos srityse.

Daugiausia ergonominiai rizikos veiksniai tyrinėti gamybos įmonėse. Mokslinių tyrimų, kurie būtų atlik-ti komercinėse įmonėse, trūksta. Praktinė patirtis leidžia teigti, kad kai kuriose komercinėse įmonėse darbo sąlygos yra kenksmingos ir pavojingos. Įmonių, kuriose neatliekami ergonominių rizikos veiksnių darbo aplinkoje tyrimai, vadovams trūksta sąmoningumo, patirties ir žinių.

Galima teigti, kad komercinėse įmonėse dėl duomenų neprieinamumo ergonominiai rizikos veiksniai menkai ištirti, o esamų tyrimų išvados gana prieštaringos.

Problema: nepakankamas komercinių įmonių vadovų dėmesys darbuotojų darbo sąlygoms ir ergono-minių rizikos veiksnių tyrimams darbo aplinkoje.

Tyrimo objektas – ergonominių rizikos veiksnių tyrimas komercinėje įmonėje.Tyrimo tikslas: pagrįsti ergonominių rizikos veiksnių tyrimų svarbą komercinėje įmonėje.Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: nustatyti ergonominių rizikos veiksnių tyrimo svarbą darbo

aplinkoje teoriniu aspektu; pateikti ergonominių rizikos veiksnių tyrimo modelį ir įvertinti ergonominius rizikos veiksnius komercinėje įmonėje.

Mokslinio tyrimo metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė; kiekybinis tyrimas – anketinė apklausa. Apklausos tyrimo duomenys apdoroti Excel skaičiuokle ir statistikos programų paketu SPSS 15.0 (angl. Statistical Package for Social Sciences).

Tyrimo metodika . Tyrimo periodas: 2013 m. gegužės mėnuo. Taikyta anoniminė apklausa. Anketinė apklausoje dalyvavo 60 respondentų.

1. Darbo aplinkos reikalavimai ir ergonominių rizikos veiksnių tyrimai darbo aplinkoje

Ergonomika tiria aplinkos poveikį žmogaus sveikatai ir paties žmogaus poveikį aplinkai. Palanki darbo aplinka garantuoja optimalų žmogaus funkcionavimą (sveikatą), gerą darbingumą, minimalų nuovargį ir monotoniją, kokybiškus darbo rezultatus, pasitenkinimą darbu ir santykiais dirbant (Seilius, 2001; 2004). Atliekant paprastus, vienodus, daug kartų pasikartojančius veiksmus (t. y. dirbant monotonišką darbą), būnant priverstinėje padėtyje ar netaisyklingai keliant, gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, nugaros, kojų kau-


38

lų – raumenų sistemos pažeidimų. Pavojingu darbu laikomas atitinkamą rizikos laipsnį turintis darbas, kurį atliekant galimas atsitiktinis pavojingo, kenksmingo veiksnio, susijusio su darbo pobūdžiu, arba anomaliai pasikeitusio kenksmingo veiksnio poveikis. Pavojingos darbo sąlygos siejamos su rizika: galimi pavojai, kenksmingi veiksniai. Jie susiję su darbo pobūdžiu ir teisės aktuose nustatytais leistinais ribiniais dydžiais, kurių neviršijant darbo aplinka yra laikoma saugia ir nekenksminga (Stankiuvienė, Šukys, Čyras, 2006; Ka-minskas, Antanaitis, 2010). Darbo požiūriu, aplinka lemia optimalų žmogaus funkcionavimą, darbingumą, darbo rezultatų kokybę, pasitenkinimą pačiu darbu (Seilius, 2004).

Darbo aplinka, veikiama kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių, apibūdinama kaip darbuotoją tiesio-giai supanti tam tikros erdvės dalis, kurioje gali pasireikšti kenksmingi ir pavojingi ergonominiai veiksniai. A. Seilius (2004) nurodo šiuos svarbiausius darbo aplinkos parametrus: triukšmas, vibracija, apšvietimas, mikroklimatas, spinduliuotė ir tarša. K. A. Kaminsko (2007) išskirti ergonominiai rizikos veiksniai: nau-dojama jėga; pasikartojantys judesiai; darbo poza; vietiniai sąlyčio įtempimai; vibracija; oro temperatūra; triukšmas; apšvietimas. Visi profesiniai kaulų ir raumenų sistemos pakenkimai glaudžiai siejasi su darbo poza, darbo vietos įranga ir atliekamo darbo pobūdžiu (Andruškevičiūtė, 2008). Teigtina, kad ergonominiai rizikos veiksniai – tai veiksniai, kurių pagrindą sudaro fizinio darbo krūvis, įtampa ir darbo vietos pritaiky-mas darbuotojo galimybėms.

Jei nekreipiamas dėmesys į darbo saugos ir technologijos reikalavimus, kurie užtikrina darbuotojo saugą ir sveikatą, darbo aplinka gali būti netinkama sveikatai, kenksminga, pavojinga. Todėl gali didėti darbuotojų sergamumas, traumų skaičius (Belous, Petrauskaitė, 2011). Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, nustatomos „pa-togumo zonos“, kurios apsaugo darbuotojų organizmą nuo kenksmingos aplinkos įtakos (Kučinskas, 2001; Seilius, 2004).

Darbo vieta paruošiama, atsižvelgiant į tai, kiek techninės priemonės leidžia konkrečiam darbuotojui išlaikyti teisingą darbo pozą ir atlikti ekonomiškus, teisingus darbo judesius (Kaminskas, 2003; Seilius, 2004). Būtina užtikrinti, kad darbuotojas turėtų pakankamai erdvės judėti ir keisti pozą. Turi būti galimybė reguliuoti darbo vietos parametrus ir atsižvelgiant į darbuotojo antropometrinius duomenis (ūgį, rankos ilgį) išdėstyti naudojamas darbo priemones nuolat, trumpai ir retai atliekamo darbo zonose (Seilius, 2004).

Darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, prieš įsidarbindami privalo pa-sitikrinti sveikatą, o dirbdami – tikrintis periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos tikrini-mo grafiką, kuris suderintas su asmenį prižiūrinčia sveikatos priežiūros įstaiga (Žin., 2003, Nr. 100-4504). Darbuotojai instruktuojami įmonėje nustatyta tvarka ir remiantis vadovo (atsakingo asmens) patvirtintomis instrukcijomis. Darbuotojų instruktavimas įforminamas instruktavimų registracijos žurnaluose. Sumažinti traumatizmą ir profesines ligas galima ir pakeitus darbinę sistemą, t. y. bet kuriuos darbinius elementus. Tam tikslui turi būti parinktos atitinkamos darbų saugos instrukcijos, mokymo programos, o personalas turi būti apmokytas ir instruktuotas (Brigder, 2003). Kaip įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikala-vimų, kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija.

Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodiniuose nurodymuose nustatyta ergonominių rizikos veiksnių tyrimo įmonėje tvarka ir nurodytos bendros prevencijos priemonės dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos jų sveikatai ir saugai, kurią kelia ar gali sukelti ergonominiai veiksniai (Žin., 2005, Nr. V-592/A1-210). Šiuo dokumentu remiamasi bet kurią ekonominę veiklą vykdančiose įmonėse ir darbo vietose, kur darbuotojams kyla ar gali kilti ergonominių veiksnių sukelta sveikatos pakenkimo rizika, organizuojant ir atliekant ergono-minių veiksnių rizikos nustatymą ir tyrimą.

Ergonominių rizikos veiksnių nustatymo etape atliekami parengiamieji darbai, kai nustatomi ergonomi-niai rizikos veiksniai, kurie kelia riziką įmonės darbuotojų sveikatai ir saugai. Pagrindinis teisinis dokumen-tas, reglamentuojantis ergonominių rizikos veiksnių vertinimą, yra „Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos soci-alinės ir darbo apsaugos ministerijos 2005 m. liepos 15 d. įsakymu“. Pabrėžtina, kad kiekvieno darbdavio pareiga – užtikrinti ir sudaryti darbuotojams saugias bei sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas.

Ergonominių rizikos veiksnių tyrimas – tai informacijos ir esamų pavojingų ergonominių veiksnių bei sąlygų, kuriomis darbuotojai dirba, tyrimo procesas, siekiant nustatyti esamas rizikas, poveikį patiriančius


39

asmenis ir galimą žalą (įskaitant galimą individualų jautrumą) bei galutinį tokios žalos padarymo tikimybės įvertinimą. Įvertinant darbo sąlygas turi būti pateikti darbo aplinkos matavimo, atlikto lyginant su profesinio poveikio ribinėmis vertėmis, rezultatai. Tiriant darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, nustatoma profesinė rizika – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir pavojingo darbo aplinkos veiksnių poveikio. Dažniausiai įmonės pačios profesinės rizikos nevertina. Rizikos vertinimą at-lieka įmonės atstovas sveikatos ir saugos klausimais arba šiuos klausimus tiriančios įmonės. Įmonės, atlie-kančios rizikos veiksnių vertinimą, dažniausiai tiria ergonominius veiksnius, šiek tiek rečiau – fizikinius, mažiausiai – psichosocialinius, biologinius, cheminius ir fizinius (Juknienė, Pikturnienė, 2013).

Jei tyrimo duomenys atskleidžia, kad viršyta nustatyta galiojanti profesinio poveikio ribinė vertė, darb-daviai nedelsdami, atsižvelgdami į tokios ribinės vertės pobūdį, turi imtis priemonių keisti situaciją, taiky-dami atitinkamas prevencijos ir apsaugos priemones. Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai darbuotojai patys atlieka darbo aplinkos rizikos vertinimą, nes tai skatina juos susimąstyti apie socialinę atsakomybę, darbų saugą ir aplinkos apsaugą bei garantuoja, kad darbo vieta bus atitinkamai patobulinta (Seilius, 2004; Šimanskienė, Seilius, 2009; Bagdonienė, Paulavičienė, 2010; Taveira, Smith, 2011). Dažniausiai tikrinama, ar saugios ir nekenksmingos sveikatai yra darbo sąlygos: ar laikomasi saugumo technikos taisyklių ir nu-statytų normų, ar įrengtas būtinas apšvietimas, šildymas, vėdinimas, ar šalinami triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kiti žalingi veiksniai, neigiamai veikiantys darbuotojų sveikatą. Jeigu darbdavys bent vienos iš minėtų nekenksmingų sveikatai darbo sąlygų neužtikrina, tokios darbo sąlygos turėtų būti priskiriamos kenksmingoms darbo sąlygoms (Žin., Nr. 70–3170). Priimtiniausia rizika įmonėje yra tokia, su kuria sutinka pati įmonė, atsižvelgdama į savo teisinius įsipareigojimus ir ergonominių rizikos veiksnių būklės politiką (Medziukevičiūtė, Mieldažys, 2010). Nepavojinga ir nekenksminga laikoma tokia būsena, kai veikiantys rizikos veiksniai (jų lygiai) sumažinti iki ribinių leistinų poveikio lygių ar jų pasireiškimo tikimybė yra mi-nimali (Buškevičiūtė, Leškevičiūtė, 2008; Taveira, Smith, 2011).

Nustačius nepriimtiną ergonominių veiksnių riziką, ji turi būti pašalinta arba sumažinta vadovaujantis „Profesinės rizikos vertinimo nuostatais“ (Žin., 2003, Nr. 100-4504). Įmonės vadovas ar jo pavedimu darb-davio įgaliotas asmuo, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, organizuoja techninių, organizacinių ir kitų priemonių, kurios turėtų mažinti ar pašalinti ergonominių veiksnių keliamą riziką, parengimą ir įgy-vendinimą:

• taikyti pažangią techniką rengiant darbo vietas, parenkant darbuotojo galimybes atitinkančias dar-bo priemones;

• kur tik leidžia technologinis darbo procesas, stovimą darbo pozą keisti į patogią sėdimą;• siekti išvengti arba apriboti krovinių kėlimo ir pernešimo rankomis darbus, naudoti technines prie-

mones, mechaninius įrenginius planuojant ir organizuojant darbus;• suderinti darbuotojų fizinį aktyvumą ir jų fizinių jėgų susigrąžinimą (poilsio ir pertraukų režimus);• teisingai išdėstyti darbo priemones nuolat atliekamo darbo zonoje;• informuoti darbuotojus apie darbo vietas ir darbo priemones, sukeliančias ergonominių veiksnių

riziką.

Remiantis atliktos analizės rezultatais galima nustatyti, kokios priemonės galėtų pagerinti darbo aplinką. Tam būtina numatyti prevencines priemones, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo rizikos arba ji butų suma-žinta iki minimalios (Rwamamara, ir kt., 2010; Taveira, Smith, 2011; Šukys, ir kt., 2011). Pirmenybę visada reikėtų teikti ne asmeninėms apsaugos priemonėms, o problemų jų susidarymo vietoje šalinimui. Asmeninės apsauginės priemonės turėtų būti naudojamos tada, kai nėra finansinių arba kitų galimybių taikyti kolektyvi-nių apsaugos priemonių (Brigder, 2003; Rwamamara ir kt., 2010).

Deja, pašalinti rizikas ne visada įmanoma (ESENER 2009 metų ataskaita (...), 2009). Nelaimingi atsiti-kimai ir profesinės ligos Lietuvoje dažnai pasitaikantys reiškiniai, todėl būtina imtis prevencinių priemonių, siekiant sukurti saugią ir sveiką darbo aplinką. Šioms problemoms spręsti reikia ieškoti naujų būdų, siekiant apsaugoti darbuotoją nuo galimų ergonominių rizikos veiksnių neigiamo poveikio sveikatai ir darbo efekty-vumui.


40

Norint tirti darbuotojų ergonominius rizikos veiksnius darbo aplinkoje, būtina atsižvelgti į sisteminės analizės reikalavimus. Tiriama įmonės darbuotojo reakcija į darbo aplinkos veiksnius (oro sudėtį, drėgmę, temperatūrą, cirkuliaciją, slėgį, radiaciją, triukšmą vibraciją ir jų dinamiką [greitį, pagreitį, apkrovas]), tu-rinti įtakos jo veiklos rezultatams. Tyrimo rezultatų analizės sudedamoji dalis – visų įtakos turinčių veiksnių nustatymas ir darbuotojų apklausa bei jų pasiūlymai, kaip galima keisti esamą padėtį.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus ergonominių rizikos veiksnių tyrimo ypatumus siūlomas toks tyrimo modelis (1 pav.).

1 pav. Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo modelis

Šiame ergonominių rizikos veiksnių tyrimo modelyje (1 pav.) parodytas procesas yra pasikartojantis. Ergonominių rizikos veiksnių vertinimas ir esamų prevencijos priemonių taikymo efektyvumas turi būti


41

periodiškai peržiūrimi. Visada peržiūrimi keičiantis darbo sąlygoms. Darbo vietos ergonominė analizė atlie-kama penkiais etapais.

Pirmas etapas – ergonominių rizikos veiksnių (ERV) nustatymas. Šiame etape atliekami paren-giamieji darbai, kai nustatomi ergonominiai rizikos veiksniai, keliantys riziką darbuotojų sveikatai ir saugai, darbo vietos, kuriose darbuotojai gali būti veikiami ergonominių veiksnių, keliama rizika. Šiame etape svar-bus pačių darbuotojų dalyvavimas siekiant nustatyti darbo vietas, kurios gali kelti riziką sveikatai. Nustatant riziką svarbu apimti visas darbo vietas, nesvarbu, kiek laiko darbuotojai ten praleidžia, be to, reikia apimti skirtingas darbuotojų grupes, atsižvelgiant į amžių, lytį, darbingumą. Tyrėjai turi vadovautis ES teisės doku-mentuose įteisintu principu, kad darbas, jo organizavimas, naudojami įrankiai būtų pritaikyti darbuotojams, o ne darbuotojai turėtų prisitaikyti prie darbo aplinkos. Nepakankamai įvertinus rizikos veiksnius, tai gali neigiamai paveikti įmonės finansinius rodiklius. Todėl renkant duomenis šiai daliai, patariama konsultuotis su darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistais.

Antras etapas – 1 sprendimas . Nustačius ergonominius rizikos veiksnius, atliekama teisės aktų, darbo sąlygų, nelaimingų atsitikimų analizė ir priimami sprendimai dėl esamos būklės. Jeigu sprendimas – TAIP, pereinama į kitą etapą, kai parenkamos prevencinės priemonės. Jeigu sprendimas – NE, grįžtama į proceso pradžią.

Trečias etapas – 2 sprendimas . Atlikus reikiamų teisės aktų, darbo sąlygų, nelaimingų atsitikimų ana-lizę, būtina, atsižvelgiant į įmonės galimybes ir finansinius išteklius, parinkti prevencines priemones, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Jeigu sprendimas – TAIP, tai pereinama į kitą etapą ir parenkamos prevencinės priemonės. Jeigu sprendimas – NE, grįžtama į proceso pradžią.

Ketvirtas etapas – prevencinių priemonių taikymas . Visos (techninių, medicinos, teisinių, organi-zacinių ir kitų) prevencinės priemonės skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, jos numatomos ir naudojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesi-nės rizikos arba ji būtų kuo labiau sumažinta. Siekiant apsaugoti nuo galimų ergonominių rizikos veiksnių, darbuotojams išduodamos asmeninės apsaugos priemonės.

Penktas etapas – rezultatų peržiūra. Dirbti leidžiama tik įsitikinus, kad paskirtos prevencinės prie-monės yra tinkamos, o darbuotojai supranta ir yra susipažinę su svarbiausiais saugos ir sveikatos reikala-vimais. Vadovas nustato prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis bei skirdamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones. Rezultatai gali turėti tolesnių teigiamų pasekmių. Rezultatai ir pasekmės analizuojami, pastebėti trūkumai šalinami ir toliau vykdomos permainos.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad pačių atliekami ergonominių rizikos veiksnių darbo aplinkoje tyrimai apima penkis etapus (žr. 1 pav.). Tyrimu siekiama sutvarkyti darbo aplinką pagal nustatytus reikalavimus. Šiam tikslui pasiekti nustatomi visi įmonėje galimi ergonominiai rizikos veiksniai, siekiant užtikrinti mažiausią riziką įgyvendinant pagrindinius įmonės tikslus. Ergonominiai rizikos veiksniai darbo aplinkoje tikrinami remiantis teisės aktais ir taikoma praktika. Sprendimai pagrindžiami matavimų duomeni-mis ir logine analize. Su pasiūlytomis prevencinėmis priemonėmis, kurios gali padėti pašalinti ergonominius rizikos veiksnius arba sumažinti jų daromą žalą, supažindinami darbuotojai bei jų atstovai saugai ir sveikatai. Naujos prevencinė priemonės turėtų padidinti darbuotojų pasitenkinimą darbu ir savo darbo vieta. Problemų kyla, kai rezultatai yra prastesni nei norėta. Todėl vadovai (arba jų paskirti asmenys) turi kontroliuoti rezul-tatus, atsižvelgdami į grįžtamąjį ryšį, nes ilgainiui rezultatai ne visada būna tokie, kaip planuota.

Tiriant įmonėje ergonominius rizikos veiksnius nustatoma, ar pakanka esamų atsargumo priemonių, o gal būtina imtis papildomų, siekiant išvengti galimų pavojų. Darbo procese tobulinami darbuotojų kvalifika-ciniai įgūdžiai ir darbuotojų saugos bei sveikatos žinios. Kartu didėja darbo našumas, darbo aplinkos produk-tyvumas, kyla darbo vietos organizacinis ir techninis lygis, mažėja įvairių traumų, nusiskundimų stuburo, rankų, pečių skausmais, peršalimu ir pan.


42

2. Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo darbo aplinkoje rezultatai

Tyrimo metodologija. Apklausa vyko 2013 metais gegužės mėnesį. Tirta komercinė įmonė įkurta 1993 m., Lietuvos rinkoje ji veikia jau 20 metų. Įmonė savo veiklą pradėjo Klaipėdos apskrityje ir šiuo metu turi filialus Vilniuje, Kaune bei devyniuose mažesniuose Lietuvos miestuose, kurie tiekia prekes didiesiems prekybos tinklams. Įmonės pavadinimas vadovo prašymu neskelbiamas.

Tyrimo tipas – kiekybinis, aprašomasis. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Anketos kokybė, objekty-vumas ir teisingas tikrovės atskleidimas labai priklauso nuo teisingai pateiktų klausimų. Klausimų turinys, jų formuluotės, eiliškumas ir tarpusavio ryšys anketoje turi atitikti tam tikrus reikalavimus, todėl sudarinėjant anketos klausimus laikytasi R. Tidikio (2003) nustatytų reikalavimų.

Klausimai suformuluoti, siekiant atlikti komercinės įmonės ergonominių rizikos veiksnių darbo aplin-koje tyrimą. Anketose pateikti 8 klausimai, kuriais respondentų prašyta įvertinti 8 ergonominius rizikos veiksnius (nuo 1 – labai blogai iki 5 – labai gerai). Įvertinimas 1 arba 2 balais parodo, kad darbo sąlygos arba darbo aplinka kelia riziką darbuotojo saugai ir sveikatai.

Anketinei apklausai atlikti buvo skirta viena valanda laiko. Kiekybinio tyrimo duomenys rinkti dalyvau-jant visiems respondentams, todėl pažymėtina tyrimo atlikimo administravimo ypatybė: respondentai turėjo galimybę išsiaiškinti jiems neaiškius anketos klausimus. Ergonominiai rizikos veiksniai nustatyti laikantis Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų ir įvertinti vadovaujantis Profesinės rizikos ver-tinimo nuostatų reikalavimais (Žin., 2003, Nr. 100-4504).

Kad atliekant tyrimą apklausiamieji sąmoningai ar nesąmoningai nepateiktų konformistinių atsakymų, orientuotųsi ne tiek į klausiamo dalyko esmę, kiek į viešąją nuomonę ir jos deklaruojamas dorovės normas, taikyta S. Vaitkevičiaus (2006) rekomenduojama psichometrinė statistika, kuri padeda užtikrinti apklausos validumą (tinkamumą) ir reliabilumą (patikimumą).

Toks anketos administravimo pobūdis galėjo būti vienas iš veiksnių, užtikrinančių vidinio instrumen-to (anketos) patikimumo (validumo) prielaidas, nes atlikus statistinę patikrą nustatyta, kad kronbacho alfa reikšmė (rodanti vidinį instrumento patikimumą jo klausimų atžvilgiu) lygi 0,786. Alfa dydžio svyravimas iki 1 rodo, kad duomenų patikimumas yra svarus ir artėja prie idealaus rodiklio. Remiantis R. Gliem ir J. Gliem (2003), kai alfa rodiklis: > 0,9 – idealus; > 0,8 – stiprus; > 0,7 – priimtinas; > 0,6 – abejotinas; > 0,5 – silpnas; < 0,5 – nepriimtinas.

Tyrimo rezultatai.Tyrime dalyvavo 60 respondentų: respondentai vyrai sudarė 71,7 proc. (n = 43), moterys – 28,3 proc.

(n = 17). Respondentų amžius: • 18–25 m. – 32 proc. respondentų.• 26–35 m. – 45 proc. respondentų.• 36 m. ir vyresni – 23 proc. respondentų.

Respondentų amžiaus vidurkis – 35 metai. Pagal išsilavinimą respondentai taip pasiskirstė: įgiję vidurinį išsilavinimą – 27 proc., profesinį –

46 proc., aukštąjį neuniversitetinį – 20 proc., aukštąjį universitetinį – 7 proc.Pagal darbo stažą pasiskirstė taip:• trumpesnis kaip 1 metai – 38 proc.; • nuo 1 iki 5 metų – 42 proc.; • daugiau nei 5 metai – 20 proc. Atliekant užduotis vertinami ergonominiai rizikos veiksniai, kurie kelia riziką įmonės darbuotojų sveika-

tai ir saugumui. Ergonominiai rizikos veiksniai vertinami pagal penkių balų sistemą.


43

2 pav. Ergonominių rizikos veiksnių nustatymas (atsižvelgiant į respondentų amžiaus grupę)

Įvertinus darbuotojų darbo pozą (2 pav.) atskleista, kad didžiausias skirtumas nustatytas tarp respondentų iki 25 metų (2,96) ir vyresnių kaip 36 metai (1,95) amžiaus grupėje. Galima teigti, kad vyresnių darbuotojų darbas netinkamai organizuotas, jų darbo poza netinkama. Tą patį galima pasakyti ir apie vietinius sąlyčio įtempimus. Respondentų iki 25 metų vertinimu – 4,16 balo, vyresnių kaip 36 metų – 3,43 balo. Vyresni res-pondentai labai mažu balu įvertino ir darbo aplinkos mikroklimatą (patalpos temperatūra, drėgmė ir oro ju-dėjimas) – 2,26 balo. Tai rodo, kad esamas mikroklimatas darbuotojų netenkina ir būtina taikyti papildomas priemones, siekiant pagerinti darbo sąlygas.

3 pav. Ergonominių rizikos veiksnių nustatymas (atsižvelgiant į respondentų darbo stažą)


44

Atsižvelgiant į darbo stažą (3 pav.), daugiau kaip 5 metus darbo stažo turintys respondentai nurodė, kad blogiausia yra su darbo poza susijusi padėtis – 2,61 balo, taip pat ir su mikroklimatu – 2,69 balo. Šių darbuotojų darbo sąlygos tikrai sunkios. Siekiant situaciją pakeisti, būtina nemažai investuoti į darbo sąlygų gerinimą. Ilgai dirbant esamomis sąlygomis darbuotojams gali išsivystyti profesinės ligos. Visi respondentai sutarė, kad jų darbe skirtoms užduotims atlikti išnaudojama per daug jėgų (2,93; 2,85 ir 2,94). Taigi būtina modernizuoti atliekamus darbus arba panaudoti mažąją mechanizaciją.

Apibendrinant galima teigti, kad šioje komercinėje įmonėje darbuotojus veikia kenksmingi ir pavojingi ergonominiai rizikos veiksniai. Todėl čia būtina gerinti darbo aplinką ir palengvinti darbo atlikimą. Darbo vietose, kuriose darbuotojai dirba sunkų ir nepatogų darbą, būtina investuoti į darbų mechanizavimą arba pagalbinių priemonių įsigijimą. Reikia diegti pažangius technologinius procesus ir laiku informuoti darbuo-tojus apie numatomus technologinius pokyčius. Įmonės darbuotojai turėtų būti apmokyti taikyti pagalbines priemones, naudojamas užduočiai atlikti, mokėti darbo vietoje suderinti techniką, racionaliai išnaudoti darbo laiką. Kitu atveju jiems privalu dažniau keisti darbo pobūdį, didinti pertraukų skaičių, kad galėtų pailsėti.

Išvados

Ergonominių rizikos veiksnių darbo aplinkoje tyrimais siekiama mažinti nelaimingų atsitikimų darbe skaičių, numatant išmatuojamus tikslus: mažinti nelaimingų atsitikimų ir profesinių susirgimų skaičių, ypač tose veiklos srityse, kuriose nelaimingų atsitikimų darbe rodikliai viršija vidutinius. Darbai, kuriems atlikti reikia didelio fizinio ir protinio krūvio, yra vieni svarbiausių. Įmonėje būtina sukurti optimalias darbo sąly-gas, kurios padėtų didinti darbo našumą, intensyvumą, saugumą, tausotų darbuotojo sveikatą.

Mažose ir vidutinėse komercinėse įmonėse, kurios negali sau leisti samdyti specialistų, galima pasiūlyti penkių etapų kenksmingų ergonominių rizikos veiksnių nustatymo modelį: ergonominių rizikos veiksnių (ERV) nustatymas; 1 sprendimas (darbo aplinkos tikrinimas, remiantis teisės aktais ir atsižvelgiant į esamą praktiką); 2 sprendimas (prevencinių priemonių parinkimas); prevencinių priemonių taikymas; rezultatų peržiūra. Kiekviena įmonė, siekdama tinkamai nustatyti ergonominius rizikos veiksnius, privalo atsižvelgti į darbuotojų nuomones dėl darbo aplinkos sąlygų gerinimo ir turimus išteklius prevencinėms priemonėms įsigyti.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad komercinėje įmonėje nustatyti patys prasčiausi ergonominiai veiksniai yra: mikroklimatas, darbo poza ir vietiniai sąlyčio įtempimai. Šios įmonės vadovai privalo pasirūpinti savo darbuotojų darbo aplinka ir darbo vietų mechanizavimu (ar pagalbinėmis priemonėmis). Gautų tyrimo re-zultatų peržiūra leidžia įmonės vadovui analizuoti ir tobulinti ergonomines darbo sąlygas, darbų saugos ir sveikatos sistemą, nuolat gerinti prevencinių priemonių veiksmingumą. Todėl būtina spręsti darbuotojų da-lyvavimo atliekant tyrimus klausimą. Vadovas kartu su darbuotojais turėtų tirti darbo sąlygas ir konsultuotis dėl darbo aplinkos gerinimo, darbų organizavimo ir kitais darbo saugos klausimais.

Literatūra

Andriuškevičiūtė, L. (2008). Darbo pozų ir krovinių tvarkymo rankomis UAB „Rezetas“ tyrimas. Konferencijos „Moks-las – Lietuvos ateitis“, vykusios Vilniuje 2008 m. balandžio 2–4 d., straipsnių rinkinys, p. 585–591.

Bagdonienė, D., Paulavičienė, E. (2010). Socialinės atsakomybės ir organizacijos vadybos sistemos integravimas. Eko-nomika ir vadyba [Economics and Management], Nr. 15, p. 366–373.

Belous, O., Petrauskaitė, L. (2011). Darbo aplinkos parametrų įtaka žmogaus sveikatai. Sveikatos mokslai, Nr. 21, Nr. 4, p. 20–22.

Brigder, R. S. (2003). Introduction to Ergonomics. London and New York, Taylors and Francis Group, 548 p. Buškevičiūtė, E., Leškevičiūtė, A. (2008). Rizikos valdymas draudimo įmonėse. Taikomoji ekonomika: sisteminiai

tyrimai, Nr. 2, p. 59−79. ESENER 2009 metų ataskaita. Europos įmonių apklausa apie naują kylančią riziką. (2009). Prieiga internete: <http://

osha.europa.eu/lt/riskobservatory/enterprise-survey/enterprise-survey-esener> [žiūrėta 2013 07 11].Ergonominiai rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai. (2005). Valstybės žinios, Nr. V-592/A1-210.Freivalds, A., Benjamin. W. Niebel. (2008). Niebel’s Methods, Standards, and Work Design. Textbook (Hardcover –

New Edition), 736 p.


45

Gliem, J. A., Gliem, R. R. (2003). Calculating, interpreting, and reporting Cronbach’s Alpha reliability coefficient for Likert-type scales. Paper presented at the 2003 Midwest Research-to-Practice Conference in Adult, Conti-nuing, and Community Education. Columbus, OH. Prieiga internete: https://scholarworks.iupui.edu/bitstream/han-dle/1805/344/Gliem%20&%20Gliem.pdf?sequence=1

Juknienė, D., Pikturnienė, A. (2013). Profesinio rizikos vertinimo organizavimo patirtis ir problemos Klaipėdos regiono įmonėse. Miestų želdynų formavimas. Mokslo darbai, Nr. 1(10), p. 227–234.

Juonytė, I. (2011). Ergonominių rizikos veiksnių UAB „Ukmergės gelžbetonis“ analizė. Mokslas – Lietuvos ateitis. 2011 metų teminės konferencijos „Statyba“ (2011 m. kovo 23−25 d.) straipsnių rinkinys. Vilnius: Technika, p. 1–6.

Kaminskas, K. A. (2003). Ergonomika inžinerijoje. Vilnius: Technika. Kaminskas, K. A. (2007). Ergonominių rizikos veiksnių valdymo Lietuvoje strategija. Sveikatos mokslai, Nr. 7 (54),

p. 1427–1432. Kaminskas, K. A., Antanaitis, J. (2010). A cross-sectional survey of construction workers: an ergonomic approach.

The 10th Internetional Conference „Modern Building Materials, Structures and Techniques“, May 19–21. Vilnius: Technika, p. 1246–1252.

Kaminskas, K. A., Jagniatinskis, A. (2012). Triukšmo poveikio darbo aplinkoje naujos įvertinimo ir valdymo galimy-bės. Sveikatos mokslai, Nr. 3, p. 98−101.

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus.Kubiliūtė, G., Kaminskas, K. A. (2011). Kelių statybos įmonių ergonominių ir psichosocialinių rizikos veiksnių tyri-

mas. Mokslas – Lietuvos ateitis. 2011 metų teminės konferencijos „Statyba“ (2011 m. kovo 23−25 d.) straipsnių rinkinys. Vilnius: Technika, p. 1−5.

Kučinskas, V. (2001). Ergonomika. Vilnius: Jandrija, 171 p.LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (su pakeitimais ir papildymais). (2003). Valstybės žinios, Nr. 70–3170. Medziukevičiūtė, A., Mieldažys, A. (2010). Darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo ypatumai įmonėse. Tarptautinės

mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga = Human and nature safety 2010: proceedings of the international scientific conference, D. 1, p. 39−42.

Ptakauskienė, G. (2008). Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodų taikymo UAB „HRONAS“ ypatumai. Konfe-rencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, vykusios Vilniuje 2008 m. balandžio 2–4 d., straipsnių rinkinys, p. 599–607.

Rwamamara, R. ir kt. (2010). Evidence-based prevention of work-related musculoskeletal injuries in construction in-dustry. Journal of civil engineering and management: international research and achievements, Vol. 16, No. 4, p. 499−509.

Seilius, A. (2001). Vadovavimas sprendimų priėmimo procese. KU l-kla. Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. Monografija. KU l-kla. Stankiuvienė, A., Šukys, R., Čyras, P. (2006). Pokyčiai darbuotojų saugos ir sveikatos srityje Lietuvai tapus ES nare.

Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas, Nr. 12(2), p. 146–151[interaktyvus]. Prieiga internete: http://www.tede.vgtu.lt/upload/ukis_zurn/stankiuviene&co.plls. [žiūrėta 2013 11 25].

Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas. Monografija. Klaipėda: KU leidykla. Šukys, R. ir kt. (2011). Profesinių ligų ekonominių ir socialinių pasekmių analizė statybos sektoriuje 2005−2010 m.

Sveikata, Nr. 5, p. 54−59. Taveira, A. D., Smith, M. J. (2011). Social and Organizational Foundations of Ergonomics. In: G. Salvendy (ed.).

Handbook of Human Factors and Ergonomics. 4th edition. John Wiley & Sons, Inc.Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: LTU Leidybos centras.Vaitkevičius, S. (2006). Strateginės analizės instrumentarijaus modeliavimas mažose ir vidutinėse įmonėse. Daktaro

disertacija. Kaunas: ISM vadybos ir ekonomikos universitetas.

SURVEY OF ERGONOMIC RISK FACTORS IN A COMMERCIAL COMPANY

Algirdas GiedraitisKlaipėda University (Lithuania)

Summary

Theoretical analysis revealed that insufficient attention has been paid in research literature to ergonomic risk factors in commercial companies due to inaccessibility of data; and available research materials offer


46

rather controversial conclusions. Documentation in such companies is maintained only in a formal manner, surveys of ergonomic risk factors are carried out very rarely, managers of companies or authorised persons working in the area of occupational health and safety often lack adequate competence.

Problem: insufficient attention of managers of commercial companies to the occupational environment of employees and analysis of ergonomic risk factors in the occupational environment.

The object of the research: analysis of ergonomic risk factors in a commercial company.The aim of the research: to substantiate the importance of analysis of ergonomic risk factors in a

commercial company.The objectives set to achieve the aim of the research: to analyse the importance of survey of ergonomic

risk factors in occupational environment in terms of theoretical aspects. To offer a model for survey of ergo-nomic risk factors and to verify the model in a commercial company.

Research methods: comparative analysis of research literature; quantitative analysis – questionnaire survey. Data of the survey was processed by Excel spreadsheet and Statistical Package for Social Sciences SPSS 15.0.

To solve the problem and to achieve the aim of the reserach, a survey was carried out in a comercial company in Klaipėda County in May, 2013. Method of the survey – anonimous questionnaire, number of respondents – 60. The survey of ergonomic risk factors in the occupational environment was made with the aim to ensure continously decreasing number of accidents at work, setting quantifiable (measurable) objecti-ves, i.e. reduction of the number of accidents at work and cases of occupational diseases, especially in such areas of activity where the figures of accidents at work exceeds average ones. Occupations pertaining to high physical and mental workload constitute one of the primary ergonomic risk factors in companies. A company must create optimal conditions for work that would ensure higher efficiency and intensity of performance, safe environment, and sustainable approach to employees’ health protection.

Considering the fact that small and medium commercial companies have rather limited possibilities to hire occupational safety specialists, such companies can be offered the following five-stage model for iden-tification of adverse ergonomic factors: identification of ergonomic risk factors (ERF); decision 1 (check of compliance of occupational environment to the requirements of legal acts and general industry practice); decision 2 (selection of preventive measures); application of preventive measures; review of results. In order to identify ergonomic risk factors appropriately, each company must consider employees’ opinion regarding improvement of working conditions and – depending on available resources – procurement of preventive measures.

The results of the survey have shown that the worst ergonomic factors identified in the commercial company were the following: microclimate factors, working posture and local contact stresses. Management of this company has to take care of its employees’ occupational environment and to assign funds for me-chanization of working stations (or purchase of assistive devices). Review of the survey results allows the manager of the company to analyse and improve ergonomic factors at work, the occupational health and sa-fety system, to continuously increase effectiveness of preventive measures. These aims would require wider representation of employees in surveys; other recommended steps include analysis of working conditions, consultations regarding improvement of the occupational environment, proper organisation of work process and other issues of occupational safety.

KEYWORDS: ergonomic risk factors, preventive measures, occupational environment.

JEL CODES: M12, R11


47

D R A U D I M O P R O D U K T Ų K A I N Ų LY G I N A M O J I A N A L I Z Ė L I E T U VO J E

Deimena Kiyak1, Linara Pranckevičiūtė2


ANOTACIJA Akcentuojant darnaus ekonominio vystymosi prielaidas Lietuvoje ir siekiant tyrimų pagrindu kurti regioninę politiką, atliktas Lietu-voje veikiančių draudimo bendrovių parduodamų ne gyvybės draudimo produktų kainų palyginimas, apibendrinti pagrindiniai veiks-niai, lemiantys skirtingas kainas, išryškinami draudimo produktų įsigijimą skatinantys veiksniai. Konstatuojama, kad dėl draudimo produktų specifiškumo vartotojams sudėtinga nustatyti konkretaus pasiūlymo vertę ir išsirinkti rinkoje kainos ir kokybės požiūriais geriausią pasiūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant draudimo produkto kainą (vertę) ypač svarbu išanalizuoti papildomas pa-siūlymo sąlygas kuriose numatomos draudimo rizikos ir draudimo sumos, kurių pagrindu ir suformuojama galutinė draudimo įmoka. Ieškant geriausio rinkoje pasiūlymo negalima apsiriboti tik kainos aspektu.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ne gyvybės draudimo produktai, kaina, papildomos draudimo sąlygos.

JEL KLASIFIKACIJA: G 22, E30, L11, Y10DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.824

Įvadas

Dėl skirtingų požiūrių į tiriamąjį objektą mokslininkai draudimą ir su juo susijusius procesus traktuoja nevienareikšmiškai (Čibinskienė ir kt., 2005: 33). Kaip teigia J. Narkūnienė ir R. Stašys (2003: 79), draudi-mo įmonių veikla svarbi tiek visos šalies ekonomikos, tiek ir pavienio draudėjo atžvilgiu. Draudimas – tai rizikos pasidalijimo ir perskirstymo, perkėlimo, sumažinimo sistema, tai paslauga draudėjams ir pelningas verslas draudikams.

Sėkmingą draudimo įmonių veiklą lemia gebėjimas orientuotis į atitinkamus draudėjų segmentus ir su-maniai tenkinti jų draudimo paslaugų poreikius bei lūkesčius. Visapusiškai pažindamos draudėjus ir suvok-damos jų poreikius, lūkesčius bei jų elgsenos apraiškas draudimo paslaugų rinkoje draudimo įmonės gali imtis efektyvių rinkodaros veiksmų ir priemonių, kurios skatintų potencialius draudėjus draustis arba keisti jų elgseną, kaip pageidauja draudikai (Kindurys, 2008: 52). Svarbiausi draudimo rinkos dalyviai – vartoto-jai, kurių norai ir finansinės galimybės leidžia egzistuoti draudimo verslui. Potencialus draudimo paslaugų vartotojas labai svarbus draudimo įmonei, todėl sėkmingą draudikų veiklą lemia gebėjimas orientuotis į atitinkamus draudėjų segmentus ir sumaniai tenkinti jų draudimo paslaugų poreikius bei lūkesčius.1 Deimena Kiyak – daktarė (socialiniai mokslai – ekonomika), docentė. Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedra

Moksliniai interesai: finansai, apskaita, kainodara, finansinė-ekonominė analizėEl. paštas: [email protected].: +370 682 202 53

2 Linara Pranckevičiūtė – Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros magistrantė (socialiniai mokslai – ekonomika)Moksliniai interesai: finansai, apskaita, kainodara, finansinė-ekonominė analizėEl. paštas: [email protected].: +370 652 247 57

Deimena KiyaK, Linara PrancKevičiūtėDRAUDIMO PRODUKTŲ KAINŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ LIETUVOJE

48

Draudimo paslaugų kainodara ir jos politika yra vienas svarbiausių rinkodaros sprendimų. Šie sprendi-mai ne tik padeda pozicionuoti draudimo paslaugų produktą norimam segmentui, bet ir leidžia įgyvendinti draudimo įmonės strateginius planus bei gauti reikiamą pelną (Kindurys, 2002: 164).

Problema. Draudimo paslaugos – tai vienos sudėtingiausių paslaugų tiek bendrai visų paslaugų, tiek ir joms artimų finansinių paslaugų amplitudėje. Šių paslaugų vartotojai patiria bene didžiausią savotišką neti-krumą dėl paslaugų, už kurias moka. Pirkdami draudimo paslaugas, vartotojai moka už kažką neapčiuopia-mo, kas draudimo terminologijoje vadinama rizikos sumažinimu. Vartotojai visą laiką „vartoja“ riziką, kurią, įsigijus draudimo paslaugą, perima draudimo įmonė. Paprastai suvokti draudimo paslaugos esmę ir paslau-gos funkcionavimo mechanizmą, nepatyrus nuostolių bei nesurinkus informacijos apie draudimo nuosto-lio kompensavimo subtilybes, vartotojams iš tiesų sudėtinga (Ulbinaitė, 2010: 1). Todėl galima teigti, kad draudimo paslaugų produktai – tai vieni vartotojui sunkiausiai suprantamų ir įvertinamų produktų. Būtent todėl draudimo įmonės turi įdėti nemažai pastangų kurdamos savo produktų rinkodaros, ypač kainodaros, strategijas. Vartotojui turi būti aiškus draudimo produktų turinys (sąlygos) ir kainos sandara, kad įsigydamas draudimą jis jaustųsi ramus ir saugus.

Pasak V. Kindurio (2002), draudimo paslaugų produkto kaina daugumai šių paslaugų vartotojų, išsky-rus patyrusius klientus ir finansų institucijas, yra svarbiausias dalykas. Prie draudimo paslaugų produkto pagrindinių savybių priskiriama: jo kaina (draudimo įmokos tarifas), padengiamos draudžiamos rizikos ir draudimo įmonės atsakomybės sąlygos (ypatingos sąlygos, išimtys ir franšizė). Kadangi pastaruoju metu išsivysčiusiose šalyse draudimo įmonės savo klientams siūlo vienodą tų pačių rizikų padengimą, draudimo paslaugų kaina draudikų veikloje tapo ypač svarbi. Dauguma klientų yra jautrūs draudimo paslaugų kainų lygiui, tačiau vartotojui pasirinkti norimą draudimo produktą, atsižvelgiant į skirtingas draudimo bendrovių siūlomas kainas, labai sudėtinga. Todėl akcentuojant darnaus ekonominio vystymosi prielaidas Lietuvoje svarbu atlikti ne gyvybės draudimo produktų kainų lyginamąją analizę.

Tyrimo objektas: ne gyvybės draudimo produktų kainos ir jas veikiantys veiksniai.Tyrimo tikslas: siekiant tyrimų pagrindu sukurti regioninę politiką, atlikti Lietuvoje veikiančių drau-

dimo bendrovių parduodamų ne gyvybės draudimo rūšių produktų kainų lyginamąją analizę.Tyrimo uždaviniai: • Susisteminti Lietuvoje parduodamų ne gyvybės draudimo rūšių produktų kainas.• Palyginti tarpusavyje Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių ne gyvybės draudimo produktų kai-

nas ir nustatyti, ar vartotojui nesudėtinga identifikuoti bendroves, kurios siūlo palankiausias produk-tų kainas.

Tyrimo aprašymas. Pasirinktas tyrimo objektas – draudimo paslaugų produktai, siekiant ištirti, ko-dėl skirtingų draudimo bendrovių Lietuvoje siūlomos kai kurių draudimo produktų kainos taip varijuoja. Remiantis J. Dawes (2004), draudimas, kaip tyrimo objektas, yra tinkamas, kai siekiama nustatyti kainos ir vartotojo pasiryžimo pirkti / nepirkti ryšį.

Norint apsaugoti draudėjų interesus, draudimas Lietuvoje skirstomas į dvi šakas – gyvybės ir ne gyvy-bės, kurias reglamentuoja draudimo įstatymas. Ne gyvybės draudimui priskiriami: draudimas nuo nelai-mingų atsitikimų (toje pačioje struktūroje – ir draudimas ligos atveju), transporto, turto, kelionių, civilinės atsakomybės draudimas. Šio tyrimo akcentas – ne gyvybės draudimo rūšių kainos.

Tiriant kainas išnagrinėti šie Lietuvos Respublikoje registruotų ir veikiančių ne gyvybės draudimo įmo-nių pasiūlymai: AB „Lietuvos draudimas“, UAB DK „PZU Lietuva“, „ERGO Insurance SE“ Lietuvos fi-lialas, „IF P&C Insurance“ AS filialas, „BTA Insurance company“ SE filialas, „SEESAM Insurance“ AS filialas, „Compensa Towarzystwo Ubezpieczeń S.A.“ Vienna Insurance Group filialas, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas.

Tyrimo metodai: teisės aktų analizė, duomenų rinkimas, klasifikavimas, grupavimas, lyginimas, de-talizavimas, eliminavimas, apibendrinimas, sisteminimas, interpretavimas, loginė lyginamoji analizė ir sin-tezė.


49

1. Draudimo rinka ir jos produktų kainų nustatymo ypatumai

Draudimo sistema yra finansų sistemos dalis, kurios pagrindinė funkcija – padengti finansinius nuosto-lius ir patenkinti draudėjų piniginius poreikius ateityje, patyrus draudiminius įvykius. Pasak A. Čibinskienės, J. Činauskaitės ir V. Navicko (2005: 35), draudimas plačiąja prasme – tai tokia ekonominių, finansinių ir socialinių santykių visuma, kurią reguliuoja ypatinga šalies teisinė bazė ir kuri formuoja specialų tikslingą fondą iš namų ūkio, gamybos, kredito, valstybės sektorių bei tarptautinių organizacijų piniginių lėšų, kurios vėliau perskirstomos ir panaudojamos to fondo dalyvių patirtiems nuostoliams dėl nepalankių, bet aptartų, sąlygų atlyginti (kompensuoti). Pats draudimas išskirtinis tuo, kad neatitinka standartinės ekonominės vei-klos principų, t. y. valstybė stengiasi reguliuoti ne tik draudikų mokumą, bet ir, pavyzdžiui, dažnai nustato draudimo sutarčių struktūrą (Lezgovko ir kt., 2008: 126).

Svarbiausi draudimo rinkos dalyviai – vartotojai, kurių norai ir finansinės galimybės leidžia egzistuoti draudimo verslui. Potencialus draudimo paslaugų vartotojas draudimo įmonei ypač svarbus, todėl sėkmingą draudikų veiklą lemia gebėjimas orientuotis į atitinkamus draudėjų segmentus ir sumaniai tenkinti jų draudi-mo paslaugų poreikius bei lūkesčius. Tad draudimo įmonės, siekdamos efektyvios ir pelningos veiklos, turi taikyti sudėtingus tyrimo metodus, kad galėtų įvertinti draudėjų lūkesčius ir nustatyti jų elgsenos motyvus (Lezgovko, 2010). Taigi specifinė prekė, siūloma draudimo rinkoje, – tai draudimo paslauga, kurios vartoji-mo kaina yra draudiminės apsaugos, priimančios draudimo išmokos formą, suteikimas.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudiminis įvykis.

Finansinės paslaugos yra labai neapčiuopiamos (Estelami, 2008). Draudimo paslaugos yra labiau ne-apčiuopiamos nei, pvz., banko paslaugos, kurios apima tiesioginį pinigų išėmimą, nes išskyrus pasirašytą draudimo sutartį jos neturi greito ir matomo piniginio sandorio rezultato. Vieninteliu apčiuopiamu rizikos sumažinimo (t. y. draudimo) paslaugos rezultatu galėtų būti nuostolio ir / ar žalos draudimo sutarties galio-jimo laikotarpiu patyrimas.

Draudimo, kaip ir kitų paslaugų, pirkimas prasideda nuo poreikio draustis suvokimo. Atitinkamos rūšies draudimo paslaugos patenkina draudėjo poreikį, kuris tiesiogiai susijęs su rizikos sumažinimu, nes draudikas perima draudėjo patiriamą riziką. Draudėjas nesuvokia draudimo paslaugų turinio ir naudos, kol nepatiria realių nuostolių.

Išskirtinis draudimo paslaugų ypatumas yra tas, kad nepatyrus nuostolių jos išlieka visiškai neapčiuopia-mos, turint omenyje draudiko ir draudėjo santykius. Mokestis už draudimo paslaugas jį mokėjusio vartotojo atžvilgiu neįrodo jų vertės tol, kol neįvyksta draudiminis įvykis. Tačiau kalbant apie paslaugos, kuria ga-rantuojama finansinė pagalba įvykus draudiminiam įvykiui, esmę, draudimo paslaugos yra bene vienintelės paslaugos, kurių apčiuopiamo rezultato pasireiškimas nėra ar neturėtų būti pageidaujamas; priešingu atveju tai būtų traktuojama kaip vartotojo bandymas sukčiauti, siekiant pasipelnyti. Kuo sudėtingesnis paslaugos produktas, tuo labiau reikia vartotojo suvokiamumą galinčios padidinti rinkodaros strategijos (Ulbinaitė, 2010: 2). Tačiau svarbus ir vartotojų suvokiamos vertės aspektas. Draudėjai, kurių svarbiausias motyvas yra draudimo kompensacija, draudimo paslaugas suvokia kaip savitą investiciją: sumokėta nedidelė drau-dimo įmoka (premija) – tai tarsi investicija į saugesnę ateitį, kai sudaroma galimybė kompensuoti gerokai didesnius nuostolius. Jautrūs rizikai draudėjai gali įsigyti draudimo polisą skatinami savo įpročio sumažinti netikrumą dėl ateities (Kindurys, 2008: 57).

Taigi draudimo paslaugos poreikį gali paskatinti įvairūs vartotojo elgsenos motyvai, apimantys norą jaustis saugiau ir nerimą dėl ateities, gyvenimo būdą, siekį sumažinti riziką ar surasti jos valdymo būdą, vykdyti privalomus įstatymų ir kitų sutarčių reikalavimus, taip pat požiūrį į draudimą, kaip į investiciją, kai investuojamos draudimo įmokos padeda apsisaugoti nuo didesnių finansinių nuostolių ateityje (Kindurys, 2008: 57).


50

Draudimo produktai yra vieni tų produktų, kuriuos jų teikėjams sunku parduoti, o vartotojams sunku suprasti jiems gresiančių pavojų riziką, tikimybes, sudėtinga teisingai jas interpretuoti, pasirinkti ir vertinti jų kainą, kokybę, teikiamą naudą, lyginti rinkoje siūlomus produktus ir pan. Sprendimo įsigyti ir vartoti draudi-mo paslaugas procesas bei pats vartojimas vartotojui kelia nemažai abejonių ir lemia atitinkamus svarstymus (Ulbinaitė, 2010: 5).

Mokslinėje literatūroje kainos sampratų ir apibrėžimo interpretacijų yra įvairių. J. Rowley (1997) nuo-mone, kaina suvokiama kaip pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos. G. Foxall (1973) mano, kad kaina yra vienas iš aspektų, kaip įmonės turi patraukti vartotojus, visi vartotojo poreikiai turi būti integruoti į fizines produkto savybes. Tai reiškia, kad kaina turi vartotojui atskleisti iš produkto gaunamą naudą. Anot V. Sū-džiaus (2001), produkto kaina – tai kaina, kurią vartotojas moka už produkto nuosavybės teisę: valdyti, naudoti, disponuoti. Pasak M. Campbell (1999), kaina yra tai, ką vartotojai yra pasiruošę mokėti už gaunamą naudą iš produkto ir kas padengia visus įmonės gamybai panaudotus išteklius. Bendrąja prasme kaina – tai prekės ar paslaugos vertės piniginė išraiška. Ji apibūdina įmonės veiklos rezultatus ir rodo, ar jų piniginį įver-tinimą pripažįsta pirkėjas. Kaina padeda vartotojui spręsti apie produkto vertę ir tai turi įtakos prekės ženklo pasirinkimui iš esamų, tarpusavyje konkuruojančių alternatyvų. Be to, kaina yra pats lanksčiausias rinko-daros komplekso elementas, lengvai pritaikomas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (Avlonitis, Indounas, 2006: 26). Taigi kainą galima apibrėžti ekonomikos teorijos ir rinkodaros požiūriu. Ekonomikos teorijoje kaina – tai piniginė prekės vertės išraiška, o rinkodaros požiūriu kaina – tai rinkodaros komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, kurie susiję su kainų nustatymu ir keitimu. Kainos nustatymo priemonės ir būdai – tai kainodara – mokslas, susiejantis vadybos, rinkodaros, ekonomikos, sąnaudų apskaitos ir finansų žinias. A. Davidson, M. Simonetto (2005) teigimu, kainodaros terminas apima ne tik kainos nustatymo pro-cesą, strategiją, bet ir rodo įmonės pelningumą, veiklos sėkmingumą, lyginant su konkurentais.

Draudimo paslaugos kaina išreiškiama draudimo tarifu. Ji formuojasi konkurencijos pagrindu, lyginant paklausą ir pasiūlą. Apatinė draudimo paslaugos kainos riba nustatoma lygybės tarp draudėjo įmokų ir drau-diko išmokų principu, viršutinė riba nustatoma atsižvelgiant į draudiko poreikius. Tam tikros draudimo įmo-nės paslaugos kaina priklauso nuo: jos draudimo portfelio dydžio ir struktūros, investicinės veiklos kokybės, administracinių išlaidų dydžio ir laukiamo pelno. Dažniausiai draudimo įmonė, nustatydama produktų kai-nas, naudojasi vadinamąja kainos kvadrato teorija, kuri reiškia, kad draudimo įmokų tarifų dydis priklauso nuo klientui siūlomos draudimo paslaugos vertės, konkurencijos, įmonės išlaidų, ryšių (santykių) su klientais (Kindurys, 2002: 167). Draudimo produkto kaina vartotojui labai svarbi, tačiau jiems dažnai sunku įvertinti rizikos tikimybę ar draudimo produkto sąlygas. Vienintelė išeitis – sprendimą pirkti produktą priimti atsi-žvelgus į kainą. Kiekviena draudimo įmonė turi vieną ar keletą prioritetinių draudimo rūšių, kurias labiausiai plėtoja ir taiko mažesnius tarifus kitų draudimo rūšių sąskaita (Kindurys, 2002: 180).

2. Ne gyvybės draudimo paslaugų produktų kainų lyginamoji analizė

Akcentuotina, kad skirtingų ne gyvybės draudimo rūšių kainoms įtakos gali turėti skirtingi veiksniai. Privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės (toliau – TPVCA) draudimo kainai įta-kos turi transporto priemonės vertė, pagaminimo metai, markė, transporto priemonę vairuojančio asmens lytis, amžius, gyvenamoji vieta, vairavimo stažas, draudiminių įvykių pasikartojimas, draudimo sutarčių pasirašymo laikotarpis (tai svarbu, nes draudimo bendrovės tokiu atveju taiko atitinkamas kainų nuolaidas), transporto priemonės variklio galingumas. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir kelionės draudimo kainas lemia vartotojo lytis, amžius, darbo pobūdis. Turto draudimo kaina priklauso nuo turto vertės.

Siekiant palyginti skirtingų Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių pateiktas draudimo produktų kainas, suformuotas skirtingoms ne gyvybės draudimo rūšims visais atvejais taikytinas pavyzdys tipiniame Lietuvos didmiestyje (žr. 1 lentelę).


51

1 lentelė. Vartotojo aprašymas skirtingų ne gyvybės draudimo produktų kainoms apskaičiuoti

Draudimo rūšis Vartotojo aprašymas1. Privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės drau-dimas ir KASKO draudimas

Lytis: vyras. Vartotojo amžius: 47 metai. Vairavimo stažas: daugiau kaip 20 metų. Transporto priemonė: VW SHARAN, 2001 m., 1896 cm3, dyzelinas. Draudimo istorija: automobilis draudžiamas jau trejus metus iš eilės

2. Turto draudimas Standartinis 55 m2, 1982 m. statybos butas Klaipėdos mieste3. Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų Lytis: vyras. Vartotojo amžius: 47 metai. Darbo pobūdis: statybų sektorius4. Kelionių draudimas Vartotojo lytis: vyras. Vartotojo amžius: 47 metai. Kelionių maršrutas tiek

verslo, tiek asmeniniais tikslais: 11 dienų į Europą (populiariausi)

Pastaba: sudaryta autorių

Ši amžiaus grupė pasirinkta dėl to, kad tai tipinis draudimo bendrovės produktų vartotojas, jaunesnio amžiaus ir praktinės vairavimo patirties neturinčiųjų grupėms draudimo kainos gerokai aukštesnės.

Susisteminus informaciją privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo (TPVCA) kainų klausimais gauti tokie rezultatai (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo (TPVCA) kainos ne gyvybės draudimo bendrovėse Lietuvoje

Draudimo bendrovė Automobilis, vairuotojo amžius ir stažas

TPVCA suma be žaliosios kortelės

TPVCA suma su žaliąja kortele

„Lietuvos draudimas“

VW SHARAN 2001 m.Variklio tūris – 1896 cm3.

Galia – 85 kW.47 metų, stažas – 28 m.

200 Lt 200 Lt„PZU Lietuva“ 253 Lt 273 Lt„ERGO Insurance SE“ 248 Lt 248 Lt„IF P&C Insurance“ 265 Lt 265 Lt„BTA Insurance company“ 225 Lt 245 Lt„SEESAM Insurance“ 245 Lt 245 Lt„Compensa TU S.A.“ 200 Lt 200 Lt„Gjensidige Baltic“ 243 Lt 273 Lt


Pastebima, kad to paties produkto kainos varijuoja nuo 200 iki 273 litų, tai priklauso nuo draudimo bendrovės pasirinkimo. Nustatyta, kad mažiausią TPVCA draudimo kainą mūsų sukurtam vartotojui siūlo „Lietuvos draudimas“ (200 Lt) ir „Compensa TU S.A.“ (200 Lt). Tačiau reikia pažymėti, kad „Lietuvos draudimas“ tokią kainą galėjo pasiūlyti, nes vartotojas jau kelerius metus iš eilės draudžiasi toje pačioje bendrovėje. Tuo tarpu „Compensa TU S.A.“ tokią kainą siūlo naujam savo klientui. „Lietuvos draudimo“ pasiūlymas geresnis, nes transporto priemonę prireikus gali vairuoti ne jaunesni nei 25 metų amžiaus vairuo-tojai, turintys 2 metų vairavimo stažą. Jei kiti vairuotojai yra jaunesni nei 25 metų ir teturi 2 metų vairavimo stažą, įmoka didinama. „Compensa TU S.A“ transporto priemonę prireikus gali vairuoti 30 metų amžiaus ir 5 metų vairavimo stažą turintys vairuotojai. Taip pat pastebėta, kad „Lietuvos draudime“ TPVCA kaina nesi-skiria tiek draudžiant su žaliąja kortele, tiek be jos. Užsienyje automobilis gali būti ne ilgiau nei 45 dienas per sutarties galiojimo laikotarpį. „Compensa TU S.A.“ draudimo sąlygose numatyta, kad transporto priemonė nebus užsienyje ilgiau nei 40 dienų per sutarties galiojimo laikotarpį.

Aukščiausią TPVCA draudimo kainą siūlo „PZU Lietuva“ ir „Gjensidige Baltic“ draudimo bendrovės. Papildomose „Gjensidige Baltic“ sąlygose nurodoma, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietu-vos Respublikos ribų ilgiau nei 45 d. per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį ir šalyse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse. Be to, nevairuos asmenys, jaunesni nei 30 metų amžiaus ir turintys mažiau nei 7 metus vairavimo stažo. Tai visiškai nenaudinga vartotojui. „PZU Lietuva“ pasiūlymas: transporto priemonės negalės vairuoti jaunesni nei 25 metų amžiaus vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. Žalia kortelė galioja 40 dienų per visus 12 mėnesių (negalioja draudimas Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje, Airijoje).


52

Vidutines kainas (tarp brangiausio ir pigiausio variantų) siūlo „ERGO Insurance SE“, „BTA Insurance company“, „SEESAM Insurance“ draudimo bendrovės. Tačiau jų galutinę produkto kainą taip pat lemia skirtingi papildomi veiksniai (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Papildomos TPVCA draudimo sąlygos

Draudimo bendrovė

TPVCA draudimo sąlygos

„ERGO Insurance SE“

Įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama: asmens, kuris neturi 5 metų vairavimo stažo; nuolat ne LR teritorijoje ilgiau nei 40 dienų

„IF P&C Insurance“

Transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos ribų ilgiau nei 30 d. per sutarties galiojimo laikotarpį. Be to, nevairuos asmenys, jaunesni nei 23 metų amžiaus

„BTA Insurance company“

Transporto priemonė nebus naudojama užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 d. per sutarties galiojimo laikotarpį ir nebus naudojama D. Britanijoje ir / ar Šiaurės Airijos Karalystėje ir / ar Airijoje. Draudimo įmoka apskaičiuota įvertinant šią riziką: transporto priemonės valdytojų amžiaus grupė – 47 metai ir vyresni

„SEESAM Insurance“

Transporto priemonės nevairuos asmenys, turintys mažesnį nei 10 metų vairavimo stažą. Be to, transporto priemonė nebus naudojama užsienyje (už LR ribų) ilgiau nei 21 d. per sutarties galiojimo laikotarpį


4 lentelė. KASKO kainos ne gyvybės draudimo bendrovėse Lietuvoje

Draudimo bendrovė

Draudimo objektas

Draudimo suma (rinkos vertė) (Lt)

Besąlygiška išskaita (franšizė)

Išskaita (vagystės atveju)

Draudimo įmoka (Lt)


VW SHARAN,

2001 m.Variklio tūris –

1896 cm3.Durų

skaičius – 5.

Tipas – lengvasis

TP rinkos vertė įvykio dieną 400,00 Lt 10,00 % 1497,00 Lt

„PZU Lietuva“

Transporto priemonės rinkos vertė draudžia-

mojo įvykio dieną

Autoavarija, gamtinės jėgos, nelaimingi

įvykiai, trečiųjų asmenų tyčinė veikla – 400,00 Lt

Vagystė ir plėšimas – 10 %, bet ne mažiau kaip

400,00 Lt783,00 Lt

„ERGO Insurance

SE“

Transporto priemonės vertė įvykio dieną Žalos atveju – 400,00 Lt Vagystės ir plėšimo

atveju – 5 % 1552,00 Lt


Rinkos vertė įvykio dieną

Visoms rizikoms, išskyrus vagystę –

375,00 Lt

Vagystės atveju – 10 % nuo nuostolio sumos

arba 375,00 Lt (taikoma ta, kuri yra didesnė)

814,00 Lt


Transporto priemonės rinkos vertė draudžia-

mojo įvykio dieną300,00 Lt 10 % 666,32 Lt


Rinkos vertė (sutarties sudarymo dieną)

Visų žalų atveju, išskyrus vagystę, –

400,00 Lt

Vagystės atveju, bet ne mažiau kaip franšizė kitų

žalų atveju – 10 %1404,00 Lt

„Compensa TU S.A.“

Rinkos vertė (sutarties sudarymo dieną) 400,00 Lt arba 15 % 400,00 Lt arba 15 % 1518,00 Lt

„Gjensidige Baltic“

Rinkos vertė įvykio dieną 400,00 Lt 10,00 % 897,00 Lt


Apskaičiuojant savanoriškojo transporto priemonių draudimo (toliau – KASKO) draudimo kainą, įtakos turi daugiau veiksnių, nei nustatant TPVCA draudimo kainą. Išanalizavus ir susisteminus visų Lietuvoje veikiančių ne gyvybės draudimo bendrovių pasiūlymus, gauti rezultatai pateikti 4 lentelėje.


53

KASKO draudimo produkto kainos svyravimai itin ryškūs. Tai gali būti dėl kelių priežasčių. Viena jų, kad draudimo bendrovės yra nusistačiusios prioritetines draudimo rūšis, kurioms stengiasi pasiūlyti geriausią kainą rinkoje. Tokie kainų svyravimai galimi ir dėl to, kad draudimo bendrovės būtent šia draudimo rūšimi stengiasi kompensuoti nuostolius, kuriuos patiria drausdami kitų rūšių draudimu. Bet svarbiausia priežastis ta, kad draudimo bendrovės šalia nurodytos kainos siūlo skirtingas draudimo sąlygas.

Vertinant tik kainos aspektu, mažiausią KASKO draudimo kainą pasiūlė „BTA Insurance company“ (666,32 Lt). Nuolatiniams „BTA Insurance company“ klientams, besidraudžiantiems KASKO draudimu, dar taikoma iki 20 % nuolaida draudimo įmokai. Kadangi mūsų pavyzdyje nurodytas asmuo nebuvo „BTA Insurance company“ produktų vartotojas, jam siūloma tokia draudimo kaina (žr. 4 lentelę).

5 lentelė. Pagalbos kelyje draudimo sąlygos įmonės „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filiale

Apmokamos draudėjo išlaidos, susijusios su: Draudimo sumos1. Neatidėliotina pagalba įvykio vietoje:

•pagalba transporto priemonės gedimo ar nelaimingo atsitikimo atveju kelyje 700,00 Lt•degalų pristatymas 1000,00 Lt•transporto priemonės transportavimas 2000,00 Lt

2. Transporto priemonės saugojimu 600,00 Lt3. Kelionės pratęsimu ir grįžimu atgal 2500,00 Lt4. Nakvyne 1000,00 Lt5. Prarastų transporto priemonės raktelių paslauga 200,00 Lt6. Pagalba remontuojant automobilį –7. Pakaitinio automobilio suteikiamu Lietuvoje 1000,00 Lt

Pastaba: sudaryta autorių, remiantis „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo KASKO draudimo taisyklėmis

Tačiau šiai draudimo sutarčiai, kaip ir anksčiau nurodytosioms, galioja papildomos sąlygos. Jei draudžia-masis įvykis atsitiktų dėl asmens, kuris yra jaunesnis nei 25 m., kaltės, jam vairuojant apdraustą transporto priemonę, o transporto priemonės draudėjo amžius yra 25 m. ir daugiau, išmokant draudimo išmoką taikoma papildoma 300 Lt franšizė. Šis draudimas galioja Europos teritorijoje. Derėtų pažymėti ir tai, kad draudžian-tis šiuo variantu, keleivių draudimas neįskaičiuotas.

„Gjensidige Baltic“ bendrovės šio produkto kaina vidutinė, tačiau labai menka papildoma nauda. Drau-diminė apsauga galioja tik transporto priemonės valdytojams, kurie yra vyresni nei 40 metų ir turi ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą. Draudimo galiojimo teritorija – Europa, be NVS šalių. Reikalaujamas apsaugos sistemų lygis – 3-ias. Į šią draudimo sutartį keleivių draudimas neįskaičiuotas, nors galioja techninė pagalba kelyje visą parą.

Vertinant geriausią pasiūlymą remiantis kitais, ne tik kainos aspektais, „IF P&C Insurance“ būtų palan-kiausias tiek kainos, tiek gaunamos naudos atžvilgiu. Tai draudimas, apimantis kompleksinį draudimą nuo avarijų, gaisro ir kt. rizikų, draudimas nuo gamtinių jėgų ir nelaimingų įvykių, draudimas nuo vagystės ir trečiųjų asmenų neteisėtos veikos. Šiuo draudimu remontas parenkamas draudiko pasirinktoje bendrovėje. Pagalbos kelyje draudimo suma – 8000,00 Lt, jam franšizė netaikoma. Vairuotojo ir / ar keleivių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su apdrausta transporto priemone, vertė – 30 000,00 Lt, franšizė jam taip pat netaikoma. Papildomos įrangos draudimo suma – 1000,00 Lt, franšizė vagystės atveju – 10 % nuo nuostolio sumos arba 375 Lt (taikoma ta, kuri yra didesnė), kitų rizikų atvejais – 375 Lt. Kitos draudimo sąlygos: galiojimo teritorija – Europa, laikotarpis – 12 mėn. Transporto priemonėje turi būti sumontuota apsaugos sistema, atitinkanti 3-čią lygį. Jei draudžiamasis įvykis atsitiko dėl asmens, turinčio trumpesnį nei 5 metų vairavimo stažą, kaltės jam esant apdraustos transporto priemonės valdytoju, tai draudimo išmoka mažinama 500 Lt. Franšizė netaikoma lengvųjų automobilių kėbulo, išorinių veidrodžių ir žibintų stiklams, kai jų remontas (keitimas) atliekamas „IF“ rekomenduotame servise arba automobiliui taikoma garantija ir stiklai keičiami atstovo įmonėje. Franšizė netaikoma valstybinio numerio (išskyrus, vardinius numerius) ženklams ir jų rėmeliams. Atlyginami ir padangoms padaryti nuostoliai, nesvarbu, žala padaryta ir kitoms automobilio dalims ar ne.


54

6 lentelė. Papildomos KASKO draudimo sąlygos

Draudimo bendrovė

Papildomos KASKO draudimo sąlygos


Sutartis galioja tik Europos teritorijoje. Transporto priemonės draudimo vertė likutinė. Įvykus draudiminiam įvykiui transporto priemonė remontuojama draudiko pasirinktoje bendrovėje. Draudimas galioja valdytojams, kurių amžius – vyresni kaip 25 m., vairavimo stažas – daugiau kaip 2 m. Draudžiama nuo: transporto priemonės sunaikinimo ar sugadinimo dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų, taip pat nuo vagystės. Draudžiant transporto priemonę turi būti sumontuota AB „Lietuvos draudimas“ 3-io lygio apsaugos nuo vagysčių sistema. Draudimo laikotarpis – 12 mėn., įmoka mokama iškart visa

„PZU Lietuva“

Draudimo įmoka apskaičiuota su sąlyga, kad transporto priemonė nebus naudojama: kaip taksi, kaip maršrutinis taksi, nuomai, inkasavimui, operatyviniam naudojimui, mokymui vairuoti; dujoms, skystajam kurui, sprogstamosioms medžiagoms vežti, nepaisant to, toks krovinys vežamas apdrausta transporto priemone ar jos velkamoje priekaboje, ar puspriekabėje; kaip policijos, greitojo reagavimo, apsaugos, greitosios pagalbos, gaisrinės automobilis; lenktynėse, treniruotėse, techninėms savybėms išbandyti, tikrinti, kaip rekvizitas filmavimui, parodoms


Draudimas galioja Europos teritorijoje. Draudžiamieji įvykiai: autoavarija, gamtinės jėgos, gaisras ir sprogimas, trečiųjų asmenų tyčinė veika, vagystė ir plėšimas. Reikalaujamas apsaugos sistemų lygis – 3-ias. Papildomai prie šio draudimo suteikiama pagalbos kelyje paslauga Lietuvos teritorijoje. Kiti draudimo sutarties sąlygų variantai: skaičiuojamas dalių nusidėvėjimas, neatsistatančia draudimo suma; remontas draudiko pasirinktoje bendrovėje rinkos verte, visų rizikų draudimas. Transporto priemonė draudžiama vienu iš šių draudimo variantų: „rinkos verte“ arba „nauja verte“. Apdraustųjų sveikata ir gyvybė draudžiama draudėjo pasirinktomis draudimo sumomis nuo mirties, neįgalumo, laikino neįgalumo ar kūno sužalojimo. Papildoma nauda – draudiminių įvykių registravimas ir pagalba telefonu 24 val. per parą. Draudimo įvykio variantas „Visos rizikos“, pvz.: avarija, vagystė, vandalizmas, stichinės nelaimės ir pan. Papildoma įranga gali būti draudžiama atskirai. Šios transporto priemonės apsaugos sistema privalo atitikti 4-ą lygį. Keleiviai mirties atveju draudžiami – 25000, 00 Lt suma, neįgalumo atveju – 50000,0 Lt. Pagalbos kelyje draudimo paslauga suteikiama Vakarų Europos teritorijoje (įskaitant LR), tačiau draudimo sąlygos detaliai ir griežtai reglamentuotos


Draudžiami ir vairuotojai, ir keleiviai, mirties atveju visi apdraustieji gautų 50000,00 Lt, neįgalumo atveju – 50000,00 Lt. Svarbi ir draudėjui palanki sąlyga yra ta, kad jei draudžiamasis įvykis nėra vagystė, draudikas kompensuos nuostolius iki 5000 Lt, net jei įvykis neregistruotas policijoje. Skirtingai nei kitos bendrovės, „SEESAM“ reikalauja, kad apsaugos sistemų lygis atitiktų 2-ą lygį, t. y. būtų įmontuotas imobilizatorius, garso signalizacija su tūrio jutikliais ir autonominiu maitinimu bei nepriklausoma sistema nuo atviros vagystės. Šis draudimas galioja Europos teritorijoje, išskyrus Turkiją, Moldovą, Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną


Aukščiausias šių produktų kainas siūlo „ERGO Insurance SE“ ir „Compensa TU S.A.“ draudimo ben-drovės. Nors „ERGO Insurance SE“ šio produkto kaina aukšta, tačiau suteikiama daug papildomų sąlygų (žr. 5 lentelę), tai nepasakytina apie „Compensa TU S.A.“ KASKO draudimą. Kaina – 1518,00 Lt, o keičiamų dalių vertė atlyginama įvertinus transporto priemonės nusidėvėjimo laipsnį. Transporto priemonės sunaiki-nimo atveju draudimo išmoka skaičiuojama nuo transporto priemonės vertės įvykio dieną. Privalumas, kad draudimo paketas apima vairuotojų ir keleivių draudimą, pagalbą kelyje.

Turto draudimo kainos taip pat ryškiai skiriasi: varijuoja tarp 261–570 Lt (žr. 7 lentelę). Čia derėtų pastebėti, kad turto draudimą sudaro net kelių rūšių papildomi draudimai (nekilnojamojo,

kilnojamojo turto ir civilinės atsakomybės). Nuo pasirinktų rizikų ir draudimo sumų priklauso ir bendra turto draudimo įmoka. Visose draudimo bendrovėse turtas draudžiamas nuo šių galimų rizikų: ugnies, gam-tos jėgų, vandens poveikio, vagystės, vandalizmo. „Compensa TU S.A.“ ir kitos draudimo bendrovės (žr. 8 lentelę) draudžiamas rizikas detalizuoja: gaisras, dūmai ir suodžiai, žaibo įtrenkimas, sprogimas, skraidymo


55

aparatų užkritimas, vandens poveikis, vagystė su įsilaužimu, plėšimas, vandalizmas, audra, potvynis, liūtis, kruša, sniego slėgis, grunto suslūgimas, žemės nuošliauža, transporto priemonės atsitrenkimas, savaiminis medžio užvirtimas, stiklo dūžis, elektros įtampos svyravimas. „PZU Lietuva“ papildoma sąlyga naudinga tuo, kad apdraudžiama namų turto vagystė už draudimo vietos ribų: automobilyje ar dviračio vagystė už draudimo vietos ribų.

7 lentelė. Turto draudimo kainos ne gyvybės draudimo bendrovėse Lietuvoje

Draudimo bendrovė

Nekilnojamojo turto draudimo

objektas

Bendra nekilnojamojo turto draudimo

suma

Besąlygiška išskaita (franšizė) Lt

Kilnojamojo turto draudimas

Civilinės atsakomybės

draudimo suma, Lt

Draudimo įmoka,

Lt


Butas, 1982 m. statybos, 55 m2, statyba baigta, rekonstrukcija

nevykdoma

188 000 Lt atkuriamoji vertė –

55 000 Lt (atsižvelgiant į būsto

bendrąjį plotą)20 000 570,00

„PZU Lietuva“

165 000 Lt Nauja vertė

Nekilnojamo turto, kilnojamo turto ir

civilinės atsakomybės – 200,00



„ERGO Insurance

SE“

187 000 Lt atkuriamoji vertė

Nekilnojamo turto ir kilnojamo turto – 400,00

55 000 Lt (atsižvelgiant į

būsto bendrąjį plotą) atkuriamoji vertė

– 381,00


159 500 Lt nauja atkuriamąja verte

Nekilnojamo turto ir kilnojamo turto – 300,00 Civilinės atsakomybės –

100,00

55 000 Lt (atsižvelgiant į būsto bendrąjį plotą) nauja

atkuriamąja verte

20 000 316,00


165 000 Lt atkuriamoji vertė

Nekilnojamo turto ir kilnojamo turto – 200,00

Civilinės atsakomy- bės – 0,00

55 000 Lt (atsižvelgiant į

būsto bendrąjį plotą) atkuriamoji vertė

20 000 441,00


192 500 Lt nauja atkuriamąja verte

Nekilnojamo turto, kilnojamo turto ir

civilinės atsakomy- bės – 300,00

55 000 Lt (atsižvelgiant į būsto bendrąjį plotą) nauja

atkuriamąja verte

30 000 261,00

„Compensa TU S.A.“ 160 000 Lt 300,00




165 000 Lt visa verte 300,00




Vertinant, remiantis pateiktu vartotojo pavyzdžiu, mažiausią kainą pasiūlė „SEESAM Insurance AS“ (261 Lt). Tačiau renkantis geriausios vertės pasiūlymą priimtiniausias būtų „Lietuvos draudimo“ turto drau-dimas. Kaina yra aukščiausia, bet žalos atveju taikoma nulinė franšizė. Taip pat šis rinkos dalyvis laikomas vienu patikimiausių draudikų.


56

8 lentelė. Papildomos turto draudimo sąlygos

Draudimo bendrovė

Papildomos sąlygos


Draudžiami įvykiai: gaisras ir jo pasekmės; sprogimas; žaibo įtrenkimas; valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimas; audra; liūtis; kruša; sniego slėgis; potvynis; grunto suslūgimas; nuošliauža; elektros įtampos svyravimai, savaiminis medžio užvirtimas; šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos tinklų avarija; vandens prasiskverbimas iš gretimų patalpų; piktavališkas pastato sugadinimas dėl trečiųjų asmenų veiksmų; transporto priemonės atsitrenkimas; namų turto vagystė su įsibrovimu, vandalizmas po įsibrovimo, apiplėšimas

„PZU Lietuva“

Draudžiami įvykiai: gaisras ir jo pasekmės; gamtos jėgos; vagystė; vandens išsiliejimas; stiklo dūžis; piktavališka trečiųjų asmenų veikla; elektros prietaisų gedimai dėl elektros įtampų svyravimų; transporto priemonės atsitrenkimas; vandens prasiskverbimas pro pastato konstrukcijas; medžio užvirtimas. Be to, apdraudžiami kaip draudžiamųjų įvykių pasekmė atsiradę nuostoliai, papildomos išlaidos draudimo vietai po draudžiamojo įvykio sutvarkyti ir papildomos būsto nuomos išlaidos


Draudžiamos rizikos: gaisras ir jo pasekmės; gamtos jėgos; vanduo; trečiųjų asmenų tyčinė veika; stiklo dužimas; transporto priemonės atsitrenkimas; elektros įtampos svyravimai (draudimo suma – 3000 Lt). Kilnojamasis turtas draudžiamas: visų aukščiau išvardytų rizikų atvejais; nuo dviračių vagystės (draudimo suma – 2500 Lt); nuo įrenginių vidaus gedimų (draudimo suma – 7000 Lt, į šį draudimo variantą draudėjo civilinė atsakomybė neįskaičiuota)


Draudžiama nuo ugnies, vandens, vagystės įsibraunant, plėšimo, vandalizmo, gamtos jėgų; medžio užvirtimo, stiklo dūžių, transporto priemonės atsitrenkimo; įtampos svyravimų, iki 7 m, seno turto, esančio draudžiamojo objekto viduje, gedimai, nepaisant to, juos lėmė išoriniai ar vidiniai veiksniai (pvz., sugedus šildymo katilui, kondicionieriui, televizoriui, kompiuteriui ir pan.); žemės drebėjimas; kiti staiga ir netikėtai atsitikę įvykiai, išskyrus draudimo taisyklėse įvardytus nedraudžiamuosius įvykius. Draudžiamos ir papildomos išlaidos, tokios kaip liekanų šalinimo išlaidos po draudžiamojo įvykio (10 % nuo namų turto draudimo sumos), gyvenamosios vietos nuomos / viešbučio ir perkraustymo išlaidos (3000 Lt), nuostoliai, patiriami tretiesiems asmenims neteisėtai pasinaudojus prarasta ar pavogta banko mokėjimo kortele (Baltijos šalyse – 2000 Lt), namų turto gabenimo ir laikino sandėliavimo po draudžiamojo įvykio išlaidos (1000 Lt). Išskaita netaikoma pastatų langų ir įėjimo durų stiklams, jei nustatytas įvykio kaltininkas, įstatymuose nustatyta tvarka įrodyta jo kaltė ir yra reali galimybė iš kaltininko atgauti draudiko išmokėtą draudimo išmoką


Draudžiant taikomos nuolaidos klientams, kurie ypač rūpinasi savo būsto saugumu (asmenims, kurie turi įsirengę signalizaciją, dūmų detektorius, šarvuotas duris ar kitas saugos priemones). Apskaičiuotu draudimu pasirinkta didžiausia apsauga. BTA kompensuos nuostolius, kurių atsirado dėl turto sugadinimo arba praradimo, kuriuos gali sukelti: gaisras, sprogimas, žaibo įtrenkimas, skraidymo aparatų, jų dalių ir / ar jų krovinio užkritimas; vandentiekio, kanalizacijos, šildymo ar dujų tinklų avarijos, užliejimas dėl kaimynų neatsargumo ir kt.; audra, kruša, potvynis ir kt.; neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai (vagystė su įsilaužimu, apiplėšimas, vandalizmas); transporto priemonės atsitrenkimas. Papildomai padengiami šie nuostoliai, nes pasirinkta didžiausia draudimo apsauga: turto sugadinimo dėl elektros įtampos svyravimų; viešbučio išlaidų; dviračio vagystės; patikėto turto vagystės; svečių daiktų praradimo


Franšizė netaikoma stiklo dūžio ir ugnies rizikos atvejais bei civilinės atsakomybės draudimui. Apdraudžiamos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto rizikos: audros; elektros reiškinio; krušos; netikėto potvynio; smūgio ar atsitrenkimo; sniego slėgio; stiklo dūžio; tyčinio nuosavybės sugadinimo ar sunaikinimo; ugnies; užliejimo; vagystės ir apiplėšimo


Papildomai draudžiamos išlaidos, tiesiogiai susijusios su draudžiamojo įvykio padarinių likvidavimu, skirtos draudžiamojo įvykio vietai sutvarkyti ir išvalyti. Draudiko atsakomybės limitas – 1 % nuo bendros nekilnojamojo turto draudimo sumos. Draudimo sąlyga: patalpoje yra šarvuotos durys. Šiuo draudimu turtas apdraustas nauja atkuriamąja verte


Lietuvoje vis dar gyva tradicija, kad draudžiantis pirmiausiai būtina pasirūpinti savo automobiliu, tada – būstu ir tik tada galvoti apie kitas draudimo paslaugas. Tačiau brangiausias mūsų turtas yra sveikata, būtent ja ir reikėtų pirmiausiai pasirūpinti. Išanalizuotų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kainos skirtingose bendrovėse skiriasi net keletą kartų (žr. 9 lentelę).


57

Remdamiesi lentelėje pateikta informacija, matome, kad kai kurių draudimo bendrovių pateiktos kainos skyrėsi net 5 kartus. Mažiausią kainos pasiūlymą pateikė „Gjensidige Baltic“ (80 Lt). Aukščiausią kainą siū-lo „ERGO Insurance SE“, tačiau manytina, kad tai, be abejonės, vertingiausias pasiūlytas draudimas nuo ne-laimingų atsitikimų, nes jis apima labai platų papildomos naudos spektrą. Draudimo išmoka mokama ir tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas įvyko dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo. Be jokios papildomos draudimo įmokos apdraustojo neįgalumo atvejais atlyginama psichologinė pagalba iki 1000 Lt. Atlyginamos atliktų kosmetinių plastinių operacijų išlaidos iki nustatytos sumos – 3000 Lt, nepaisant pasirinktų draudi-mo sumų dydžio, taigi neskatinama rinktis didesnių draudimo sumų ir taip išleisti daugiau pinigų draudimo apsaugai. Be jokios papildomos draudimo įmokos draudimo apsauga suteikiama apsinuodijimo maistu atve-jais. Kitų bendrovių siūlomo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų išsamesnės sąlygos pateiktos 10 lentelėje.

9 lentelė. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kainos ne gyvybės draudimo bendrovėse Lietuvoje

Draudimo bendrovė Apdraustasis Sutarties galiojimo teritorija Trukmė Draudimo įmoka„Lietuvos draudimas“

47 metų vyrasRizikos

veiksniai: darbas statybų

sektoriuje

Visas pasaulis 12 mėn. 377,00 Lt„PZU Lietuva“ Visas pasaulis 12 mėn. 172,40 Lt

„ERGO Insurance SE“ Visas pasaulis 12 mėn. 403,00 Lt„IF P&C Insurance“ Visas pasaulis 12 mėn. 335,00 Lt

„BTA Insurance company“ Visas pasaulis 12 mėn. 300,20 Lt„SEESAM Insurance“ Visas pasaulis 12 mėn. 313,00 Lt„Compensa TU S.A.“ Visas pasaulis 12 mėn. 178,00 Lt„Gjensidige Baltic“ Visas pasaulis 12 mėn. 80,00 Lt


10 lentelė. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sąlygos

Draudimo bendrovė

Draudžiami draudiminiai įvykiai ir rizikos


Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); kaulų lūžis (10 000 Lt draudimo suma); vidutinės ir didelės traumos, organų ar kūno dalių bei jų funkcijų praradimas (10 000 Lt draudimo suma); organų ar kūno dalių bei jų funkcijų praradimas (20 000 Lt draudimo suma); kitos ligos (5000 Lt draudimo suma); laidojimo pašalpa (5000 Lt draudimo suma)

„PZU Lietuva“ Mirtis (5000 Lt draudimo suma); neįgalumas (5000 Lt draudimo suma); trauma (5000 Lt draudimo suma); ligonpinigiai (30 Lt draudimo suma vienai dienai); dienpinigiai (30 Lt draudimo suma vienai dienai)


Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); neįgalumas (20 000 Lt draudimo suma); kaulų lūžis (10 000 Lt draudimo suma); laikinas neįgalumas (10 000 Lt draudimo suma); ligonpinigiai (30 Lt suma dienai); ypatingosios medicininės išlaidos (30 000 Lt)


Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); neįgalumas (20 000 Lt draudimo suma); traumos (10 000 Lt draudimo suma); dienpinigiai (30 Lt draudimo suma dienai); lovadieniai (30 Lt draudimo suma dienai); kritinės ligos (3000 Lt draudimo suma)


Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); neįgalumas (20 000 Lt draudimo suma); traumos (20 000 Lt draudimo suma); kritinės ligos (5000 Lt draudimo suma)


Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); neįgalumas (20 000 Lt draudimo suma); traumos (10 000 Lt draudimo suma); traumos plius (10 000 Lt draudimo suma); dienpinigiai (3000 Lt draudimo suma); lovadieniai (3000 Lt draudimo suma); kritinės ligos (3000 Lt draudimo suma)

„Compensa TU S.A.“

Mirtis (20 000 Lt draudimo suma); neįgalumas (20 000 Lt draudimo suma); traumos (10 000 Lt draudimo suma); dienpinigiai (30 Lt draudimo suma dienai)


Mirties rizika (apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio metu patirtų kūno sužalojimų) – 20 000 Lt; neįgalumo rizika (apdraustajam tapus nedarbingu ar neįgaliu dėl draudiminio įvykio metu patirtų kūno sužalojimų) – 10 000 Lt; traumos rizika (apdraustajam patyrus kūno sužalojimų draudiminio įvykio metu) – 10 000 Lt



58

Ištyrus kelionių draudimo kainas (žr. 11 lentelę) pastebimas ne toks ryškus kainų skirtumas. Reikia pažy-mėti, kad iš visų tirtų ne gyvybės draudimo rūšių kelionių draudimas yra pats pigiausias.

11 lentelė. Kelionių draudimo kainos ne gyvybės draudimo bendrovėse Lietuvoje

Draudimo bendrovė Apdraustasis Draudimo apsaugos

teritorija Kelionės tikslas Kelionės trukmė

Draudimo įmoka


47 metų vyras,

keliaujantis į Europą

Europa, Azija, Afrika, Rusija Turizmas / Studijos 11 dienų 29,00 Lt

„PZU Lietuva“Europa, Azija, Afrika,

Rusija (išskyrus Izraelį, Japoniją, Baltarusiją)

Privati, tarnybinė, turistinė 11 dienų 43,00 Lt


Europa (išskyrus Baltarusiją) Turistinė 11 dienų 26,00 Lt

„IF P&C Insurance“ Europa, Azija, Afrika Privati, tarnybinė,

turistinė kelionė 11 dienų 40,00 Lt

„BTA Insurance company“ Europa, Rusija Verslo, turistinė 11 dienų 21,00 Lt

„SEESAM Insurance“ Europa, Rusija Paprasta kelionė 11 dienų 35,00 Lt

„Compensa TU S.A.“ Europa, Azija, Rusija Paprasta kelionė 11 dienų 17,00 Lt

„Gjensidige Baltic“ Europa, Rusija

Poilsis / Turizmas / Dalykinė kelionė /

Komandiruotė11 dienų 31,00 Lt


12 lentelė. Kelionių draudimo sąlygos

Draudimo bendrovė

Draudžiami draudiminiai įvykiai ir kitos sąlygos


Atlygins nuostolius už gydymo išlaidas užsienyje, parvežimą į Lietuvą toliau gydyti, bagažo praradimą ir daugeliu kitų atvejų. Šiuo draudimu medicininės išlaidos ir repatriacija draudžiama 100 000 EUR suma. Neapskaičiuotas nei bagažo, nei civilinės atsakomybės, nei nelaimingų atsitikimų draudimas, nei nenumatytos kelionės išlaidos. Kadangi tai standartinio draudimo sąlygos, draudėjas įsipareigoja neužsiimti ekstremaliu sportu

„PZU Lietuva“ Medicininės išlaidos draudžiamos 100 000 EUR suma. Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų (mirties, traumos, neįgalumo rizika) kiekvienos iš rizikų atvejais: apdraudžiama 20 000 Lt sumai


Kelionės draudimas apima platų kelionės draudimo rizikų spektrą, atsižvelgiant į individualius poreikius; galimybę apsidrausti nuo nenumatytų išlaidų ir išvengti nereikalingų rūpesčių; konsultacijas ir pagalbą užsienyje; patogų būdą sudaryti draudimo sutartį; operatyvų įvykio administravimą ir greitą nuostolių kompensavimą. Šiuo draudimu draudžiama tik būtinoji medicininė pagalba (40 000 EUR suma). Jokie papildomi draudimai į kainą neįskaičiuoti


Apdraudžiamos būtinosios medicinos pagalbos ir repatriacijos išlaidos 100 000 EUR sumai. Papildomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje mirties ar traumos atveju 3000 EUR draudimo sumai. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad apdraustasis įsipareigoja neužsiimti ekstremaliu sportu (nardymu, slidinėjimu ir pan.)


Mažiausiai skyrėsi kelionių draudimo pasiūlymų kainos. Tai paaiškinama tuo, kad šio draudimo kai-na nesiekia nė pusės šimto litų. Nors kainų svyravimai yra išties nedideli, vis dėlto mažiausią kainą pa-siūlė „Compensa TU S.A.“ (17 Lt). Tačiau šioje bendrovėje draudžiama tik būtinoji medicininė pagalba (30 000 EUR sumai) ir jokie papildomi draudimai į kainą neįskaičiuoti. Kaip ir draudimo nuo nelaimin-gų atsitikimų atveju, geriausius pasiūlymus kainos ir draudimo sumos atžvilgiu pateikė „ERGO Insurance


59

SE“, nes šioje bendrovėje draudžiami asmenys iki 80 m. amžiaus. Draudžiama nuo finansinių nesklandumų kelionės užsienyje metu (ligos, sužeidimų, dingusio bagažo ir pan.). Pagal pavyzdį apskaičiuotu draudimu draudžiama medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimu 100 000 EUR sumai. „IF P&C Insurance“ drau-dimo kaina – viena aukščiausių, nors draudžiama tik būtinoji medicininė pagalba (70 000 EUR sumai). Neapskaičiuotas nei civilinės atsakomybės, nei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, nei kelionės išlaidų, nei bagažo draudimas. Šio draudimo privalumas – papildomai draudžiama Afrikos žemyne. „SEESAM In-surance“ draudimo kaina pakankamai aukšta (35 Lt), nors draudžiama tik būtinoji medicininė pagalba (100 000 EUR sumai). Jokie papildomi draudimai į kainą neįskaičiuoti.

Išvados

Susisteminus Lietuvoje parduodamų ne gyvybės draudimo rūšių produktų kainas pastebėta, kad skirtin-gose draudimo bendrovėse jos gerokai skiriasi. Labiausiai skiriasi transporto priemonių draudimo tų pačių draudimo rūšių įmokų dydžiai skirtingose įmonėse. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kainos skirtingose draudimo įmonėse gali skirtis net penkis kartus. Draudimo produkto savikainą sudaro „gamybinės išlaidos“: rizikos apskaičiavimas, įmonės išlaikymo pastovieji kaštai, taip pat rinkodaros išlaidos. Galima apibendrinti, kad draudimo kainos pagrindą sudaro draudiko prisiimamos rizikos laipsnis (įvykio tikimybės apskaičiavi-mas ir galimi nuostoliai) ir išmokų dydžiai. Galima pažymėti, kad draudimo produkto kainą sudaro daug kintamųjų ir kiekviena draudimo bendrovė juos vertina nevienodai. Kainų svyravimą lemia tai, kad skirtin-gos įmonės turi skirtingas prioritetines draudimo rūšis, nes taip siekia konkuruoti dėl geriausio pasiūlymo už mažiausią kainą savo vartotojams. Renkantis draudimo produktus, esminį dėmesį skirti kainai netikslinga, nes produkto esmę sudaro draudimo rizikų skaičius ir draudžiamojo įvykio sumos dydis. Surinktų draudimo produktų kainų duomenų analizė atskleidė įvairių draudimo produktų skirtingose Lietuvoje veikiančiose ne gyvybės draudimo rinkos bendrovėse kainų skirtumus, kurie siekia net iki 5 kartų. Kartu atskleista, kad draudimo produktai negali būti vertinami vien kainos aspektu, nes draudimo produktą sudaro ne kaina, o draudimo rizikos ir išmokų dydžiai, apibrėžti draudimo sutartyje.

Palyginus Lietuvoje veikiančių draudimo įmonių ne gyvybės draudimo produktų kainas nustatyta, kad vartotojui sudėtinga apsispręsti dėl galutinio pasirinkimo. Tokia situacija susiklostė dėl kelių priežasčių. Pir-miausia draudimo produktų kainos yra griežtai reglamentuotos draudimo priežiūros tarnybos, atsižvelgiant į įmonės techninius atidėjimus, visa informacija prieinama tik draudimo bendrovėms ir draudimo tarpinin-kams. Antra, tokią analizę gana sunku atlikti dėl sudėtingų skaičiavimų, nors kainų skaičiuoklės pateik-tos draudimo bendrovių internetiniuose tinklalapiuose. Vis dėlto eiliniam vartotojui jos yra painios, kaip ir draudimo bendrovių pateikiami draudimo produktų kainų pasiūlymai. Vartojami terminai ir draudimo sutarties komponentai bei su draudimo sutartimi susijusios sąlygos dažnai pateikiami ne vieno puslapio ilgio sutartyse, o visas draudimo sutarties sąlygas galima išsiaiškinti tik peržiūrėjus su draudimo sutartimi susiju-sias draudimo taisykles. Dažnu atveju palyginti skirtingų bendrovių pateikiamas draudimo produktų kainas eiliniam vartotojui iš viso neįmanoma. Vartotojui turi būti aiškus draudimo produktų turinys (sąlygos) ir kainos sandara, kad įsigydamas draudimą jaustųsi ramus ir saugus. Vertinant draudimo produkto vertę vertės vartotojui požiūriu, tiesioginė draudimo paslaugų nauda: už tam tikrą nustatytą mokestį netikrumo jausmo, kuris susijęs su galimais nuostoliais, pakeitimas tikrumu, gavus kompensaciją už patirtus nuostolius. Atlygi-nimą arba kompensaciją reikėtų laikyti pagrindine priežastimi, kodėl asmuo arba organizacija turėtų sudaryti draudimo sutartį, o netikrumo sumažinimą – antruoju motyvu, kurį lemia individų jautrumas rizikai. Norėda-mas apsidrausti vartotojas pirmiausia turėtų kreipti dėmesį ne į kainą, o į lemiamas sutarties sąlygas, kitaip taupusis klientas gali pasirinkti blogiausią variantą ir skaudžiai nusivilti, patyręs, kad nuostoliai, ištikusi ne-laimei, nebus atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojui sunkiai suvokiant draudimo produkto vertę, t. y. kainą, draudimo bendrovėms reikia keisti požiūrį į kainodaros strategijos kūrimo svarbą ir pačią kainodarą.


60

Literatūra

AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo draudimo kainų skaičiuoklė. Prieiga internete: https://www.geraspolisas.lt/TPVCA/Calc.aspx

AB „Lietuvos draudimas“ draudimo kainų skaičiuoklė. Prieiga internete: https://savitarna.ldr.lt/Travel/pages/Travel.aspx?lang=lt

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2005). Pricing objectives and pricing methods in the services sector [interaktyvus]. Journal of Services Marketing, Vol. 19, p. 47–57. Prieiga per EMERALD.

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). How are price set? An exploratory investigation in the Greek services sector [interaktyvus]. Journal of Product & Brand Managemant, Vol. 15, Issue 3, p. 203–213. Prieiga per EMERALD.

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). Pricing practices of service organizations [interaktyvus]. Journal of Services Marketing, Vol. 20, p. 346–356. Prieiga per EMERALD.

BTA Insurance Company SE filialo Lietuvoje draudimo kainų skaičiuoklės. Prieiga internete: https://www.epolisas.lt/Campbell, M. C. (1999). “Why did you do that?” The important role of inferred motive in perceptions of price fairness.

Journal of Product & Brand Management, Vol. 8, No. 2, p. 145–152.Compensa TU S.A. Viena Insurance Group Lietuvos filialo pasiūlymai privatiems klientams. Prieiga internete: http://

www.compensa.lt/content/Privatiems_klientams.htmlČibinskienė, A., Činauskaitė, J., Navickas, V. (2005). Draudimo paslaugų industrija: formavimasis bei plėtra. Organi-

zacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 34, p. 33–41.Davidson, A., Simonetto, M. (2005). Pricing strategy and execution: an overlooked way to increse revenues and profits.

Stategy&Leadership, Vol. 33, No. 6, p. 25–33.Dawes, J. (2004). Price changes and defection levels in a subscription – type market: can an estimation model re-

ally predict defection levels [interkatyvus]? Journal of Sevices Marketing, Vol. 18, Issue 1, p. 35–44. Prieiga per EMERALD.

ERGO Insurance SE Lietuvos filialo draudimo kainų skaičiuoklė. Prieiga internete: https://www.e-polisas.lt/lt/travels/step1

Estelami, H. (2008). Consumer use of the price-quality cue in financial services [interkatyvus]. Journal of Product & Brand Management, Vol. 7, Issue 3, p. 197–208. Priega per EMERALD.

Foxall, G. R. (1973). The Logic of price Decision- Making. Management Decision, Vol. 18, No. 5, p. 235–245.IF P&C Insurance Lietuvos filialo draudimo kainų skaičiuoklės. Prieiga internete: https://web.if.lv/b52lt/Index.aspxKindurys, V. (2002). Draudimo paslaugų marketingas. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Kindurys, V. (2008). Teoriniai draudėjų elgsenos tyrimo aspektai ir jos apraiškos Lietuvos gyvybės draudimo paslaugų

rinkoje. Ekonomika, Vol. 81, p. 52–73.Lezgovko, A. (2010). Draudimo ekonomikos pagrindai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.Lezgovko, A., Lastauskas, P. (2008). Draudimo verslo plėtra: teoriniai aspektai ir rinkos plėtros prielaidos. Verslas:

teorija ir praktika, p. 125–136. LR Draudimo įstatymas. Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=218739&Condi

tion2=Narkūnienė, J., Stašys, R. (2003). Lietuvos draudimo rinkos plėtros problemos ir perspektyvos. Tiltai, Nr. 2 (23),

p. 79–84.Rowley, J. (1997). Principles of price and pricing policy for information market place. Library Review, Vol. 46, No. 3,

p. 179–189.Seesam Insurance AS Lietuvos filialo draudimo kainų skaičiuoklės. Prieiga internete: https://esales.seesam.lt/keliones-

draudimas/Sūdžius, V. (2001). Produkto konkurencingumo vertinimo ir stiprinimo aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai

tyrimai, Nr. 19, p. 137–149.UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo kainų skaičiuoklės. Prieiga internete: https://www.epzu.lt/Ulbinaitė, A. Vartotojų elgsenos ypatumų draudimo paslaugų vartojimo atžvilgiu teoriniai aspektai. Business Manage-

ment and Education. Conference paper [interaktyvus]. Vilnius: VGTU, 11 p. Prieiga internete: http://leidykla.vgtu.lt/conferences/BME_2010/007/pdf/Art-Ulbinaite-Vartotoju.pdf.


61

C O M PA R AT I V E A N A LY S I S O F I N S U R A N C E P R O D U C T S P R I C E S I N L I T H U A N I A

Deimena Kiyak, Linara PranckevičiūtėKlaipėda University (Lithuania)

Summary

The article identified that while insurance companies offering for their customers the same coverage for the same risk, insurance price gains a high importance. Most of the clients are sensitive to the insurance prices level, however, for the consumers to choose desired insurance product according to its price between different insurance companies is very difficult. Therefore, using research methodology to form regional policy, made in Lithuania market operating insurance companies non-life insurance products prices compa-rative analysis. This study highlight non-life insurance types, i.e., insurance against accidents (in the same structure and insurance against sickness), transport insurance, property insurance, travel insurance, third party liability insurance rates. It should be emphasized that different types of non-life insurance prices can be influenced by different factors. The Compulsory motor third party liability insurance (further CMTPL) price of the insurance affects the value of the vehicle, first registration, the gender of the vehicle driver, age, place of residence, driving experience, recurrence of insured events, the insurance contract signature period (which is important because insurance companies in this case applies price discounts), the vehicle’s engine power. Insurance against accidences and travel insurance prices are determined by user’s gender, age, work type. Property insurance price depends on the value of the property. In order to be able to compare with each other different insurance companies, operating in Lithuania, insurance prices, was formed for different non-life insurance type’s model and used in all cases in representative Lithuania major city. After systemizing in Lithuania sold non-life insurance product prices observed that in different insurance companies they are significantly different. The most varies vehicle insurance the same insurance types the scale of premiums in different companies. Insurance against accidents prices in different insurance companies can vary up to five times. Collected insurance prices data analysis revealed differences in prices reaching up to 5 times of va-rious insurance products in Lithuania operating different non-life insurance companies. Insurance companies may have several priority insurance products which they are trying to sell in the market for even lower than the lowest market price. At the same time the incurred losses may transfer to the other types of insurance the-refore other types of insurance price may be much higher that the competitors in the same market. The most important of insurance proposal is not a price, but risk indemnity insurance amount and refunds. Therefore, once again, it should be mentioned that on the basis of price analyse insurance products offerings appro-priate. Very often to compare with each other different companies presented insurance product prices for the average consumer is impossible. For the consumer the content (conditions) and the price structure of the insurance product must be clear, in order that the consumer purchasing insurance would feel calm and safe. It should be noted that the consumer hardly realizing the value of the insurance product, i.e., price, insurance companies require a new approach to pricing strategy formation importance and the same pricing in general.

KEYWORDS: non-life insurance products, price, additional insurance conditions.

JEL CODES: G 22, E30, L11, Y10

ArimAntAs BronislovAs KnAšAsMOKSLINĖ-TECHNINĖ PAŽANGA LIETUVOS REGIONUOSE PASKELBTŲ PATENTINIŲ PARAIŠKŲ POŽIŪRIU

62

M O K S L I N Ė - T E C H N I N Ė PA Ž A N G A L I E T U VO S R E G I O N U O S E PA S K E L B T Ų PAT E N T I N I Ų PA R A I Š K Ų P O Ž I Ū R I U

Arimantas Bronislovas Knašas1


ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjamos mokslinės-techninės pažangos bangos, pagrindinės verslininkystės sąvokos, nagrinėjami pagrindiniai ES ir LT dokumentai, lemiantys mokslinę-techninę plėtrą Europos Sąjungoje, pristatomi paskelbtų išradimų paraiškų Lietuvos regionuose tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad regionų išradimo pareiškėjų grupėse pastebima auganti išradimo paraiškų pateikimo tendencija. Pagal paskelbtų išradimo paraiškų skaičių tarptautinės patentų klasifikacijos poklasiuose nustatytos mokslinių tyrimų ir eksperimen-tinės plėtros Lietuvos regionuose specializacijos kryptys.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ES ir LR dokumentai, Lietuvos regionai, mokslinė-techninė pažanga, verslininkystė, sumani speciali-zacija.

JEL KLASIFIKACIJA: L26, O18, 032, 034, R11DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.825

Įvadas

Šiandieninė aplinka, kurioje veikia šiuolaikinė organizacija, yra labai sudėtinga. Šiandienis pasaulis – tai nuolat besikeičiantis, besivystantis, lankstus pasaulis, kuriame kinta žinios, technologijos, organizacijos ir jų valdymas. Pasaulyje vyksta greiti ir svarbus pokyčiai: rinkų internacionalizavimo ir globalizacijos bei ka-pitalo koncentracijos, demografiniai procesai, formuojasi informacinė visuomenė, kurioje vyrauja žiniomis pagrįsta ekonomika. Stiprėja ekonominis regionalizmas, kyla nauji ekonominės galios regionai. Daugeliu atvejų rinka prisisotina prekių (technikos objektų). Lietuva ekonomikos globalizacijos sąlygomis integruo-jasi į pasaulio rinkas, siekia tapti lygiaverte Europos Sąjungos (ES) rinkos dalyve. Lietuvos integracija į ES atveria kelius naujoms technologijoms ir investicijoms bei galimybėms atsirasti tarptautinėms aukšto technologinio lygio organizacijoms. Organizacijoms ieškant naujų rinkų atsiskleidė nepakankamas Lietu-vos organizacijų konkurencingumas pasaulinėje rinkoje. Pokyčiai pasaulyje tampa vis svarbesniu veiksniu, lemsiančiu ilgalaikes Lietuvos raidos galimybes ir perspektyvas. Rinkos sąlygos tampa sudėtingesnės ir nenuspėjamos. Organizacijos veiklai įtakos turi rinkos ir technologijų neapibrėžtumas. Informacijos apim-tys ir greitų valdymo sprendimų priėmimo būtinybė apsunkina organizacijos valdymą. Kyla informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos patentine teise arba taikant slaptumo užtikrinimo priemones problema. Didėjanti konkurencija verčia reaguoti į konkurentų veiksmus užbėgant jiems už akių. Organizacijos gali sėkmingai veikti ar netgi išlikti tik didindamos savo konkurencingumą. Valstybės ir organizacijos vis dau-giau lėšų skiria mokslinei-techninei pažangai vystyti. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (toliau – MTEP) tampa viena svarbiausių konkurencingumo užtikrinimo sąlygų. Ekonomikos plėtros ir konkurencijos 1 Arimantas Bronislovas Knašas – daktaras (socialiniai mokslai), docentas, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto

Vadybos katedraMoksliniai interesai: inovacijų valdymas, patentologijaEl. paštas: [email protected]: + 370 648 892 13


63

pasaulio rinkose požiūriu laimi organizacijos, kurios diegdamos inovacijas pirmosios adekvačiai reaguoja į pokyčius rinkoje ir geba apsaugoti savo intelektinę nuosavybę. Esama situacija lemia būtinybę spręsti daugelį netradicinių valdymo uždavinių, kurie tiesiogiai susiję su naujovių kūrimo procesu ir intelektinės nuosavybės apsauga. Darbuotojų inovatyvumas apima tokias jų savybes, kaip kūrybiškumas ir verslumas. Vienas pagrindinių regioninės politikos tikslų – tolygi ekonominė plėtra, kurią užtikrina efektyvi smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus veikla visuose regionuose. Regionuose skiriasi ir pačios inovacinės sistemos išvystymo lygis, ir jos susiformavimą skatinantys veiksniai bei elementai.

Straipsnyje nagrinėjami oficialiai paskelbtų Lietuvos išradėjų išradimų paraiškų Lietuvos regionuose duomenys. Patentinė informacija yra aktuali Lietuvos organizacijų veiklai: organizacijos gali tiksliai su-žinoti, kokie kuriami technikos objektai ruošiami apsaugoti patentu Lietuvoje. Neapsaugant organizacijos sukurtos prekės (technikos objekto) veikiančiomis patentinės teisės normomis, visada yra rizika, kad kita organizacija, sėkmingai nukopijavusi ar modernizavusi technikos objektą, gali, taikydama pažangesnę tech-nologiją, pateikti rinkai modernizuotą objektą mažesne kaina. Technikos sprendimo patentas suteikia mono-polinę teisę technikos objektą gaminti ir pardavinėti bei reikalauti to iš kitų. Patentai gerokai padidina ne tik prekių konkurencingumą, bet ir jų kainą. Paprastai užsienio partneriai nepradeda rimtų derybų dėl techno-logijų įsigijimo, jei technologija neturi patentinės apsaugos. Sukurtų išradimų paraiškų pateikimo situacijos žinojimas gali padėti organizacijai neįsivelti į patentinius teismus.

Problema: norint užtikrinti organizacijų bendradarbiavimo ir konkurencingumo Lietuvos rinkoje gali-mybes, būtina užtikrinti išradimų paraiškų pateikimą.

Objektas: išradimų patentinės paraiškos, paskelbtos pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį.

Tikslas: pateikti susistemintą išradimo paraiškų pateikimo situacijos analizę Lietuvos regionuose.Tyrimo metodika: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, ES ir LR juridinių dokumentų analizė,

teikiamų išradimų paraiškų paieškos Valstybinio patentų biuro oficialiuose biuleteniuose pagal registracijos datą ir Pasaulinės intelektinės organizacijos (angl. WIPO) standartų ST.9, ST.16, ST.3 bibliografinius duo-menis analizė.

Uždaviniai:• Apžvelgti mokslinę literatūrą mokslinės-techninės pažangos vystymosi srityje ir aptarti pagrindines

verslininkystės sąvokas.• Apžvelgti ES ir LR juridinius dokumentus MTEP srityje.• Ištirti patentinių paraiškų, paskelbtų pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį, situ-

aciją Lietuvos regionuose.• Nustatyti pagrindines MTEP specializacijos kryptis Lietuvos regionuose pagal paskelbtas išradimų

patentines paraiškas.Metodai: mokslinės ir juridinės literatūros analizė ir apibendrinimas, tyrimas atliktas peržiūrėjus ofici-

aliai skelbiamus Valstybinio patentų biuro biuletenius.

1. Mokslinės-techninės pažangos plėtra

A. Toffler skaido civilizacijos istoriją į tris bangas (Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga, 2001).Pirmoji − žemės paviršiaus materialiųjų išteklių naudojimo − apima visą žmonijos istoriją.Antroji − požeminių mineralinių išteklių naudojimo banga apytiksliai sutampa su kapitalizmo istorija ir

apima pastaruosius 400 metų.Trečiosios esminis ekonominis išteklius − produktyviųjų žinių kaupimas ir visuotinis naudojimas. Ši

banga audringai plūstelėjo XX amžiaus antrojoje pusėje. Pasaulinė telekomunikacijų sistema, kuri taip pat intensyviai plėtojasi pastaruosius dešimtmečius, yra trečiosios bangos išteklių pasiekimo ir naudojimo prie-monė. Trečioji banga socialiai reiškiasi informacinės visuomenės kūrimo pastangomis.


64

Produktyviosios žinios reiškiasi technologijų forma. Diegiant inovacijas šios žinios veikia ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Produktyviąsias žinias kuria žmogaus kapitalas. Žmogaus kapitalas ir kompetencija sukuriami plėtojant studijas, mokslo tiriamąją, inžinerinę ir kitas praktines veiklas.

Teorijų kaita priklauso nuo nuolat besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Tyrinėjant šalių soci-alinio-ekonominio vystymosi problemas nustatyta:

• socialinis-ekonominis vystymasis priklauso nuo technologinių, socialinių, politinių ir daugelio kitų veiksnių;

• pagrindinė valstybės vystymosi jėga yra mokslinė-techninė pažanga ir technologinio bei informaci-nio vystymosi lygiai.

Šiandien yra sukurta įvairių ekonomikos cikliškumą aiškinančių teorijų (Korotayev, Tsirel, 2010; Ber-nard, Gevorkyan, Palley, Semmler, 2010):

1. N. Kondratjevo ilgalaikiai ciklai (40−60 metų), kuriuos nulemia esminiai visuomeninės gamybos technologinės bazės pokyčiai. Šiuo metu suformuoti 5 ilgalaikiai N. Kondratjevo ciklai, prasideda 6-asis. N. Kondratjevo bangos kyla, kai keletas radikaliai naujų technologijų susidėlioja į tokį de-rinį, kuris kuriam laikui tampa valstybės ūkio augimo varikliu ar „nešančiąja šaka“ (angl. Carrier branch), šis ciklas baigiasi išsisėmus naujai technologijai (technologijoms) ir difuzijos dėka naujo-vės išplinta visoje valstybės ūkio erdvėje.

2. S. Kuznetso ciklai (20 metų), kurių trukmę lemia gamybos struktūros atkūrimo trukmė. 3. C. Juglaro ciklai (7−11 metų), kaip piniginių-kreditinių veiksnių poveikio reiškinys.4. R. Kitchino ciklai (3−5 metai), nulemti prekinių materialinių vertybių atsargų dydžio.5. Daliniai ūkio ciklai (1−12 metų), nulemti investicinio aktyvumo svyravimų, ir kiti.

Visų šių teorijų bendras bruožas − cikliškumas, kuris labai sunkiai prognozuojamas. Neabejotina, kad ekonomikos vystymosi cikliškumas iš dalies lemia krizinę situaciją tokiomis sąlygomis dirbančiai konkre-čiai organizacijai.

H. Naumer, D. Nacken, S. Scheurer (2010) teigimu, yra pagrindas formuotis šeštajai N. Kondratjevo bangai:

• Produktyvumo augimas, kuriam turėjo įtakos asmeninio kompiuterio išradimas, jau artėja prie pa-baigos. Internetas taip pat pasiekė didžiulį sklaidos laipsnį visame pasaulyje.

• Iki 2007 metų, prieš pat ekonominės krizės protrūkį, pastebėtas didelis finansinio kapitalo perteklius ekonomikoje. Per daug lėšų skirta smulkiems ekonomikos sektoriams, ypač nekilnojamajam turtui.

• Tai lėmė finansinę krizę, kuri tapo pasauline krize, jos mastas priminė 1930 metų krizę. Investuo-tojams 2009 m. kovo 9 d. buvo istorinė neigiama prasme: investicinė grąža pasiekė žemiausią lygį per 200 metų. Akcijų kainos krito, vidutinė grąža buvo -8 %. Pasiekta sunki ekonominės krizės fazė.

• Šiuo metu pastebimi pokyčiai darbo struktūroje, kuriama nauja pasaulinio finansinio reguliavimo „architektūra“.

H. Naumer, D. Nacken, S. Scheurer (2010) teigimu, 6-ojo N. Kondratjevo ciklo „varomoji jėga“ gali būti tarp dviejų šaltinių:

• Ateities megatendencijos, tokios kaip globalizacija ir demografija, kurios lems pokyčius pasaulio prekyboje ir paklausą.

• Tendencijos ir inovacijos, keičiančios ekonomikos struktūrą, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos techno-logijos, biotechnologija arba sveikatos apsauga.

Z. Norkaus (2010) nuomone, penkias ilgąsias N. Kondratjevo bangas atitinkantys penki kapitalistiniai gamybos būdai yra pagrindiniai evoliuciniai kapitalizmo tipai:

1) individualių ir šeimyninių įmonių savininkų lokalinis kapitalizmas;2) smulkių ir vidutinių uždarųjų akcinių bendrovių (korporacijų) lokalinis kapitalizmas; 3) stambių privačių korporacijų nacionalinis kapitalizmas;


65

4) valstybės reguliuojamas viešųjų korporacijų nacionalinis kapitalizmas; 5) globalizuotas investicinių fondų transnacionalinis kapitalizmas.

1 paveiksle pateikiama mokslinės-techninės pažangos eiga.

1 pav. Mokslinės-techninės pažangos eiga

Pastaba: sudaryta straipsnio autoriaus

Fundamentalūs tyrimai leidžia pažinti reiškinių esmę. Jais nesiekiama gautų rezultatų panaudoti kon-krečiam tikslui. Taikomieji tyrimai padeda pritaikyti fundamentalių tyrimų rezultatus. Sukurtas technikos objektas gali būti apsaugotas patentinės teisės normomis.

1 lentelėje pateikti autoriai, kurie savo moksliniuose straipsniuose spręsdami vienokią ar kitokią moksli-nę problemą vartojo žodžius, kurių šaknis – patent-*.

1 lentelė. Autoriai, moksliniuose straipsniuose vartojantys žodžius, kurių šaknis – patent-*

Metai Autorius (autoriai) Žodžiai, kurių šaknis – patent-*


2006 P. Lindroos ir kt. Patentavimas 2008 B. Janiūnaitė Patentų suvienijimas 2006 T. Mets Patentavimo politika,

patentinė apsauga, patentų susivienijimas

2008 V. Navickas, A. Malakauskaitė

Patentas

2006 A. B. Knašas Patentas, patentinė informacija, patento duomenys

2009 P. Baltrėnas, A. Kazlauskienė

Patentas Nr. 5446

2006 R. Morkvėnas Patentas, EPO patentas, USPTO patentas

2009 I. Dzemyda, B. Melnikas

Patentas, EPO patentas, USPTO patentas, patentinė paraiška

2006 E. Opekun Patentų biuras 2009 P. P. Janulis, I. Kazanceva, M. Gumbyte

British Patent GB 2 188 057 A, 2005

2007 A. B. Knašas Patentinė teisė, patentinė informacija, patentavimas, patentų dokumentai, patentiniai tyrimai, patentinis grynumas

2009 D. Jazepčikas, A. Raupalienė, V. Vitunskienė

Patentų biuras, patentas


66



2007 A. Kraujelytė, R. Petrauskas

Patentas, patentų portfelis 2008 R. Daugelienė Patentas, patentų sistema, patentavimas

2007 I. Mačerinskienė, J. Vasiliauskaitė

Ryšiai patentų srityje 2009 B. Kniūkšta Patentas

2007 D. Pilinkus, V. Boguslauskas

Patentas, patentinė paraiška 2009 M. Kriaučionienė Patentavimas, patentas

2008 A. Adekola, R. Korsakienė, M. Tvaronavičienė

EPO patentas, USPTO patentas, Triad patentas, patentinė paraiška

2009 M. Petraite Patentas, patentavimas

2008 R. Daugelienė Patentas, patentų sistema, patentavimas

2009 M. Puidokas, G. Jucevičius

Patentas

2009 G. Jucevičius, M. Kriaučionienė, P. Jucevičienė, B. Janiūnaitė, E. Butkevičienė, V. Baršauskienė

Patentas, patentavimas 2011 A. V. Rutkauskas, I. Lapinskaite-Vvohlfahrt, V. Stasytyte

Patentas, patentų portfelis

2009 K. Peleckis, V. Tvaronavičius,A. Tvaronavičienė

Patentinė paraiška 2011 E. Vaiciukevičius, E. Šarauskis, A. Strakšas, D. Jonušis

Patentavimas, patentas RU 2007/000299

2009 F. Quatraro Patento duomenys 2011 V. Zemlickienė Patentas, patentavimas2010 V. Snieška

J. BruneckienėPatentų biuras 2012 E. Belyaeva Patentas

2010 G. Jucevičius Patentas 2012 D. Klimkevičiutė Valstybinio patentų biuro oficialus biuletenis

2010 I. T. Lopes Patentas, patentų registravimas, patentų portfelis, patentinė paraiška

2012 A. B. Knašas Patentinė informacija, patentinė teisė, tarptautinė patentų klasifikacija, patentabilumo kriterijai, patentavimas, Valstybinio patentų biuro oficialus biuletenis

2010 A. Malakauskaitė, V. Navickas

Patentas 2012 J. Kraft, I. Kraftova Patentinė paraiška

2010 T. Mets Patentas, patento nuosavybė, patentavimas

2013 I. Berzkalne, E. Zelgalve

Patentas, USPTO patentas, EPO patentas, patentinė paraiška, patentų duomenų bazė

2010 T. Mets, K. Kaarna, A. Kelli

Patentas, patentavimas, patentų portfelis

2013 M. Kozera Patentas, PCT patentas

2010 V. Pukelienė, R. Vitkauskaitė

Patentas, patentų biuras, patentų h-indeksas

2013 A. Praulinš Patentas, PCT patentas

2011 D. Karjala,M. Kiškis

Patentas, patentinė teisė, patentinė apsauga, patentavimas

2013 D. Škiltere, S. Jesilevska

Patentas

2011 I. T. Lopes Patentas, patentų registravimas, patentinė paraiška

2013 V. Snieška, L. Gasparėnienė

Nacionalinis patentas, patentinis patikėtinis, patentinė paraiška, patentų teisės

Pastaba: sudaryta straipsnio autoriaus


67

2. Verslininkystės sąvokos

S. Devi ir C. Thangamuthu teigimu, verslininko terminą pirmasis pradėjo vartoti R. Cantillon, išpopu-liarino J. S. Mill 1848 metais. Iš pradžių jis reiškė „prekiautojas, nuotykių ieškotojas ar darbdavys“ (Devi, Thangamuthu, 2006). J. Schumpeter 1911 m. knygoje „The Theory of Economic Development“ verslinin-kus apibūdina kaip destabilizacijos jėgą, kurios dėka ekonomika nuolat pakartotinai išrandama (Schram, 2005). Konceptualus verslininkystės termino tobulinimas prasidėjo 1934 metais, kai J. Schumpeter vers-lininkus apibūdino kaip svarbiausius ekonominės plėtros iniciatorius ir novatorius (Devi, Thangamuthu, 2006). Austrijos ekonomistas J. Schumpeter pastebėjo, kad kapitalizme negali būti jokios pažangos, nebent įmonės daugiau nebepristato to, ko pageidauja vartotojai (žr. Schram, 2005). J. Schumpeter verslininką apibrėžia kaip žmogų, kuris kuria naujus derinius, tai gali būti naujos prekės ar nauja prekių kokybė, nauji gamybos procesai ar veiklos būdai, naujos rinkos (kaip globalizacijos išraiška − eksporto rinkos naujose teritorijose), naujo tipo organizacinės formos ar tiekimo šaltiniai (Rasila, 2004; Devi, Thangamuthu, 2006).

F. Knight 1921 m. knygoje „Risk, Uncertainty and Profit“ apibendrino R. Cantillono teoriją apie vers-lininkystę vartodamas rizikos ir neapibrėžtumo sąvokas, siekdamas paaiškinti verslininko išteklių įsigijimo procesą. Dėl esamo neapibrėžtumo verslo sprendimai daromi nežinant visų galimybių (Schram, 2005). Anot F. Knighto, verslininkas, neturintis gamybos priemonių, nėra verslininkas (Klein, Cook, 2004). F. Hayek 1945 m. nagrinėjo ribotą informaciją, kuri pasiekiama tik pavieniams žmonėms, kaip verslininkystės gali-mybių realizacijos šaltinį.

I. Kirzner 1973 m. knygoje „Competition and Entrepreneurship“ pabrėžė, kad verslininkai visada yra pasiruošę gauti pelno. Verslininkas siekia išnaudoti atsiradusias galimybes anksčiau, nei kiti jas pastebi (Sch-ram, 2005). F. Hayek ir I. Kirzner pabrėžė informacijos gavimo ir analizės svarbą. Jų nuomone, verslininkas yra asmuo, priimantis sprendimus, tačiau diegti naujovę ne visada tikslinga (Devi, 2006).

P. Drucker 1985 m. knygoje „Innovation and entrepreneurship“ nagrinėjo verslo galimybių klasifikaci-jas. Jo teigimu, inovacija − tai vadybos instrumentas, kuriuo vykdomi pokyčiai, panaudojami sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną (Schram, 2005; Drucker, 1986).

R. F. Herbert ir A. N. Link 1989 m. išskyrė tris verslininkystės literatūros vystymosi tendencijas (Au-dretsh, 2002):

1. Vokiškoji tradicija, pagrįsta J. H. Von Thuen, J. A. Schumpeter.2. Čikagos tradicija, pagrįsta F. H. Knight, H. Schultz. 3. Austriškoji tradicija, pagrįsta L. Von Mises, I. Kirzner, G. L. S. Shackle.

Apibendrintas verslininkystės teoretikų mokslinių darbų apibūdinimas pateiktas 2 paveiksle.Viena iš galimybių užtikrinti organizacijos konkurencinį pranašumą yra ne tik konkuravimo esamoje

rinkoje užtikrinimas, bet ir naujos rinkos sukūrimas. Vadybos veiksmų ir sprendimų visuma gali paaiškinti naujų rinkų sukūrimą ir ilgalaikius gerus organizacijos veiklos rezultatus. Organizacijos lygmenyje, taikant žinių valdymo priemones ir būdus, darbuotojų intelektinės žinios tampa organizacijos konkurenciniu pra-našumu. Šiandieniniame versle didesnė verslo dalis realizuojama per inovacinę veiklą, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) darbus.


68

2 pav. Verslininkų teoretikų darbų apibūdinimas (remiantis Schram, 2005)

3. Intelektinės nuosavybės valdymo dokumentai MTEP ir inovacijų srityse

1888 m. kovo 2 d. pasirašyta Paryžiaus pramoninės nuosavybės konvencija, įsteigta Tarptautinė sąjun-ga pramonės nuosavybei saugoti (Paryžiaus konvencija (...), 1967). 1886 m. birželio 9 d. pasirašyta Berno literatūros ir meno kūrinių apsaugos konvencija, įsteigta Tarptautinė sąjunga literatūros ir meno kūriniams saugoti (Berno konvencija (...), 1979). 1967 m. liepos 14 d. Stokholme pasirašyta konvencija dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos steigimo (angl. WIPO). Intelektinės nuosavybės teisių objektus api-brėžia Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos steigimo konvencijos 2 (viii) straipsnis (Chapter 1. Introduction (...), 2003).

Pagrindinius Paryžiaus konvencijos (Paryžiaus konvencija (...), 1967) nuostatus galima suskirstyti į ke-turias grupes:

1. Paryžiaus konvencija nustato tarptautines viešosios teisės normas, kurios reglamentuoja valstybių Paryžiaus konvencijos dalyvių teises ir pareigas.

2. Paryžiaus konvencijoje yra nuostatų, kurie įpareigoja valstybes konvencijos dalyves ir leidžia joms savarankiškai priimti pramoninės nuosavybės apsaugos įstatymus.

3. Paryžiaus konvencijos nuostatai dėl pramoninės nuosavybės materialinės teisės privačių asmenų teises ir pareigas lemia tik tiek, kiek šie nuostatai jiems taikomi valstybių konvencijos dalyvių naci-onaliniuose įstatymuose.

4. Paryžiaus konvencijos nuostatai numato materialines teisės normas, skirtas privačių asmenų teisėms ir pareigoms reguliuoti su nuorodomis į nacionalinius įstatymus.

Svarbiausias Paryžiaus konvencijos principas − nacionalinis režimas. Pagrindinis nacionalinio režimo principas reiškia, kad valstybė Paryžiaus konvencijos dalyvė privalo suteikti užsienio šalių piliečiams tokias


69

pat teises, kokias jos įstatymai suteikia savo piliečiams. Paryžiaus konvencijos 2 straipsnis skelbia: kiekvie-nai sąjungai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo priklausančios šalies piliečiai kitose šalyse naudojasi pramoninės nuosavybės apsauga ir turi tokias pat privilegijas, kurias atitinkami įstatymai suteikia saviems piliečiams, nevaržant šioje konvencijoje numatytų teisių.

Antra svarbi Paryžiaus konvencijos nuostata − konvencinio prioriteto suteikimas. Tai reiškia, kad pa-reiškėjas, padavęs teisingai užpildytą paraišką vienoje iš valstybių dalyvių, naudojasi prioriteto teise paduoti paraišką kitose valstybėse: bet kuris asmuo arba jo teisių perėmėjas, nustatyta tvarka padavęs išradimo, nau-dingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje iš Sąjungos šalių, naudojasi prioriteto teise paraiškai paduoti kitose šalyse šiais terminais.

1963 m. birželio mėnesį Italijoje, Fraskačio (Frascati) mieste, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai (toliau – EBPO) susitiko su nacionaliniais mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) statistikos ekspertais. Po susitikimo parengta pirmoji oficiali standartinės praktikos, siūlomos moks-linių tyrimų ir eksperimentinės plėtros statistiniams tyrimams, geriau žinomos kaip „Frascati vadovas“, ver-sija (Frascati vadovas, 2007). 2002 m. išleistas šeštasis „Frascati vadovo“ leidimas (Frascati vadovas, 2007). 7 vadovo priede pateikti šie dažniausiai MTEP apibūdinti naudojami rodikliai (Frascati vadovas, 2002):

1. Patentų statistika. 2. Technologijų mokėjimo balansas (TBP).3. Bibliometrija. 4. Aukštųjų technologijų produktai ir pramonės šakos. 5. Inovacijų statistika. 6. Mokslo ir technologijų žmonių ištekliai. 7. Informacinės visuomenės statistika ir rodikliai.

Siekdama išvengti problemų, kurios susijusios su tradiciniais patentų rodikliais, EBPO bandė sukurti naują patentais grindžiamą rodiklių tipą – patentų šeimų skaičiavimą. Patentų dokumentai apie išradimą su-teikia nemažai informacijos, kurios nerasi niekur kitur, todėl ji reikšmingai papildo tradicinius informacijos šaltinius vertinant technologinės ir mokslinės informacijos sklaidą (daugiadimensiai bibliometrijos meto-dai). Patentų dokumentai suteikia informacijos apie (Frascati vadovas, 2002):

• technines charakteristikas; • paraiškos istoriją; • išradimą.

1995 m. Europos Sąjungoje paskelbta programa „Žalioji inovacijų knyga“ (Green Paper on Innovation, 1995). Knygoje apibūdinami teigiami ir neigiami veiksniai, nuo kurių priklauso inovacinė veikla Europos Sąjungoje, be to, pateikiama pasiūlymų, kaip gerinti esamą situaciją. Pagrindinės kliūtys, trukdančios plėtoti inovacijas: ekonominiai ir su organizacija susiję veiksniai, intelektinės nuosavybės teisė ir kt.

1996 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija priėmė „Pirmąjį Europos veiksmų planą“ (The First Action Plan for (...), 1996). Šiame svarbiame dokumente pateikta bendra inovacinių procesų valdymo Europos Są-jungoje schema, daugiausia susitelkiama ties prioritetinėmis priemonėmis, kurių turi imtis Europos Komisi-ja, kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas.

2007 m. balandžio 3 d. paskelbtame Europos Komisijos komunikate „Europos patentų sistemos stiprini-mas“ teigiama, kad patentai yra naujovių, augimo ir konkurencingumo skatinimo varomoji jėga ir kad nau-dojimasis intelektinės nuosavybės teisėmis bei spartus jų diegimas yra tarpusavyje susiję dalykai. Europos Komisija siūlo Europoje sukurti paprastą, ekonomišką, aukštos kokybės vieno langelio principu veikiančią patentų sistemą tiek ekspertizės ir patento išdavimo, tiek procedūrų jį išdavus, įskaitant ginčų nagrinėjimą, sistemą (Europos patentų sistemos stiprinimas, 2007).

2010 m. kovo 3 d. priimtas Europos Komisijos komunikatas „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus (angl. sustainable) ir integracinio augimo strategija“. Strategijoje „Europa 2020“ deklaruojama XXI amžiaus Eu-


70

ropos Sąjungos socialinio rinkos ūkio vizija, siekiama sukurti daugiau darbo vietų ir užtikrinti geresnę gy-venimo kokybę (2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija, 2010; Europe 2020. A European strategy for (...), 2010). Komisija nustatė tris pagrindines augimo kryptis: pažangus augimas, tvarus augimas, integracinis augimas.

Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ nustatyti penki tikslai (užimtumas; moksliniai tyrimai ir inovacijos; klimato kaita ir energetika; švietimas; kova su skurdu), pristatytos septynios pavyzdinės iniciatyvos, skirtos pažangai pagal kiekvieną prioritetinę temą skatinti.

2010 m. spalio 6 d. Europos Komisija patvirtino dokumentą „Regioninės politikos įnašas į pažangų augi-mą 2020 m. Europoje“. Ji ragina šalių ir regioninės valdžios institucijas visoje Europoje susikurti regionines pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijas, kad būtų galima efektyviau panaudoti struktūrinius ES fondus (Regional Policy contributing (...), 2010).

2011 m. spalio 6 d. Europos Komisija priėmė teisės aktų projektų paketą, kuris reglamentuos ES san-glaudos politiką 2014–2020 metais (Sanglaudos politika 2014–2020, 2011). Europos Komisijos biuletenyje „Pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos“ iškelti tokie siekiami tikslai (Pažangios specializacijos (...) 2011):

• inovacijos turi tapti visų regionų prioritetu;• sutelkti investicijas ir kurti sinergiją; • tobulinti inovacijų procesą; • tobulinti valdymą ir labiau įtraukti suinteresuotuosius subjektus.

2011 lapkričio 30 d. Europos Komisija paskelbė pasiūlymą „Dėl specialiosios programos, kuria įgyvendi-nama Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020), įsteigimo“. Progra-moje „Horizontas 2020“ bus skatinami kompleksiniai veiksniai, kad būtų bendrai tobulinamos naujų žinių, ateities ir besivystančios technologijos, mokslinių tyrimų infrastruktūros ir bendroji kompetencija. Ypatingas dėmesys bus skiriamas besikuriančioms arba greitai besiplėtojančioms sritims, kurios susijusios su nežinomo-mis sritimis. Programoje „Horizontas 2020“ bus finansuojamos visos inovacijų grandies dalys – nuo idėjos iki rinkos, laikantis trijų pagrindinių vertinimo kriterijų: aukštos kokybės moksliniai tyrimai, konkurencinga pramonė ir nauda visuomenei. Programos biudžetas sieks 80 mlrd. eurų 2014–2020 m. laikotarpiui. Progra-moje numatyti trys prioritetai: kokybiškas mokslas, pirmaujančių pramonės pozicijų įtvirtinimas, iššūkiai visuomenei (Dėl specialios programos (...), 2011).

4. Patentinės informacijos sąvokos

Patentinė informacija – tai informacija apie paskelbtus ir oficialiai pripažintus pramoninės nuosavybės objektus. Pagrindiniai patentinės informacijos privalumai yra:

1. Pati naujausia informacija, kuri kituose informacijos šaltiniuose gali pasirodyti tiktai po kelerių metų.

2. Patentinė informacija pasižymi standartizuota struktūra, kuri palengvina technikos objekto sprendi-mo duomenų gavimą.

3. Atitinka pasaulinį technikos lygį. 4. Referuojamosios informacijos analizė leidžia sutaupyti šiek tiek laiko, kuris gaištamas pirminiam

susipažinimui su išradimais konkrečiose technikos srityse. 5. Tarptautinės patentų klasifikacijos žymėjimų dėka galima ieškoti informacijos apie norimos techni-

kos srities išradimus. 6. Duomenys apie pareiškėją, patento savininką, išradėją leidžia potencialiam licenciarui išsiaiškinti,

kaip pateiktą išradimą galima panaudoti (pavyzdžiui, įsigyjant licenciją). Taip pat galima išsiaiš-


71

kinti, kokios valstybės ir organizacijos aktyviausiai plėtoja vieną ar kitą technikos sritį, konkurentų vykdomą techninę politiką ir rinkodaros strategiją rinkoje.

Išradimų apsaugos patentai klasifikuojami pagal TPK (Tarptautinė patentų klasifikacija) ir NIK (NIK – Nacionalinė išradimų klasifikacija), jie suskirstyti į aštuonis skyrius, kurie žymimi lotyniškos abė-cėlės didžiosiomis raidėmis: A; B; C; D; E; F; G; H. Kiekvienas skyrius suskirstytas į klases, kiekviename skyriuje gali būti apie 99 klases. Patentų klasifikacija visą techninių žinių bazę skirsto į hierarchinius lygius, t. y. skyrius (A ÷ H), klasė (dviženklis skaičius), poklasis (didžioji raidė), grupė (skaičiai), pogrupis (skai-čiai). Iš viso TPK skyriai apima apie 70 tūkst. pogrupių. Dabar galioja tarptautinė patentų klasifikacija IPC-2013 (International Patent Classification (Version 2013), 2013). ESPACENET duomenų bazėje gali-ma prieiga prie 80 mln. patentinių dokumentų (Espacenet, 2013). Lietuvoje reguliariai internete talpinamas Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro oficialus biuletenis (Valstybinio patentų (...), 2005−2014).

5. Lietuvos regionų pareiškėjų paskelbtų išradimo paraiškų tyrimas

Atliekant tyrimą peržiūrėti 2005−2014 metų Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro biuleteniai (Valstybinio patentų (…), 2005−2014). Atrinkta 714 galiojančių patentinių paraiškų, kurios paskelbtos pa-gal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį.

3 pav. 2005−2013 pateiktos išradimų paraiškos, vnt.

Pastaba: sudaryta straipsnio autoriaus, remiantis tyrimo duomenimis

Išskirtos 2 pareiškėjų grupės: 1. Lietuvos ir užsienio pareiškėjai (toliau – Visi pareiškėjai).2. Lietuvos regionų pareiškėjai (neįtraukti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestų pa-

reiškėjai, toliau – Lietuvos regionų pareiškėjai).

Nustatyta 2005−2013 metais pateiktų išradimų paraiškų dinamika: pateiktoms išradimų paraiškoms abiejose grupėse būdingos augimo tendencijos. 2 lentelėje pateiktas Lietuvos regionų išradimų paraiškų pasiskirstymas pagal Tarptautinės patentų klasifikacijos (TPK) skyrius.


72

2 lentelė. 2005–2014 metais Lietuvos regionų išradimų paraiškų pasiskirstymas pagal TPK skyrius

TPK skyrius Pateiktų išradimo paraiškų skaičius TPK skyriuje

Pateiktų išradimo paraiškų poklasių skaičius TPK skyriuje

A (žmogaus vartojimo reikmenys) 36 13B (įvairūs procesai) 22 15C (chemija ir metalurgija) 14 7D (tekstilė ir popierius) 0 0E (statyba ir kalnakasyba) 18 8F (mechanika, apšvietimas, šildymas, varikliai ir siurbliai, sprogdinimo darbai)

38 21

G (fizika) 13 8H (elektra) 8 8

Iš viso 151Pastaba: sudaryta straipsnio autoriaus, remiantis tyrimo duomenimis

Analizuojant tyrimo duomenis į 3 lentelę įtraukti TPK poklasiai, kuriuose pateiktos daugiau nei trys išradimų paraiškos. Remiantis 3 lentelėje pateiktais duomenimis galima teigti, kad pagrindinės MTEP spe-cializacijos kryptys Lietuvos regionuose yra:

• C05G: Trąšų mišiniai, atskirai priskiriami skirtingiems klasės C05 poklasiams; vienerių arba kelerių trąšų mišiniai su medžiagomis, kurios neturi savitojo tręšiamojo aktyvumo, pvz., pesticidais, dirvos kondicionavimo priemonėmis, drėkinimo agentais; trąšos, kurias apibūdina jų forma.

• F23B: Būdai ir įrenginiai, skirti tik kietajam kurui deginti.• A23L: A21D ar A23B-A23J poklasiams nepriskirtas maistas, maisto produktai ar nealkoholiniai

gėrimai; jų ruošimas ar apdorojimas, pvz., virimas, mitybinių savybių keitimas, fizinis apdorojimas; maisto ar maisto produktų konservavimas apskritai.

• B65D: Tara gaminiams ar medžiagoms saugoti ar gabenti, pvz., maišai, statinės, buteliai, dėžės, skardinės, kartoninės dėžės, medinės dėžės, bidonai, stiklainiai, bakai, bunkeriai, konteineriai, jų priedai, uždarai ar furnitūra; pakavimo elementai; pakuotės.

• E05B: Spynos; pagalbiniai jų elementai; antrankiai.• F03G: Spyruokliniai, gravitaciniai, inercijos ir panašūs motorai; kiti, kitur nepriskirti mechaninės

energijos sukūrimo įtaisai arba mechanizmai, arba naudojantys kitur nepriskirtus energijos šaltinius.

3 lentelė. 2005–2014 metais pateiktų Lietuvos regionų išradimo paraiškų skaičius TPK poklasiuose

TPK skyrius, klasė, poklasis

Paraiškų skaičius TPK poklasyje





C05G 7 E05B 4 E06B 3F23B 7 F03G 4 E04B 3A23L 6 A01G 3 E01B 3B65D 6 C05C 3 F03D 3

Pastaba: sudaryta straipsnio autoriaus, remiantis tyrimo duomenimis

Išvados

Globalizacija ir demografija, tendencijos ir inovacijos, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos technologijos, bio-technologija arba sveikatos apsauga, gali būti pagrindas formuotis šeštajai N. Kondratjevo bangai. Taikomie-ji tyrimai skirti fundamentalių tyrimų rezultatams taikyti organizacijos veikloje. Sukurtą technikos objektą gali saugoti patentinės teisės normos.

Organizaciniame lygmenyje, taikant žinių valdymo priemones ir būdus, darbuotojų intelektinės žinios tampa organizacijos konkurenciniu pranašumu. Šiandieniniame versle didesnė verslo dalis susijusi su inova-cine veikla, moksliniais tyrimais ir eksperimentinės plėtros (MTEP) darbais.


73

Pagrindinis Paryžiaus konvencijos principas – nacionalinis režimas. Antra svarbi Paryžiaus konvenci-jos nuostata – konvencinio prioriteto suteikimas. Patentų dokumentai apie išradimą suteikia nemažai infor-macijos, kurios niekur kitur nerasi, todėl ji reikšmingai papildo tradicinius informacijos šaltinius vertinant technologinės ir mokslinės informacijos sklaidą. Patentų dokumentai suteikia informacijos apie technines charakteristikas, paraiškos istoriją, patį išradimą. Programoje „Horizontas 2020“ bus finansuojamos visos inovacijų grandies dalys – nuo idėjos iki rinkos, laikantis trijų pagrindinių vertinimo kriterijų: aukštos koky-bės moksliniai tyrimai, konkurencinga pramonė ir nauda visuomenei.

Atliekant tyrimą atrinkta 714 galiojančių patentinių paraiškų, iš jų 151 – Lietuvos regionų išradimų pa-raiška. Išradimų paraiškų teikimui 2005−2014 metais būdinga augimo tendencija. Pagrindinės MTEP speci-alizacijos kryptys Lietuvos regionuose apima šiuos TPK poklasius: C05G, F23B, A23L, B65D, E05B, F03G.

Literatūra

2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija. (2010). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:2020:FIN:LT:PDF

Adekola, A., Korsakienė, R., Tvaronavičienė, M. (2008). Approach to innovative activities by Lithuanian companies in the current conditions of development. Baltic Journal of Sustainability, Vol. 14 (4), p. 595–611.

Audretsch, D. B. (2002). Entrepreneurship: A Survey of the Literature. Prieiga internete: http://europa.eu.int/comm/enterprise/entrepreneurship/green_paper/literature_survey_2002.pdf

Baltrėnas, P., Kazlauskienė, A. (2009). Baltic Journal of Sustainability, Vol. 15 (1), p. 178–188.Belyaeva, E. (2012). Plagiarism as the moral problem of the information society. Socialinių mokslų studijos, Nr. 4 (2),

p. 481–487.Bernard, L., Gevorkyan, A., Palley, T., Semmler, W. (2010). Time Scales and Economic Cycles: The Contributions of

Kondratieff, Kuznets, Schumpeter, Goodwin, Kaldor and Minsky. Research Area W. Prieiga internete: http://eaepe.econ.tuwien.ac.at/pepe/papers/semmler_2010.pdf

Berno Konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. (1979). Prieiga internete: http://www.latga.lt/files/Berno-konvencija.pdf

Berzkalne, I., Zelgalve, E. (2013). Innovation and company value: evidence from Baltic countries. Regional formation and development studies, Vol. 3 (11), p. 39–51.

Chapter 1. Introduction. The Concept of Intellectual Property. WIPO. (2003). Prieiga internete: http://www.wipo.int/about-ip/en/iprm/pdf/ch1.pdf

Daugelienė, R. (2008). The Streamline of Research and Experimental Developmentֹ’s Infrastructure in Lithuania natio-nal Innovation System. Engineering Economics, Nr. 2 (57), p. 61–69.

Devi, S., Thangamuthu, C. (2006). A new paradigm of Entrepreneurship vis-a-vis Liberalization and Globalization. Prieiga internete: http://gbr.sagepub.com/cgi/reprint/7/2/259.pdf

Dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.), įsteigimo. (2011). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0811:FIN:lt:PDF

Drucker, P. F. (1986). Innovation and Entrepreneurship: Practice and Principles. Harper. Dzemyda, I., Melnikas, B. (2009). Innovations, research and development in European union: impact on regional eco-

nomy. Intelektinė ekonomika, Nr. 1 (5), p. 30–38. ESPACENET. (2013). Prieiga internete: http://www.epo.org/searching/free/espacenet.htmlEurope 2020. A European strategy for smart, sustainable and inclusive growth. (2010). Prieiga internete: http://

ec.europa.eu/eu2020/pdf/COMPLET%20EN%20BARROSO%20%20%20007%20-%20Europe%202020%20-%20EN%20version.pdf

Europos patentų sistemos stiprinimas. (2007). Prieiga internete: http://register.consilium.europa.eu/pdf/lt/07/st08/st08302.lt07.pdf

Frascati vadovas 2002. (2007). Prieiga internete: http://www.vpt.lt/rtmp8/dtd/index.php?pid=121189211372&lan=LTGreen Paper on Innovation. (1995). Prieiga internete: http://europa.eu/documents/comm/green_papers/pdf/com95_688_

en.pdfInternational Patent Classification (Version 2013). (2013). Prieiga internete: http://www.wipo.int/export/sites/www/

classifications/ipc/en/guide/guide_ipc.pdfJaniūnaitė, B. (2008). Characteristics of Educational Dimensions in the Context of the Open Innovation Paradigm.

Socialiniai mokslai, Nr. 1 (59), p. 42–49.


74

Janulis, P. P., Kazanceva, I., Gumbyte, M. (2009). Biodiesel Fuel production Applying Biotechnological Method. Rural Development 2009. Biosystem Engineering and Environment, p. 315–320.

Jazepčikas, D., Raupelienė, A., Vitunskienė, V. (2009). Institutional Model of Employment System in a Rural Area. Rural Develeopment 2009. Agriculture in Transition towards Sustainable Development, p. 196–202.

Jucevičius, G. (2010). Managing Innovation across the Domains: Challenge to the Dichotomy of Specialist vs. Genera-list Skills. Socialiniai mokslai, Nr. 3 (69), p. 7–13.

Jucevičius, G., Kriaučionienė, M., Jucevičienė, P., Janiūnaitė, B., Butkevičienė, E., Baršauskienė, V. (2009). Systemic Approach to the Social Dimensions of Technological Innovations. Socialiniai mokslai, Nr. 1 (63), p. 46–57.

Karjala, D., Kiškis, M. (2011). Intellectual property rigths within the university: the Lithuanian and US examples. Inte-lektinė ekonomika, Nr. 1 (9), p. 65–84.

Klein, G., Cook, M. (2004). T. W. Schultz and the Human-Capital Approach to Entrepreenurship. Review of Agricul-tural Economics, Vol. 28, No. 3, p. 344–350. Prieiga internete: http://www.ssu.missouri.edu/faculty/mcook/CV/RevAgEcon06.pdf

Klimkevičiutė, D. (2012). Prekinio ženklo naudojimo reikalavimas: teorinės ir praktinės problemos. Socialinių mokslų studijos, Nr. 4 (3), p. 1085–1107.

Knašas, A. B. (2006). A Look at Biotechnology at Formation of Innovative Strategies. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 1 (7), p. 69–73.

Knašas, A. B. (2007). Pramoninės nuosavybės objektai strateginio planavimo procese. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 10 (3), p. 64–71.

Knašas, A. B. (2012). Paskelbtų išradimo paraiškų situacija Lietuvos universitetuose. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 2 (31), p. 78–85.

Kniūkšta, B. (2009). Preconditions for Developing a Knowledge-based Bioeconomy in Lithuania. Rural Development 2009. Agriculture in Transition towards Sustainable Development, p. 214–218.

Korotayev, A. V., Tsirel, S. V. (2010). A Spectral Analysis of World GDP Dynamics: Kondratieff Waves, Kuznets Swings, Juglar and Kitchin Cycles in Global Economic Development, and the 2008–2009 Economic Crisis. Structu-re and Dynamics: eJournal of Anthropological and Related Sciences UC Irvine. Prieiga internete: http://www.escholarship.org/uc/item/9jv108xp

Kozera M. (2013). The Determinats of an Innovative Slowdown in Poland. Rural Development 2013, p. 197–201.Kraft, I., Kraftova, I. (2012). Innovation-Globalization-Growth (Selected relations). Engineering Economics, Nr. 23 (4),

p. 395–405.Kraujelytė, A., Petrauskas, R. (2007). Technologijų perdavimo vaidmuo inovacijų procese: Lietuvos inovacijų politikos

perspektyva. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 19, p. 54–68.Kriaučionienė, M. (2008). The Dynamics of Technological Innovations in National Innovation Systems: the Perspecti-

ve of Transformation Countries. Socialiniai mokslai, Nr. 1 (59), p. 7–20.Kriaučionienė, M. (2009). The Features of Science and Technology Knowledge Based Entrepreneurship in Lithuania.

Socialiniai mokslai, Nr. 1 (63), p. 28–37.Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. (2001). Prieiga internete: http://www.mokslas.lt/mokslas/bk.pdfLindroos, P., Kriaučionienė, M. (2006). Excelling in Biotechnology as an Opportunity for Innovative Growth in Cat-

ching-up Countries. Socialiniai mokslai, Nr. 4 (54), p. 68–79.Lopes, I. T. (2010). Intensive investments in intellectual property: the way to increase sustainable innovation turnover.

Vilnius-net. Socialinės technologijos 10: iššūkiai, galimybės, sprendimai, p. 10–16. Lopes, I. T. (2011). The boundaries of intellectual property valuation: cost, market, income based approaches and inno-

vation turnover. Intelektinė ekonomika, Nr. 1 (9), p. 99–116.Mačerinskienė, I., Vasiliauskaitė, J. (2007). The Model Evaluation of the Impact of Corporate Social Capital on the

Operation of Enterprise. Engineering Economics, Nr. 4 (54), p. 53–60.Malakauskaitė, A., Navickas, V. (2010). Relation between the Level of Clusterization and Tourism Sector Competitive-

ness. Inžinerinė ekonomika, Vol. 21 (1), p. 60–67.Mets, T. (2006). Developing the Sectorial Innovation System of Estonian Biotechnology. Engineering Economics,

Vol. 5 (50), p. 73–79.Mets, T. (2010). Entrepreneurial Business Model for Classical Research University. Engineering Economics,

Vol. 21 (1), p. 80–89.Mets, T., Kaarna, K., Kelli, A. (2010). Intellectual Property-Lever or barrier to the Globalization of Knowledge-inten-

sive SMEs of Small Country Origin. Engineering Economics, Vol. 21 (4), p. 387–398.Morkvėnas, R. (2006). Problems of Innovation and Technology Transfer in Lithuania. Elektronika ir elektrotechnika,

Vol. 4 (68), p.77–82.


75

Naumer, H. J., Nacken, D., Scheurer, S. (2010). The “green” Kondratieff – or why crises can be a good thing. Prieiga internete: http://www.alianzglobalinvestors.de/cms-out/kapitalmarktanalyse/docs/pdf-eng/analysis-and-the-green-kondratieff.pdf

Navickas, V., Malakauskaitė, A. (2008). Nauji makroekonominės politikos svertai: klasterių fenomenas. Verslas: teori-ja ir praktika, Nr. 9 (4), p. 245–252.

Norkus, Z. (2010). Kondratjevo bangos ir kapitalizmo tipai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2 (27), p. 13–33.Opekun, E. (2006). Development of the Innovation System in Grodno Region: Condition, Problems, Prospects. Engi-

neering Economics, Vol. 5 (50), p. 80–85.Paryžiaus Konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. (1967). Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

getfmt?C1=w&C2=52424.Pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos. (2011). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/regio-

nal_policy/sources/docgener/informat/2014/smart_specialisation_lt.pdfPeleckis, K., Tvaronavičius, V., Tvaronavičienė, A. (2009). Analysis of foreign capital inflow impact on innovative

growth: The Baltic States in the context of the European union. Socialinių mokslų studijos, Nr. 1 (1), p. 245–268.Petraite, M. (2009). Fostering Innovation: Matching Innovation Support Services Supply and Demand at Regional

Level. Socialiniai mokslai, Nr. 3 (65), p. 7–17. Pilinkus, D., Boguslauskas, V. (2007). New technology investment as a key to country competitiveness. Ekonomika ir

vadyba, Nr. 12, p. 814–825.Praulinš, A. (2013). Some issues in innovation policy evaluation. Management Journal of Management, Nr. 1 (22),

p. 7–17. Puidokas, M., Jucevičius, G. (2009). Prielaidos tarptautiniam industriniam mokymuisi: pietryčių Azijos šalių patirtis

Baltijos jūros regionui. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 892–902.Pukelienė, V., Vitkauskaitė, R. (2010). Inovacijų kiekybinis vertinimas: suminis inovacijų indeksas Lietuvoje. Taikomo-

ji ekonomika: sisteminai tyrimai, Nr. 4/2, p. 31–46. Quatraro, F. (2009). Diffusion of Regional Innovation Capabilities: Evidence from Italian Patent data. Regional Studies,

Vol. 4(10), p. 133–1348.Rasila T. (2004). Venture-to-Capital – a New Framework for Growth Venturing and Professional Ownership. E-Busi-

ness Research Center. Prieiga internete: http://www.ebrc.info/kuvat/eBRC_rr11.pdfRegional Policy contributing to smart growth in Europe 2020. (2010). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/regional_

policy/sources/docoffic/official/communic/smart_growth/comm2010_553_en.pdfRutkauskas, A. V., Lapinskaite-Vvohlfahrt, I., Stasytyte, V. (2011). Marketing Portfolio Management in a Spectrum of

Marketing Assets Interaction to Maximize Holders Utility. Engineering Economics, Vol. 22 (5), p. 485–493.Sadler, R. (2001). CEET. A Framework for the Emergence of Entrepreneurship and Innovation in Education. Prieiga

internete: http://www.education.monash.edu.au/centres/ceet/docs/Conferencepapers/2001confpapersadler.pdfSanglaudos politika 2014–2020. Investavimas į augimą ir darbo vietas. (2011). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/

regional_policy/sources/docoffic/official/regulation/pdf/2014/proposals/regulation2014_leaflet_lt.pdfSchram, C. (2005). Research: Key to our Entreprenurial Future. Straipsnyje Understanding Entrepreneurship. A rese-

arch and policy report, p. 4–18. Prieiga internete: http://research.kauffman.org/cwp/ShowProperty/webCacheRepo-sitory/Documents/Research__Policy_Singles.pdf

Škiltere, D., Jesilevska, S. (2013). Innovative performance and innovation system of Latvia. Regional formation and development studies, No. 2 (10), p. 211–218.

Snieška, V., Bruneckienė, J. (2009). Measurement of Lithuanian Regions by Regional Competitiveness Index. Engine-ering Economics, Vol. 1 (61), p. 45–57.

Snieška, V., Gasparėnienė, L. (2013). Evaluation of the Demand for Patent Services Making Outsourcing Contracts. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 67, p. 83–93.

The first action plan for innovation in Europe. (1996). Prieiga internete: http://cordis.europa.eu/documents/documentlibrary/21926641EN6.pdf

Vaiciukevičius, E., Šarauskis, E., Strakšas, A., Jonušis, D. (2011). Possibilities of Buckwheat grain Classification in the Air Flow. Rural Development 2011. Engineering and Environment of Biosystems, p. 469–473.

Valstybinio patentų biuro biuletenis. (2005–2014). Prieiga internete: http://www.vpb.lt/index.php?n=139&l=ltZemlickienė, V. (2011). Mokslinių tyrimų komercializavimo metodai. Contemporary issues in business, management

and education’2011, p. 300–312.


76

S C I E N T I F I C - T E C H N I C A L P R O G R E S S I N T H E R E G I O N S O F L I T H U A N I A I N T E R M S O F P U B L I S H E D PAT E N T A P P L I C AT I O N S

Arimantas Bronislovas KnašasKlaipėda University (Lithuania)

Summary

The tasks of the article are: 1) to survey of the scientific literature in the field of the development of scientific-technical progress and the main entrepreneurial concepts; 2) to survey the EU and Lithuanian documents about R&D priorities and initiatives; 3) to analysis the situation of published applications accor-ding to date of filing application In Lithuania regions; 4) to determine the main R&D smart specialization directions in the Lithuanian regions according to published subclasses of International Patent Classification.

Globalisation and demographics, trends and innovation, for example, environmental protection techno-logy, biotechnology and health care, can be the basis for the sixth Kondratieff’s wave. Applied research is fundamental for the adaptation of research results in the activities of the organization. Created a technical object can be protected under patent law. Application of knowledge management tools and techniques of intellectual knowledge are being converted to an organization’s competitive advantage. In today’s business more business part is realized with innovation activities, R&D works.

The most important principle of the Paris Convention is a national regime. The second important pro-vision of the Paris Convention − the priority of the conventional rate. Patent documents provide a lot of in-formation about the invention that helpful elsewhere, so it is an important complement to traditional sources of information in terms of the dissemination of technological and scientific information. Patent documents provide information about the technical characteristics, applications history and information about the in-vention.

In “Horizon 2020” will be funded by all parts of the innovation chain-from the idea to the market, in accordance with the 3 main evaluation criteria: high quality research, competitive industry and the benefits to the public.

After analyzing the scientific literature and the data from the survey research we came to the following conclusions: the main R&D smart specialization direction in the Lithuanian region according to published subclasses of International Patent Classification is C05G, F23B, A23L, B65D, E05B, F03G.

KEY WORDS: entrepreneurship, EU and Lithuanian documents, Lithuania regions, scientific-technical progress, smart specialization.

JEL CODES: L26, O18, 032, 034, R11


77

A R G A L I K E L I O N Ė S D V I R A Č I A I S PA S K AT I N T I R E G I O N Ų P L Ė T R Ą ?

Marija Kučinskienė1, Aida Mačerinskienė2

Vilniaus universitetas (Lietuva)

ANOTACIJAJau dvidešimt metų, vos tik pradėjus kalbėti apie dviračių teikiamas galimybes ir jų patrauklumą, atsiranda skeptikų, kurių teigimu, kol nėra gerų dviračių takų, nebus ir dviratininkų. Arba priešingai, kol nėra didelio dviratininkų srauto, nereikia ir dviračių takų. Taigi ši dilema Lietuvoje gyvuoja jau daugiau kaip dvidešimt metų, o tai reiškia, kad bent jau viena gyventojų karta taip ir neturėjo galimybės savo gyvenime pilnavertiškai naudotis dviračiu. Kita vertus, gal ir nereikėtų skųstis, nes fragmentiški dviračių takai nuo-lat įrenginėjami. Tačiau kiek tas fragmentiškumas, neplanuotas išsibarstymas gali būti siejamas su regionais, lieka neaišku. Arba dar konkretesnis klausimas, ar kelionės dviračiais gali paskatinti regionalizaciją ir kas naudosis regionų, o ne miestų dviračių takais?PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kelionės dviračiais, dviračių turizmas, dviračių takai, turizmo verslas.

JEL KLASIFIKACIJA: L830, L840DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.826

Įvadas

Šiandienos pasaulyje dviračio, kaip keliavimo priemonės, patrauklumą ir sukuriamą papildomą prideda-mąją vertę analizuoti gana sudėtinga, nes mokslo pasaulyje ši tema jau seniai prarado aktualumą. Tiksliau, ji aktyviai analizuota praėjusiame amžiuje.

Taip jau nutiko, kad istorinėje Lietuvos atmintyje buvo laikotarpių, kai dviratis laikytas pramogų prie-mone, o Šiauliai buvo laikomi dviratininkų miestu. Dviratis iki šiol netapo gyventojų daugumos susisiekimo priemone. Regioniniu arba nacionaliniu lygiu įrengta tik viena – Pajūrio dviračių trasa, todėl, ekspertų ver-tinimu, Lietuvos dviračių naudojimo patrauklumas ir principai atitinka praėjusio amžiaus aštuntojo dešim-tmečio situaciją.

Straipsnio autorės nusprendė detaliau paanalizuoti šiandieninę situaciją ir pamėginti įvertinti, kiek šian-dien patrauklus susisiekimas dviračiais Lietuvoje. Kita vertus, diskusijos, kas atsirado pirma – višta ar kiau-šinis, t. y. kas labiausiai didina dviračių naudojimo populiarumą – intensyvus dviratininkų srautas ar sukurta infrastruktūra, Lietuvoje vis dar yra aktualios.

Šiame straipsnyje analizuojamas jaunosios kartos – moksleivių požiūris į dviratį, kaip susisiekimo prie-monę. Ieškoma priemonių ir būdų, kurie padėtų populiarinti dviratį, kaip susisiekimo priemonę. 1 Marija Kučinskienė – daktarė (socialiniai mokslai), profesorė. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Verslo katedros

vedėjaMoksliniai interesai: verslo strategijos, strateginis valdymas, strateginis planavimasEl. paštas: [email protected].: +370 5 236 61 37

2 Aida Mačerinskienė – daktarė, docentė. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Verslo katedraMoksliniai interesai: turizmo planavimas, darnus, atsakingas turizmas, dviračių turizmasEl. paštas: [email protected].: +370 5 236 61 52

Marija Kučinskienė, Aida MačerinskienėAR GALI KELIONĖS DVIRAČIAIS PASKATINTI REGIONŲ PLĖTRĄ?

78

Tyrimo uždaviniai. Atliekant tyrimą ieškota atsakymų į šiuos pagrindinius klausimus: • Koks yra kelionių į mokyklą dviračiais poreikis ar būtinybė?• Kokios infrastruktūros labiausiai trūksta dviratininkams?• Ar dviratis galėtų būti laikomas kelionės į mokyklą prioritetine priemone?

Tyrimo būdas – kiekybinis tyrimas: Kauno rajono mokyklų moksleiviai anketas galėjo užpildyti interaktyviu būdu (internete) arba popierinę anketos formą.

Dažnai viešoji dviračių infrastruktūra yra pagrindinis sprendimas paskatinti dviračių turizmą Lietuvo-je. Todėl infrastruktūros plėtra turėtų užtikrinti šių uždavinių įgyvendinimą:

• pailginti dviračių takus ir maršrutus Kauno rajone;• pagerinti dviračių takų infrastruktūros kokybę;• pagerinti susisiekimo ryšius tarp viešojo transporto ir dviračių, t. y. tarp Kauno miesto ir rajono,

skatinant dviračių ir visuomeninio transporto priemonių naudojimą;• padidinti dviratininkų saugumą;• padidinti rekreacijos ir poilsio galimybes tiek vietos gyventojams, tiek lankytojams ir turistams.

1. Turizmas ir susisiekimas dviračiu, literatūros analizė

Augantis visuomenės domėjimasis dviračiu, kaip turizmo ir susisiekimo priemone, didėjantis mokslinin-kų susidomėjimas turizmu ir keliavimu dviračiais apskritai neabejotinas (Dickinson, Dickinson, 2006; Dic-kinson, Robbins, 2007; 2009). Tačiau požiūris į dviratį moksliniuose tyrimuose gali būti skirtingas. Paprastai dviratis visiems asocijuojasi su sportu (Mihalic, 2003; De Bruyn, 2003), mokslininkai taip pat tiria alternaty-vias dviračių naudojimo galimybes, ypač analizuodami automobilių neigiamo poveikio aplinkai mažinimą ar ieškodami alternatyvų visuomeninio transporto populiarumui. Remiantis A. A. Batabyal ir P. Nijkamp atliktų mokslinių tyrimų rezultatais, susisiekimas dviračiais gali būti puiki viešojo transporto alternatyva (Batabyal, Nijkamp, 2013).

Dviratis gali puikiai tikti ir ilgiems kelionių maršrutams (Lumsdon, Downward, Cope, 2004). Tačiau, remiantis mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais, paminėtos dviračių trasų techninės charakteristikos turi atitikti dviratininkų poreikius ir keliamus reikalavimus: kaip svarbiausius du kokybę užtikrinančius rodiklius apklausti dviratininkai paminėjo puikų kraštovaizdį ir dviračių tinklo nuoseklumą; kiti du pagal svarbą būtų tako žinomumas, t. y. išmėgintas ir jau įvertintas takas, ir dviračių tako gidas (knyga, bukletas); kaip labai svarbius ir svarbius rodiklius apklausti respondentai nurodė kavinių, barų teikiamas paslaugas ir vakarines pramogas. Kaip svarbiausius specifinius, tik su dviračių tako infrastruktūra susijusius bruožus apklaustieji išskyrė: dviračių taką be jokių kitų eismo priemonių ir ramybę keliaujant dviračių taku. Šie tyrimo rezultatai leidžia suprasti, kad Lietuvoje ypač reikėtų rūpintis dviratininkams skirtais, rekreacinėse teritorijose esan-čiais dviračių takais, juos plėtoti.

Dviračių turizmo sąvoką 2009 m. plačiai išnagrinėjo Matthew Lamont (Lamont, 2009) ir apibrėžė, kad dviračių turizmu turėtų būti laikomos kelionės iš asmens gyvenamosios vietos, kur aktyvus ar pasyvus kelia-vimas dviračiu yra pagrindinis kelionės tikslas. Šis apibrėžimas išplečia buvusį supratimą, nes dabar dviračių turizmo sąvoka apima ir dalyvavimą dviratininkų varžybose bei dviratininkų renginiuose.

Nemažai mokslinių tyrimų, kurie susiję su dviračių naudojimu, atlikta rengiant darnaus miesto transpor-to projektus eismo optimizavimo ir nuoseklaus planavimo požiūriu. Mokslinėje literatūroje bene populia-riausios, su dviračiu susijusios tyrimų kryptys apima:

• dviratininkų poreikių, jų lūkesčių ir galimybių nustatymą, gautus tyrimų rezultatus tiesiogiai naudo-jant rinkodaroje, skatinant dviračių turizmą;

• dviračių takų ir dviračių infrastruktūros plėtrą, vadybos poreikį ir galimybes;• ekonominę investicijų į dviračių infrastruktūrą naudą.


79

Pamėginkime panagrinėti kiekvieną jų, siekdami įvertinti tyrime analizuojamų klausimų tikslingumą, jų aktualumą Lietuvos rinkai.

Svarbu pastebėti, kad analizuojant turizmo populiarumą, daugiausiai mokslininkų diskusijų sulaukia rin-kodaros veiksmingumas. Kiekvienos rinkodaros strategijos esmė – vartotojų segmentavimas, atsižvelgiant į jų keliavimo motyvus. Kita vertus, svarbu suprasti, kaip verslas dalyvauja plėtojant aktyvųjį turizmą, ką siūlo aktyvų turizmą parduodančios kelionių agentūros ar kelionių organizatoriai, siekdami patenkinti turistų lūkesčius (Slak, Robinsak, 2005).

Įdomūs tyrimo rezultatai pateikti P. Ammann, L. Bischof, F. Schalcher studijoje, kurioje atliktas Švei-carijos kelionių rinkos segmentų vertinimas, analizuojant tiriamos respondentų grupės veiklą per atostogas (Ammann, Bischof, Schalcher 2002). Detalizuojant tyrimo rezultatus verta paminėti, kad turistų aktyvumą keliaujant dažniausiai lemia ne amžius ar pajamos, bet pagrindinis kelionės tikslas. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aktyviausi keliautojai, sporto ir kitos aktyvios veiklos mėgėjai yra turistai, kurių pagrindinis kelionės tikslas yra aktyvus poilsis (angl. active relaxation). Jie paprastai keliauja dviese ar keturiese, bet ne su šei-momis, tai ne tie turistai, kurie lanko turistines vietoves (angl. destination), ir ne tie, kurie domisi pajūrio turizmu, kuris dar vadinamas 3S (angl. sun, sand, sea). Pastarieji paprastai nemėgsta aktyvaus laisvalaikio, nebent tai būtų ekskursija su gidu, apsipirkti ar pan.

P. Boksberger ir T. Von Bartenwerffer ieškojo sąsajų tarp kelionių motyvacijos ir veiklos, kuria užsii-mama keliaujant. Mokslininkai nustatė 34 veiklas, iš kurių 15 buvo tarpusavyje susijusios: žygis pėsčiomis, pasivaikščiojimas gamtoje ir pan. (Boksberger, Bartenwerffer, 2003). Dažnai atrodo, kad žmones domina aktyvios kelionės, bet ar šios tendencijos pasitvirtina ir Lietuvoje, nes aktyviam keliavimui skirtos turizmo paslaugos ir pramogos vis dar nėra labai populiarios?

B. W. Ritchie, A. Thacynzki ir P. Faulks (Ritchie, Thacynzki, Faulks, 2010) atlikti teoriniai tyrimai api-bendrina pagrindinius keliautojų motyvus, kaip muldimensius, nes turistai keliauja dėl įvairių priežasčių ir turistinę vietovę renkasi dėl skirtingų motyvų. Remiantis jų atliktu tyrimu, galima būtų teigti, kad abiem – ir „stumti“, ir „traukti“ motyvacijų strategijų aspektais atlikta nedaug tyrimų. Todėl vertinti „stumti“ motyva-cijos faktus skatinant dviračių turizmą vis dar yra svarbu. Minėti mokslininkai išskyrė keletą Australijos re-gionų dviratininkų segmentų ir apibrėžė skirtingus jų kelionių motyvus: patirti nuotykių, įgūdžių ar patirties, įveikti asmeninius iššūkius, atsipalaiduoti ar atitrūkti nuo visų. Atsižvelgiant į motyvus, tiriamos dviratinin-kų informavimo galimybės, tai atskleidžia tyrimo taikomąją vertę (Van Bekkum, Williams, 2011a; 2011b).

Kitas ne mažiau svarbus mokslinių tyrimų, susijusių su dviračiais, aspektas – dviračių takų infrastruk-tūra ir vadyba. Atlikus tyrimą detalizuotas susisiekimo dviračiais ir miesto (ar regiono) vystymo bei plėtros santykis. Įvairūs miestai, turistinės vietovės ar šalys siekia populiarinti dviratį, kaip susisiekimo priemo-nę (Berloco, Colonna, 2012; Spencer, Watts, Vivanco, Flynn, 2013; Klassena, El-Basyouny, Islamc 2014). Svarbu pastebėti, kad galimybė keliauti dviračiu gali būti ekonomiškai naudinga turistinei vietovei, kurią ga-lima pasiekti dviračiu (Dickinson, Robbins, 2009; Downward, Lumsdon, 2001; Lumsdon, Downward, Cope, 2004; Ritchie, 1998; Saunders, 2003). Tik reikėtų įvertinti aplinkosauginį poveikį tuo atveju, kai žmonės dviračius į turistinę vietovę atsigabena automobiliu. Jungtinėje Karalystėje (Dickinson, 2009) šis klausimas sprendžiamas labai paprastai: žinojimas, kad regionas ar vietovė yra pasiruošusi priimti dviratininkus, net ir nesant tiesioginio pasiekiamumo dviračiu, tampa pretekstu didinti vietovės pasiekiamumą dviračiu. Miesto centrai paprastai su lankomais objektais sujungiami papildoma susisiekimo infrastruktūra – dviračių taku, tai padidina mobilumo galimybes, kartu užtikrina transporto pasirinkimo įvairovę.

Stephen Gossling pateikė įžvalgų, detalizuodamas Kopenhagos – miesto, kuris geriausiai pasaulyje pri-taikytas dviratininkams, privalumus ir trūkumus, susijusius su susisiekimo dviračiais kultūra, strateginiais sprendimais ir pan. (Gossling, 2013). Būtina paminėti, kad, remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, nuo 1970 metų Kopenhagoje pradėta plėtoti dviračių populiarinimo politika dabartiniams miestams sunkiai pasiekia-ma, nes kasdienis gyventojų poreikis naudoti individualius automobilius yra tapęs įpročiu, o pakeisti įpro-čius labai sudėtinga. Kita vertus, Kopenhagos patirtis rodo, kad vienintelis teisingas būdas skatinti turizmą mieste yra pozityvi, į dviračių susisiekimą nukreipta miesto, rajono ar regiono plėtros politika.


80

Taigi, nors ir pavėluotai, tačiau pirmiausia būtina sukurti tinkamą plėtros strategiją ir priimti teisingą politinį sprendimą, kad dviračių turizmui ir keliavimui dviračiais Lietuvoje būtų kuo mažiau kliūčių.

Glaustai aptarsime ir trečią aspektą – ekonominę dviračių turizmo naudą, kitaip tariant, kokios yra dvi-ratininkų kelionių išlaidos. Savo tyrimuose būtent šį dviračių plėtros poveikio kriterijų dažnai analizuoja Paul Downward, Les Lumsdon ir kt. (Downward, Lumsdon, 2000; Downward, Lumsdon, 2004; Downward, Lumsdon, Weston, 2009; Ritchie, Tkacynski, Faulks, 2010). Remiantis minėtų autorių patirtimi ir atliktais tyrimais, Britanijoje dar 1997 metais buvo vertinama, kad dviračių turizmo ekonominis poveikis turėtų būti 535 mln. svarų per metus, lyginant su 293,8 mln. svarų, kuriuos sudaro poilsinės kelionės, arba vietinių tu-ristų atostogos – 180 mln. svarų, nekalbant jau apie užjūrio keliones – 60 mln. svarų. Atlikus tikslesnį tyrimą, įvertinta keturių dviračių takų šiaurės rytų Anglijoje ekonominė nauda – 13,4 mln. svarų kasmet, kuriais 2006 m. regiono biudžetą papildė 302 000 keliavusių dviratininkų. Skaičiai tikrai įspūdingi, o skaičiavimo metodai sudėtingi, nes skaičiuojamas tiek tiesioginis, tie antraeilis ar net tolesnės ekonominės naudos efek-tas. Tačiau bent jau priminiam – teigiamam dviračių infrastruktūros poveikiui pagrįsti to pakanka, o toliau tyrinėjant šią temą būtina nagrinėti detaliau.

2. Tyrimo rezultatai

2.1. Tyrimas, imtis, tiesioginiai tyrimo rezultatai

Siekiant įvertinti dviračio, kaip susisiekimo priemonės, galimybes, atlikta įvairių tyrimų. Paminėtinas tyrimas, kai analizuotas studentų požiūris į dviratį, kaip susisiekimo priemonę (Whannell, Whannell, White, 2012), ypač jei automobilių stovėjimo vietų skaičius yra problema arba jei automobilis tampa vienintele judėjimo priemone. Autorių atliktas tyrimas atliktas apklausiant jaunesnę kartą – moksleivius, aiškintasis jų požiūris į dviratį, kaip susisiekimo priemonę, lūkesčiai ir galimybės.

Tyrimo apibendrinimai parengti, remiantis 430 respondentų apklausos rezultatais. Apklausoje dalyvavo 53,2 % berniukų ir 46,8 % mergaičių, besimokančių Kauno rajono mokyklose. Tyrimas atliktas 2013 metų gegužės mėnesį. Tyrimo laikas buvo labai trumpas, todėl analogišką tyrimą rekomenduotina atlikti kiekvie-ną sezoną (rudenį, pavasarį). Respondentų pasiskirstymas pagal amžių: daugiausiai respondentų (37,7 %) – 13–14 m. amžiaus, nors apklausoje dalyvavo nemažai 10–12 ir 15–16 m. moksleivių. Aktyviausiai apklauso-je dalyvavo Mastaičių vidurinės mokyklos (atsakė 103 respondentai), Raudondvario gimnazijos (42 respon-dentai) ir Garliavos vidurinės mokyklos (36 respondentai) moksleiviai. Kitų mokyklų moksleiviai nebuvo tokie aktyvūs.

1 paveiksle parodyta, kaip respondentai pasiskirstė pagal keliavimo į mokyklą būdą. Reikia pastebėti, kad didžioji dalis respondentų mokyklą dažniausiai pasiekia pėsčiomis (39,2 %), tai lemia mokyklai artima mokinių gyvenamoji vieta. Penktadalį moksleivių į mokyklą automobiliu atveža tėvai ar kaimynai. Dvira-čiais į mokyklą važiuoja 13,3 % moksleivių. Keliaujant į mokyklą mažiausiai populiarus yra visuomeninis transportas. Tai lengva paaiškinti, nes nedidelių gyvenviečių mokiniai mielai į mokyklą keliauja pėsčiomis. Žinoma, reikia pabrėžti, kad yra moksleivių, kurie į mokyklą keliauja dviračiais (žr. 1 pav.).

1 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į keliavimo į mokyklą būdą


81

Įdomu ir tai, kokios yra vaikų galimybės keliauti. Remiantis anketinio tyrimo duomenimis, 91,4 % moksleivių teigė turintys dviračius, likusieji jų neturi. Kaip pagrindinį motyvą į mokyklą važiuoti dviračiu moksleiviai įvardijo tai, kad važiuoti dviračiu jiems patinka (2 pav.). Geros oro sąlygos ir galimybė dviračiu į mokyklą nuvažiuoti greičiau skatintų norą keliauti dviračiu, o ne kitomis transporto priemonėmis.

2 pav. Respondentų paminėtos priežastys (proc.), kodėl kelionei į mokyklą jie renkasi dviratį

Atsakymai į klausimą, kokias transporto priemones turi moksleivių šeimos (3 pav.), patvirtino tenden-ciją, kad populiariausia transporto priemonė yra individualus automobilis. Jį nurodė ~85 % respondentų. Kita vertus, antra pagal populiarumą transporto priemonė yra dviratis, kurį turi 320 respondentų, t. y. ~75 % apklaustų respondentų. Mažiau populiarūs yra mopedai ir motociklai. Jokių transporto priemonių šeimoje neturi tik 15 respondentų.

3 pav. Respondentų nurodytos jų šeimos turimos transporto priemonės


82

Atlikto tyrimo rezultatai patvirtinimo ir kitą dažniausiai galiojančią nuostatą, kad kelionės dviračiais ypač patrauklios vaikams: 62,8 % apklaustųjų teigė, kad jų šeimoje dažniausiai dviračiu važinėja jie patys ar jų broliai bei seserys (26,1 %) (3 pav.); tik 5,5 % moksleivių nurodė savo tėvus, kaip daugiausiai važinė-jančius dviračiu šeimoje. Šie duomenys atskleidė, kad dviratis, kaip transporto priemonė, populiaresnė tarp jaunuolių, kurie dar neturi teisės ir galimybės naudotis lengvaisiais automobiliais ar kitomis motorinėmis transporto priemonėmis. Tuo tarpu nuolat augantys poreikiai ir spartus gyvenimo tempas tampa svarbiu gy-venimo veiksniu kiekvienam, todėl jaunimas renkasi dviratį, juolab kad toks keliavimo būdas dažnai suteikia ir malonumo.

4 pav. Respondentų atsakymų į klausimą, kas jų šeimoje dažniausiai važinėja dviračiu, pasiskirstymas

Kadangi dviračių transportas iki šiol Lietuvoje laikomas sezonine transporto priemone, šiuo tyrimu siek-ta ištirti, kaip naudojimosi dviračiu įpročius keičia metų laikai. 86,6 % respondentų nurodė, kad dažniausiai dviračiu važinėja vasarą, t. y. per atostogas, pavasarį – 7,3 %, likusieji – rudenį ir žiemą, tai sudaro tik 5,8 %. Todėl galima daryti prielaidą, kad dviratis labiau yra laisvalaikio leidimo priemonė.

Dviračio naudojimo dažnumas taip pat vienas iš svarbių klausimų, atskleidžiančių jo populiarumą. An-ketinio tyrimo rezultatai nustebino, nes 41,1 % apklaustųjų teigė, kad dviračiu naudojasi kiekvieną dieną (5 pav.), beveik trečdalis (31,8 %) respondentų dviračiu naudojasi kelis kartus per savaitę. Šiuo atveju reikia įvertinti tai, kad tirtas labiausiai dviračius mėgstantis rinkos segmentas, vis dėlto rezultatai nuteikia teigia-mai.

5 pav. Respondentų pasiskirstymas, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai naudoja dviratį

Kokiems tikslams apklausti respondentai dažniausiai naudoja dviratį, atskleista 6 paveiksle. Dažniausiai dviratis naudojamas pramogai, šiam tikslui jį naudoja 364 respondentai (~85 %). Rečiau juo važiuojama į parduotuvę ar mokyklą. Tarp kitų dviračių naudojimo tikslų respondentai minėjo draugų lankymą, važiavimą į treniruotes, keliones prie ežerų, į miškus ir pan.

Prognozuojant dviračių populiarumą Lietuvoje analizuota, kokia respondentų dalis planuoja įsigyti dvi-ratį. Šis klausimas aktualiausias tai respondentų grupei, kuri kol kas neturi dviračio. Rezultatai atskleidė, kad 2/3 dviračių neturinčių respondentų (67,1 %) teigė, kad ketina jį įsigyti.


83

6 pav. Respondentų pasiskirstymas, atsižvelgiant į tai, kuriems tikslams naudoja dviratį

Kaip pagrindinę priežastį, lemiančią apsisprendimą neįsigyti dviračio, respondentai įvardijo dviračių takų nebuvimą (7 pav.). Kiti svarbūs veiksniai yra dviračio laikymo vietų nebuvimas, pačių respondentų nenoras turėti dviratį. Dar viena priežastis – lėšų trūkumas.

7 pav. Veiksniai, lemiantys apsisprendimą neįsigyti dviračio

Respondentų klausta, kaip jie vertina važiavimo dviračiu sąlygas pakeliui į mokyklą (8 pav.). 120 moks-leivių (~28 % apklaustųjų) sąlygas įvertino kaip geras. Moksleiviai, kurie teigė, kad važiavimo sąlygos yra blogos, paminėjo dviračių takų nebuvimą. Nemažai moksleivių nurodė prastą kelių dangos būklę ir važiuoti trukdančius automobilių bei pėsčiųjų srautus.

8 pav. Respondentų nuomonių apie važiavimo sąlygas pasiskirstymas


84

8 paveiksle parodyta, kad dviračių laikymo sąlygas prie mokyklos kaip geras įvertino 146 respondentai (~40 % visų apklaustųjų). Likusieji sąlygas įvertino kaip blogas. Tokią nuomonę dažniausiai lėmė dviračių stovų prie mokyklų trūkumas ar nebuvimas. Skiltyje „kita“ moksleiviai dažnai minėjo, jog baiminasi, kad dviračius pavogs.

9 pav. Respondentų nuomonių dėl dviračio laikymo prie mokyklos sąlygų pasiskirstymas

Kaip galimybę paskatinti į mokyklą važiuoti dviračiu moksleiviai nurodė geresnių dviračių takų įren-gimą (10 pav.). Už tai pasisakė 274 moksleiviai, t. y. 63 % apklaustųjų. Veiksmingos priemonės galėtų būti ir dviračių stovėjimo vietų šalia mokyklų įrengimas, saugumo (keliaujant į mokyklą ir pastačius dviratį) didinimas.

10 pav. Priežastys, kurios paskatintų rinktis dviratį kaip kelionės į mokyklą priemonę

Reikia pridurti, kad net 82 % respondentų teigė norintys, kad nuo jų namų iki mokyklos būtų nutiestas dviračių takas, to nenorėtų tik 12 % apklaustųjų.

2.2. Išvestiniai tyrimo rezultatai – mokyklų pasiekiamumo dviračiais zonos

Danijoje gyvenančių vaikų kelionės dviračiais iki mokyklos siekia apie 20 km, tačiau Lietuvoje tokio dviračių populiarumo rezultatų dar labai sunku tikėtis. Koks atstumas būtų priimtinas šiandien keliauti iki mokyklos dviračiu?


85

Remiantis atlikto anketinio tyrimo rezultatais, nustatytos mokyklų aptarnavimo zonos, kuriose dviračių infrastruktūros sukūrimas moksleiviams būtų ypač naudingas. Nustatytos didžiausio patrauklumo zonos yra 1 km spinduliu nuo mokyklos (schemose kiekvienos zonos spindulys – 500 m, taškeliais pažymėtos mokslei-vių gyvenamosios vietos), kur dviračiais į mokyklą keliauja apie 70 proc. moksleivių, likusi dalis moksleivių pasiskirsto papildomų 2 km zonoje. Todėl planuojant dviračių infrastruktūrą moksleiviams tikslinga dviračių takus įrengti 3 km zonoje nuo mokyklos, tai užtikrintų jų saugumą ir lemtų didesnį dviračių patrauklumą.

Išvados

Atlikta nemažai tyrimų ir įrodyta, kad pagrindinė priemonė skatinti turizmą mieste yra pozityvi, teisin-ga, į dviračių susisiekimą nukreipta miesto arba vietovės vystymo politika. Vis dėlto, remiantis S. L. Handy ir Y. Xang atlikto tyrimo duomenimis, dviračių turizmo infrastruktūra yra tik pirmasis žingsnis plėtojant susisiekimą dviračiais, svarbus aspektas yra ir socialinė darbo vietos aplinka. Tai, be abejo, nereiškia, kad darbdavys tiesiogiai turi skatinti keliavimą dviračiu, tiesiog daug svarbesnis faktas yra kolegų požiūris į tokį keliavimo būdą. Siekiant pakeisti gyventojų požiūrį, būtina pasitelkti daug įvairių priemonių, pvz., rengti masines akcijas „Diena su dviračiu į darbą“ arba atitinkamai pritaikyti aplinką darbe (dviračių stovėjimo aikštelės, dušai ir pan.). Kita vertus, reikia paminėti ir kitą svarbų faktą: bendruomenė, kuri palaiko keliavi-mą dviračiais, yra patrauklesnė gyventojams, kuriems ši veikla yra svarbi, nepaisant to, kad įdiegus įvairias susisiekimo dviračiais priemones paprastai tik šiek tiek pasikeičia vietinių gyventojų įpročiai.

Nors straipsnio autorės atliko tik nedidelį tyrimą, – apklausta 430 respondentų iš Kauno rajono mokyk- lų – rezultatai aiškiai rodo dviračių takų ir kitos su tuo susijusios infrastruktūros poreikį rajono savivaldybė-je. Pagrindiniai tyrimo rezultatai:

• Dviračių populiarumas tarp moksleivių – didžiulis, kalbant tiek apie kasdienes keliones į mokyklą ar parduotuvę, tiek apie pramogas. Džiugina ir tai, kad ne tik vaikai mėgsta keliauti dviračiais, pra-mogauja ir kiti šeimos nariai.

• Didžiausias dviračių takų infrastruktūros kokybės trūkumas – saugių dviračių trasų ir saugojimo, stovėjimo (taip pat ir statymo vietų, stovų, persirengimo kabinų, dušų ir pan.) vietų trūkumas.

• Nors dviračiais mėgsta važinėti dauguma moksleivių, vis dėlto didžioji jų dalis dviratį laiko pramo-gine, o ne susisiekimo priemone.

• Trūksta visuomenės palaikymo, informacijos ir infrastruktūros, kad noras keliauti dviračiu būtų įgyvendintas ir realus.

11 pav. Raudondvario gimnazijos mokinių apklausos rezultatų vizualizacija

12 pav. Mastaičių pagrindinės mokyklos mokinių apklausos rezultatų vizualizacija


86

Remiantis tyrimo rezultatais, galima lengvai pagrįsti tiesioginius strateginius sprendimus plėtoti dviračių takus Lietuvoje: dviračių takų plėtra iš karto pasiteisintų sukūrus dviračiams tinkamą infrastruktūrą greta mokyklų, t. y. 1–3 km zonoje, tai paskatintų (mokinius ir miesto svečius) keliauti dviračiais ir pratęsti jų plėtrą už miestelių ribų, formuojant žiedus ar tinklus ir taip skatinant ne tik pasiekti darbo ar veiklos vietą, bet ir keliauti ar pramogauti, kaip tai daro didelė dalis viso pasaulio gyventojų.

Tyrimo rezultatų ribotumas pasireiškia tuo, kad apklausti tik moksleiviai, siekiant suprasti jaunosios kartos motyvus ir galimybes naudotis dviračiu, tačiau būtų labai įdomu apklausti ir kitas vartotojų grupes, nustatyti jų poreikius bei galimybes. Tokius tyrimus numatoma atlikti artimoje ateityje, nes autorėms ši tema yra viena įdomiausių.

Dviračių turizmo plėtra yra opus klausimas. Plėtojant regionus, remiantis užsienio patirtimi, ir skatinant keliavimą dviračiu gali būti pasiekta įvairių rezultatų: skatinamas smulkusis verslas, sukuriamos naujos paja-mų galimybės mažesniuose lankomuose miesteliuose ir kaimuose, keliaujantieji dviračiais ne tik pramogau-ja, bet ir aktyviai leidžia laisvalaikį, t. y. stiprina sveikatą, kuriama įvairesnė viešoji infrastruktūra, didinanti priemiestinių teritorijų patrauklumą, darniai vystomi ne tik susisiekimo sistema bet ir turizmas.

Literatūra

Ammann, P., Bischof, L., Schalcher F. (2002). Segmentation of the Swiss Travel Market by Holiday Acivities. Tourism Review, Vol. 57, No. 4, p. 33–44.

Batabyal, A. A., Nijkamp, P. (2013). Ought a green citizen to bicycle or take public transport to work? Ecological Eco-nomics, Vol. 86, p. 93–96.

Berloco, N., Colonna, P. (2012). Testing and Improving Urban Bicycle Performance. Procedia – Social and Behavioral Sciences, Vol. 53, p. 72–83.

Boksberger, P. E., Von Bartenwerffer, T. (2003). Effective Destination Marketing through Market Segmentation by Travel and Leisure Activities. Tourism Review, Vol. 58, No. 4, p. 12–20.

De Bruyn, R. (2003). Report on Workshop SI: How can Sport Events contribute to sustainable Growth. Tourism Review, Vol. 58(4), p. 37–38.

Dickinson, J. E., Dickinson, J. A. (2006). Local transport and social representations: Challenging the assumptions for sustainable tourism. Journal of Sustainable Tourism, Vol. 14, p. 192–208.

Dickinson, J. E., Robbins, D. (2007). Using the car in a fragile rural tourist destination: A social representations pers-pective. Journal of Transport Geography, Vol. 15, p. 116–126.

Dickinson, J. E., Robbins, D. (2009). “Other People, Other Times and Special Places”: A Social Representations Pers-pective of Cycling in a Tourism Destination. Tourism and Hospitality Planning & Development, Vol. 6, No. 1, p. 69–85.

Downward, P., Lumsdon, L. (2000). The demand for day visits: an analysis of visitor spending. Tourism Economics, Vol. 6, p. 251–261.

Downward, P., Lumsdon, L. (2001). The development of recreational cycle routes: An evaluation of user needs. Mana-ging Leisure, Vol. 6, p. 50–60.

Downward, P., Lumsdon, L. (2004). Tourism transport and visitor spending. Journal of Travel Research, Vol. 42 (4), p. 415–420.

Downward, P., Lumsdon, L., Weston, R. (2009). Visitor expenditure: The Case of Cycle Recreation and Tourism. Jour-nal of Sport and Tourism, Vol. 14, No. 1, p. 25–42.

Gossling, S. (2013). Urban transport transitions: Copenhagen, City of Cyclists. Journal of Transport Geography, Vol. 33, p. 196–206.

Handy, S. L., Xang, Y. (2011). Factors Correlated with Bicycle Commuting: A Study in Six Small U.S. Cities. Interna-tional Journal of Sustainable Transportation, Vol. 5, p. 91–110.

Klassena, J., El-Basyouny, K., Islamc, Md. T. (2014) Analyzing the severity of bicycle-motor vehicle collision using spatial mixed logit models: A City of Edmonton case study. Safety Science, Vol. 62, p. 295–304.

Lamont, M. (2009). Reinventing the Wheel: A Definitional Discusion of Bicycle Tourism. Journal of Sport & Tourism, Vol. 14, No. 1, p. 5–23.

Lumsdon, L., Downward, P., Cope, A. (2004). Monitoring of cycle tourism on long distance trails: the North Sea Cycle Route. Journal of Transport Geography, Vol. 12, p. 13–22.

Mihalic, T. (2003). Report on Workshop I: How can Sport Activities contribute to sustainable Tourism Growth? 53th AIEST congress: Sport and Tourism, Tourism Review, Vol. 58(4), p. 35–36.


87

Ritchie, B. W. (1998). Bicycle tourism in the South Island of New Zealand: planning and management issues. Tourism Management, Vol. 19, No. 6, p. 567–582.

Faulks, P., Ritchie, B. W., Tkaczynski, A. (2010). Understanding the Motivation and Travel Behaviour of Cycle Tuorists Using Involvment Profiles. Journal of Travel & Tourism Marketing, Vol. 27, p. 409–425.

Saunders, K. (2003). Linking National Trust properties to the national cycle network. Countryside Recreation, Vol. 11, p. 2–5.

Slak, N., Robinsak, M. (2005). Research amongst Providers of Active Sports Holidays in Slovenia. Tourism Review, Vol. 60, No. 2, p. 27–31.

Spencer, P., Watts, R., Vivanco, L., Flynn, B. (2013). The effect of environmenttal factors on bicycle commuters in Vermont: influences of a northern climate. Journal of Transport Geography, Vol. 31, p. 11–17.

Whannell, P., Whannell, R., White, R. (2012). Tertiary student attitudes to bicycle commuting in a regional Australian university. International Journal of Sustainability in Higher Education, Vol. 13, No.1, p. 34–45.

Van Bekkum, J. E., Williams, J. M. (2011a). Cycle commuting and perceptions of barriers: stages of change, gender and occupation. Health Education, Vol. 111, No. 6, p. 476–497.

Van Bekkum, J. E., Williams, J. M. (2011b). Employees’ perceptions of cycle commuting: a qualitative study. Health Education, Vol. 111, No. 3, p. 198–215.

C A N C Y C L I N G L E A D TO R E G I O N A L D E V E L O P M E N T ?

Marija Kučinskienė, Aida MačerinskienėVilnius University (Lithuania)

Summary

For twenty years, as soon as the talking about the possibilities brought in by cycles and attractiveness of the cycling related activities had started, the party of skeptics immediately appears arguing that absence of good bicycle paths means absence of bicyclists per se. Or, on the opposite – as long as the cycling mainstre-am is weak there is no need for paths. Therefore this dilemma goes on for more than 20 years in Lithuania, thus at least one generation in the country has lost its chance to appreciate the joy of full-scale cycling. On the other hand maybe we shouldn’t have to complain thoroughly, as fragmented cycling trails are constantly being fitted. But how the fragmentation and mostly unplanned trail scattering may be associated with regions remains unclear. Even more specific question – can trips on bicycles lead to more integrated regionalization and who are those using cycling paths in the future – the authors try to answer in this article.

KEYWORDS: travelling with bicycle, bicycle tourism, cycle routes, tourism business.

JEL CODES: L830, L840

Shoirakhon nurdinovaHUMAN DEVELOPMENT AND WOMEN EMPLOYMENT IN UZBEKISTAN: SITUATION AND PROBLEMS

88

HUMAN DEVELOPMENT AND WOMEN EMPLOYMENT IN UZBEKISTAN: SITUATION AND PROBLEMS

Shoirakhon Nurdinova1

Tashkent State Technical University (Uzbekistan)

ABSTRACT The role of human development concept has significantly changed recently. The relationship between women’s employment and hu-man development has been studied by many specialists. The aim of this paper is to discuss links between women employment and human development in Uzbekistan. The case study was based on analyses of labour market. The paper focuses on the human devel-opment of Uzbekistan from the year 1991 to 2011.The paper has been prepared by structuring and generalizing the content of stud-ies carried out by different scientists and specialists, by deteriorating of documents to statistical data analysis and literature review.KEY WORDS: human development, women employment, Uzbekistan.

JEL CODES: O15, J71, O53DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.827

Introduction

Most economists have vested interest in women studies and its connection with various phenomena in the different fields of science. Not only economists have immersed interest in it but also socialists, lawyers and scientists with related fields in education, law, development etc. Pakistani scientist Mahbub ul-Haq of-fers human development conception as holistic development concept, embracing both the means, the produc-tive capacity and the equity; both the economic and the social development; both the material wealth and the social services (Mahbub ul-Haq, 1996). Since its launch in 1990, the global Human Development Report has created and developed three human development index compound measures various aspects of human development: the human poverty index, the gender-related development index and the gender empower-ment measure. According to international measurement, the main indicator of Human development index is Gender Inequality. Inequality exists when there is a difference in the distribution of a resource (such as income) or outcome (such as morality or educational achievement) across groups of peoples and places. Any choice of inequality indicator involves implicit choices about which dimensions of inequality are important to capture (Shaw M. & et al, 2007).

The article contains literature overview on human development, women employment and their rela-tionship. Gender issues and women unemployment includes opportunities in the labour market, division of labour at home, deteriorating health indicators and gender-based violence. The research was based on statistical data analysis. Data were collected from Statistical Committee of Uzbekistan and the reports of international organizations. The object of the paper is labour market and women’s status Uzbekistan. The measure of Human Development Index of the United Nations for Uzbekistan was used in this study. The

1 Shoirakhon Nurdinova − doctoral student, Tashkent State Technical University, Faculty of Management at industrial sectors Scientific interests: Economic Theory, Sustainable Development and Gender Studies.E-mail: [email protected]


89

tasks of the research:• to evaluate the scientific literature, normative acts and documentation that related to gender aspects

of human development;• to determine the main problems and perspectives of women employment;• to provide recommendations for sustainability of the women employment.

In order to achieve goal the author uses a theoretical analysis of the scientific literature, analytical meth-ods, and comparative method.

1. Socio-economic development and the Millennium Development Goals in Uzbekistan

In Uzbekistan, the human development is starting to find its way into the social life of the people. The Government of Uzbekistan aims to solve the challenges outlined in the Millennium Development Goals (MDGs). The Human Development Report of Uzbekistan was published since the year 1996 and the pre-ceding challenges, problems, opportunities and perspectives described the fundamental knowledge to gain understanding of sustainable human development and national MDG goals (UNDP in Tashkent, 1996).

The national MDG goals are given in following:1. Improve living standards and reduce malnutrition.2. Improve the quality of primary and general secondary education while maintaining universal ac-

cess.3. Promote gender equality and empower women.4. Reduce child mortality.5. Improve maternal health.6. Combat HIV/AIDS, tuberculosis, and malaria.7. Ensure environmental sustainability.8. Uzbekistan and Global Partnership for Development (Доклад по Целям Развития Тысячелетия в

Узбекистане, 2006: 8).

Figure 1. Human development index tendency in Uzbekistan

Source: developed by the author from the data of Human Development Reports, 2011


90

In 2010, the United Nations (UN) General Assembly organized some branches as UN Women, the Unit-ed Nations Entity for Gender Equality and the Empowerment of Women. Thereby, UN Member States put a historic step in accelerating the Organization’s goals on gender equality and the empowerment of women. The United Nations Millennium Development Goals and associated target are to eliminate gender disparity in primary and secondary education, and in all levels of education by 2015 (Nurdinova, 2013: 460).

In this regard, Cabinet of Ministers of Uzbekistan accepted judgment about “Additional measures on the Millennium Development Goals United Nations in Uzbekistan”. Legal, social and economic programmes are supported by the government helps to increase the Human Development Index in Uzbekistan.

In Figure 1 points describe certain development level in Uzbekistan by Human Development Index. The “2010” point is located mainly below respective “2005” point. It points that Human Development Index in Uzbekistan has increased at the last 20 years. As well as we can see that Human Development Index in Uzbekistan is 0.641 and country’s ranking with medium Human Development is 115 among 187 countries all over the world. Social-oriented state programs and long-term changes in education, health care and so-cial protection system strengthens to gain sustainable development in Uzbekistan. According to M. Kamp, “Gender” seems to have entered Central Asia as a term used in development programs. The United Nations had been using the “Gender in Development” paradigm to analyze socioeconomic situations in Third World countries, in order to direct attention to changes that will benefit women, such as increasing education for girls and providing lending programs so that women can enhance livelihoods (Kamp, 2009). It must be noted, that the above is true, the term “gender” is less familiar to society as the category and it encourage women’s status in many cases. Therefore, the Constitution and laws of the Republic of Uzbekistan contains provisions for further improving women’s status in society, ensuring their rights and interests, and to provide them with decent working environment.

Women’s Committee with the involvement of non-governmental organizations actively takes part in the preparation of national reports on the implementation of commitments made by the country in the field of women’s rights. In 1995, Uzbekistan ratified the Convention on the Elimination of All Forms of Discrimina-tion against Women (CEDAW) (Welfare Improvement Strategy Paper, 2007: 58). Also, decree of the Presi-dent of Uzbekistan “On strengthening the role of women in state and social construction” was accepted in 1995. Furthermore annually with further accepting government programs aimed at developing and promot-ing the role and interests of women and children: Year of the Family, Women’s Year, the Year of Mother and Child, Year healthy generation and other.

2. Women and labour market

Labour market is a concept for interaction between employers and employees in the market economy. While reviewing the literature about labour market, we can identify that each of the three variants of female employment means different relationship between the professional and the family and domestic sphere. The first option is the priority of the “work” of professional duties, priority of “home”, or family responsibilities. This option is the most effective combination of the two spheres of life, the two spheres of employment, “work” and “home”.

Option-employed in social production has a number of benefits for women, and for society as a whole. Gradually, it will become the main, dominant version of women’s employment. In many developing coun-tries the proportion of working women in the informal economy represents a larger source of employment for women than formal employment (ILO, 2009).

Employment of citizens in the economically active population (in accordance with the Law of Employ-ment of the Republic of Uzbekistan) includes persons of both men and women aged 16 years and older, and those younger than 16 years old, who in the reference period:

• Perform work for hire for a fee on a full or part-time, as well as, other gainful employment.• Temporarily absent from work due to illness, vacation, holidays, strikes or other similar reasons.• Undertake payless job in a family enterprise.


91

Women is playing important role to eradicate poverty and human development process. Various anti-poverty and employment programmes / schemes are generated by central and state Government. And these are targeted to those women who are ready to work but remain unemployed for lack of employment oppor-tunity (Kalpana, Mohan, 2012: 33). Socio-economic characteristics of women’s employment and the pres-ence of female unemployment will require development and implementation of specialized tools to regulate employment for women. Tools to regulate employment for women must meet the following requirements: 1) focus on specifi c groups of women; 2) coordination of interests of the employee (women), the employer and the state (society) and 3) the right of women to freely choose the right option for her employment.

Men were seen as the main breadwinners, and they did not in general take on an equal share of household responsibilities. Women were given primary responsibility for nurturing the family. As a result, women per-formed paid work in the labor market, and did long hours of unpaid work at home. The fact that the predomi-nant share of unpaid work was taken on by women, and the fact that women had to combine employment with child care responsibilities, contributed to the labor market segregation described above (ADB report, 2005: 5).

Discrimination against women in employment is also frequent outside the agricultural sector, and has an impact on the kinds of work, careers and career advancement that women can expect. The gap between participation rates of women and men has narrowed slightly in the last 20 years but remains considerable (UN report, 2010: 27).

Labour supply means the total amount of labour, characterized the size and composition (gender, age, education, occupation, qualifi cations, etc.). The education infl uences to labour supply and labour price.

Figure 2. Gender differences in education system

Source: developed by the author from the data of Human Development Reports, 2011

According to the constitution of Uzbekistan and the law for Education, primary and secondary educa-tions are free. Every citizen must graduate with a 12-years education: school and academic lyceum / profes-sional college. So it is easy to see in Figure 2 gender parity index in primary and secondary level enrollment is close to 1, its means that the number of total female students and number of total male students is equal in education. But an “enrollment in higher education” point shows that girls and women are disadvantaged in this level of education and the situation has hardly improved in the last fi ve years.

That is worth mentioning which individual development as getting a job or social enforcement and its growing in cultural problems, all of them are resulting of investment over educational systems. Therefore, based upon human development factor which can be based for measurement of human abilities, designs of


92

educational skillfulness in complementary educations must be considered, at least government must pay at-tention to girls in higher education system for enhancing its economical section (Yousefy, Baratali, 2011).

As shown in Figure 2 gender parity index in tertiary level enrolment is decreasing year by year. Con-sequently majority of female students get married during study period. According to the statistical data of OSCE in Uzbekistan, the number of married female students in education institutions is described in table 1.

Table 1. The number of married female students in education institutions

Marriages Female Male

All marriages 208487 208487With higher education diploma 9192 17855Students in higher education institutions 4928 4349With college diploma 37295 29588College students 2030 1667With a high school certifi cate 154993 154937With a primary education or below 48 85No information about education 1 6

Source: developed by the author from the data of OSCE in Uzbekistan, 2006

The value of labor power is determined by the social costs of its reproduction, that is, volume use of tangible and intangible benefi ts. We know that jobs are mostly divided into gender “male” and “female” and that the work traditionally performed by women, are paid less than those that are usually done by men.

It is also true that most of the “women’s” jobs are paid less than those that are predominantly men, even if this work will require a very serious preparation. Among scientists, like Sh. Burn, examining labour market as sectors dominated by women and men for analysis salaries concluded that workers in sectors dominated by women earn less than those who work in predominantly “male” jobs (Burn, 1995).

Figure 3. Payment for labour market in economic sectors

Source: developed by the author from the data of International Labour Organization, 2011

Economic sectors of labour market in Uzbekistan presented in Figure 3. The point is that wages are higher on the sectors and “male” jobs.


93

As an economic concept, the labour market reflects the relationship between the owners of this product (employee), who is also the sellers and buyers (employers). In view of the specificity and importance to so-ciety of the relationship they are made legally in the labour laws.

The subject of regulation of labour law and labour relations are working under an employment contract, as state-owned enterprises, and based on other forms of property, including individuals. Except for labour relations in the implementation of the right person to work there, and others connected with them, which are also regulated by the law.

Along with the individual employment relationship, a number of collective relations, which are also regulated by law.

Notice of an employee may be granted leave without pay for the duration of which is determined by an agreement between him and the employer. At the request of the woman or the persons mentioned in the third part of this article, at the time they are on leave for child care they can work part-time or by agreement with the employer at home. At the same time they retain the right to receive the benefits (the first part of this article.)

During the period of maternity leave woman saves her job (position) and these holidays are counted in the length of service, but the leave should not more than three years in total, including professional experi-ence (Article 234).

The right of women with children under three years of age and working in institutions and organizations financed from the budget, shorter hours of work

Women with children under three years of age and working in institutions and organizations financed from the budget, working is set at thirty-five hours a week.

Payment of women mentioned in part one of these articles, the reduction of working time is the same amount as for the corresponding categories of employees in full working day (Article 228-1).

Refusal to hire women in an employment and reduction of their salaries on the grounds that they are expecting or have children. When refusing to hire a pregnant woman or with a child under the age of three years, the employer must inform them of the reasons for refusal in writing. Refusal to employ such persons may be challenged in court (Article 224).

The employment of women in jobs with poor working conditions, as well as the underground work, ex-cept for some underground work (non-physical work or work with health and consumer services).

Female gender because of tradition, mostly employed in “female” dominated jobs for which pay less than traditionally “male” environment. Explanation on the basis of compensating differences suggests that women choose low-paid jobs in return better working conditions: a good social climate, the ability to help others, more flexible and easier work (Filer, 1985, 1989).

The labour force is divided by gender. Most professions are mainly dominated by one or opposite gender.Women are in fact rarely do jobs traditionally belongs to men, it is also true that the wages for “women’s”

work below. According to statistics, it is not so. “Women’s” work does not imply more flexible, lower levels, or anything else that would help parenting. In fact, according to (Glass, Camarigg, 1992: 151), the opposite is true: a large concentration of women in a professional field is associated with less flexibility, more control by superiors and less freedom in determining the methods and timing of tasks (Burn, 1995).

All in all, we can conclude that it is really important to ensure to create equal opportunities for both men and women in labour market.

In the table 2 we can see job distribution in economic sectors by gender, and according to the data we can say that during the period 2000−2007 savings-investment spending identities were hold. It means that identity total income equals total investment is true, and savings and investment spending are interacted empirically.


94

Table 2. Employees in the sectors of economy by gender

Sector Employee (women) % Employee (men) %1. Industry 42 582. Forestry and agriculture 51.1 48.93. Construction 12.8 87.24. Transportation and communication 17.3 82.75. Trade 53.7 46.36. Health, sports, social welfare 78.3 21.77. Education, culture, science 68.7 31.38. Finance, credit, insuranse 45.5 54.5

Source: Women and Men in Uzbekistan, Statistical Bulletin, 2000−2007, OSCE, Tashkent, 2010

3. Women with disabled children

According Labour Code of the Republic of Uzbekistan, woman with a disabled child under the age of 16 years can get an extra day-off per month; employer should provide her keeping the average daily wage.

Women, who have a disabled child under the age of 16 years, annually granted additional paid leave (three working days) and if they wish, they can leave without pay (not less than fourteen days). The data of additional leave may be attached to a main holiday, and provided individually or in parts.

If you are a single parent, while granting of leaves should be agreed in advance with the administration.Labour law provides for reduced working hours for women, having a disabled child under the age of 16

years. This privilege is not provided for men.Duration of the reduced working hours (part-time) can be inverted to workers and law is not limited to

any size. Transition to part-time work does not cause the employee to limit the length of annual leave and paid in proportion to the time worked.

The scientific research allowed exploring women employment and human development in Uzbekistan: its status, challenges and opportunities of development in the context of international experience.

Conclusions

Women employment and gender equality are the integral element of sustainable human development without which the state cannot harmoniously develop. The major role of gender equality consists in mainte-nance with a significant amount of women in policy-making, women in education and labour market.

Gender equality can bring the considerable contribution to the decision of problems of economic growth and employment. In the conditions of market economy they are considered effective from the point of view of development. Uzbekistan completely to realize the potential of women employment, however in practice women face number of barriers which are not allowing them to effectively develop, being involved in and influencing their position in labour market.

For improving women employment in Uzbekistan it is necessary to eliminate the factors encouraging by the state support. Nowadays there are still varieties of possibilities that women employment has consider-ably increased. Still there are questions demanding steadfast attention such as, rural women unemployment, re-education of women after giving birth to babies, pregnant women working conditions. And nevertheless, there are hopes that the government will undertake the further steps on the way of improvement of women employment, the human development in Republic considerably will improve also gender equality index.

References

Asian Development Bank (ADB). (2005). Country Gender Assessment Uzbekistan. Philippines: ADB.Bum, Sh. M. (1995). The Social Psychology of Gender. McGraw-Hill College.


95

Donald, R. W. (2012). Gender discrimination and self-employment dynamics in Europe. The Journal of Socio-Econom-ics, Vol. 41.

Glass, J., Camarigg, V. (1992). Gender, parenthood, and job-family compatibility. USA.Haq ul, M. (1996). Reflections on human development. Delhi: Oxford University Press. Human Development report. (2011). UNDP Tashkent.International Labour Office. (2009). Guidelines on Gender in Employment Policies, research paper. Geneva.International Labour Office. (2010). Women in labour markets: measuring progress and identifying challenges. Geneva.Kalpana, S., Mohan, P. (2012). Mainstreaming Women Employment and Human Development in Kheda District India.

Sustainable Livelihood Approach to Poverty by UNDP.Kamp, M. (2009). Women’s Studies and Gender Studies in Central Asia: Are We Talking to One Another. Central Eura-

sian studies Review.Labour Code of Uzbekistan. Tashkent.Nurdinova, Sh. (2013). Human Development and Gender Issues: a case of Uzbekistan and Latvia. Riga: New Chal-

lenges of Economic and Business Development. Shaw, M., Bruna, G., Debbie, A., Lawlor, L. J., Wheeler, B., Davey, S. G. (2007). The Handbook of inequality and

socioeconomic position: concepts and measures. Statistical Bulletin, 2000–2007. (2010). Women and Men in Uzbekistan. OSCE, Tashkent. Tansykbaev, G. M., Kurganovskaya, N. I. (2008). Guide for gender analysis of legislation. Tashkent.UN. (2010). The world’s women 1995: trends and statistics. New York.UNDP in Uzbekistan. (1996). Relationships Between Economic Growth and Human Development. Tashkent.UNDP in Uzbekistan. (2007). Labour Migration in Uzbekistan: Social, Legal and Gender Aspects. Tashkent.UNDP Tashkent. (2006). Доклад по Целям Развития Тысячелетия в Узбекистане, Tashkent. Welfare Improvement Strategy Paper. (2007). Tashkent.Yousefy, A., Baratali, M. (2011). Women, Employment and Higher education schoolings. WCES-2011.

ŽMOGIŠKIEJI IŠTEKLIAI IR MOTERŲ ĮDARBINIMAS UZBEKISTANE: SITUACIJA IR PROBLEMOS

Shoirakhon Nurdinova Taškento valstybinis technikos universitetas (Uzbekistanas)

Santrauka

Pagrindinės šiame straipsnyje aprašytos problemos susijusios su moterų užimtumu ir situacija darbo rinkoje Uzbekistane. Tyrimo objektas – darbo rinka ir moterų padėtis: moterų užimtumo ir žmogiškųjų išteklių plėtros problemos bei perspektyvos Uzbekistane. Tyrimu siekta ištirti moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir žmogiškųjų išteklių raidą Uzbekistane. Įvertinus problemas ir galimybes dirbti Uzbekistano mo-terims, pateikiamos šių galimybių perspektyvos. Tyrimo uždaviniai: įvertinti mokslinę literatūrą, norminius aktus ir dokumentus, kurie susiję su lyčių aspektu plėtojant žmogiškuosius išteklius; nustatyti pagrindines moterų užimtumo problemas ir perspektyvas; pateikti rekomendacijų dėl tvarios moterų užimtumo plėtros. Atliekant tyrimą taikyti šie metodai: mokslinės literatūros, norminių aktų ir dokumentų, susijusių su moterų užimtumo plėtra Uzbekistane, analizė ir sintezė, informacijos ir duomenų apie žmogiškųjų išteklių raidą Uzbekistane ir jos pokyčius apibendrinimas, atsižvelgiant į ekonomines ir socialines tendencijas. Be to, analizuoti duomenys iš Uzbekistano socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įvairūs planavimo dokumen-tai bei ataskaitos apie ekonominę ir socialinę moterų užimtumo būklę skirtingais metais. Nustatyta, kad didžiausios užimtumą lemiančios problemos yra išsimokslinimas, profesinė kvalifikacija ir kt. Apibrėžiamos šių pagrindinių veiklų perspektyvos: kelti užimtumo lygį, sudaryti galimybes kurti darbo vietas moterims, remti darbuotojas moteris, auginančias vaikus.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žmogiškųjų išteklių plėtra, moterų užimtumas, Uzbekistanas.

JEL KLASIFIKACIJA: O15, J71, O53

Jurgita Paužuolienė, Violeta Docienė, antanas VaitiekusLIETUVIŠKO IR UŽSIENIO KAPITALO ORGANIZACIJŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS TYRIMAS KLAIPĖDOS MIESTE

96

L I E T U V I Š K O I R U Ž S I E N I O K A P I TA L O O R G A N I Z A C I J Ų O R G A N I Z A C I N Ė S K U LT Ū R O S T Y R I M A S K L A I P Ė D O S M I E S T E

Jurgita Paužuolienė1, Violeta Docienė2, Antanas Vaitiekus3

Klaipėdos universitetas, Klaipėdos valstybinė kolegija (Lietuva)

ANOTACIJA Organizacinės kultūros tyrimai atliekami įvairių tipų organizacijose. Pastebėta, kad darbuotojai labiau didžiuojasi tomis organizaci-jomis, kurioms svarbios vertybės ir etikos normos. Stipri ir tinkama organizacinė kultūra skatina darbuotojų lojalumą, stiprina tapa-tumo jausmą, mažina nesusipratimų galimybes, gerina darbo procesus ir didina organizacijos veiklos efektyvumą. Organizacinėje kultūroje vyraujančios vertybės, normos, tradicijos suteikia organizacijai unikalumo ir savitumo. Šiame straipsnyje analizuojama organizacinė kultūra dviejose Klaipėdos miesto skirtingo kapitalo (lietuviško ir užsienio) gamybos organizacijose. Aiškintasi, kokios vertybės svarbios šių organizacijų darbuotojams, kaip jie vertina organizacinės kultūros elementus, tarpusavio santykius. Ištirta, kad užsienio kapitalo organizacijoms būdingesnis tarpusavio bendradarbiavimas, nustatytų taisyklių ir normų paisymas. Be to, čia, dar-buotojų teigimu, griežtesnė tvarka, labiau skatinamas kūrybiškumas, lyginant su lietuviško kapitalo organizacijomis.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacinė kultūra, vertybės, organizacija.

JEL KLASIFIKACIJA: M14, G32, L00DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.828

Įvadas

Šiuolaikinių gamybos įmonių technologinio modernizavimo ir rinkos plėtros nepakanka, siekiant už-tikrinti organizacijos sėkmę. Kaip pastebi L. Šimanskienė, T. Tarasevičius (2010), vien ekonomine nauda grindžiama veikla yra nepatvari. Vis svarbesni veiksniai, užtikrinantys efektyvų organizacijos darbą, yra individas, jo vertybinės nuostatos, darbuotojų motyvavimas, veiksminga komunikacija, lyderystės raiška, organizacijos pokyčių valdymas ir dėmesys organizacinei kultūrai, kuri tampa ypač svarbi didinant veiklos efektyvumą bei siekiant įgyvendinti strateginius planus (Studžė, 2010). Organizacinės kultūros kūrimo, jos diegimo ir puoselėjimo mechanizmas būtinas kiekvienoje organizacijoje. Klestinčios organizacijos remiasi išplėtota vertybių ir įsitikinimų sistema.

Organizacinė kultūra pasireiškia jos narių elgesiu, įsitikinimais ir prielaidomis, vertybėmis, požiūriais ir yra vertingas įmonės konkurencinio pranašumo šaltinis, nes ji formuoja organizacines procedūras, į dar-1 Jurgita Paužuolienė − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentė, vadybos mokslų krypties

doktorantėMoksliniai interesai: organizacinė kultūra, įmonių socialinė atsakomybė, personalo valdymo problemosEl. paštas: [email protected].: +370 621 41916

2 Violeta Docienė − Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinių mokslų fakulteto Logistikos ir administravimo katedros lektorė Moksliniai interesai: darbuotojų motyvavimas organizacijose, personalo valdymo problemosEl. paštas: [email protected]: +370 650 79537

3 Antanas Vaitiekus − Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinių mokslų fakulteto Logistikos ir administravimo katedros lektorius Moksliniai interesai: darbuotojų motyvavimas organizacijose, personalo valdymo problemos El. paštas: [email protected]: +370 682 54524


97

nią visumą sutelkia organizacijos darbuotojų gebėjimus, siūlo sprendimus problemų, su kuriomis susiduria organizacijos, ir taip gali padėti organizacijai siekti savo tikslų (Ahmad, 2012; Ehtesham, Muhammad, Mu-hammad, 2011, cituoja Yilmaz, 2008). Nemažai vadovų į kalbas apie organizacinę kultūrą žvelgia aplaidžiai ir mano, kad organizacinė kultūra silpnai veikia tokius su verslu susijusius dalykus, kaip pelno gavimas, aukštos kokybės siekis ir pan. Tačiau faktai byloja, kad organizacinė kultūra yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingus pokyčius organizacijoje ir ilgalaikę sėkmę. Atlikti mokslininkų tyrimai įrodo, kad or-ganizacinė kultūra yra svarbus ir nemažai įtakos organizacijos darbo našumui, veiklos rezultatams, darbuo-tojų pasitenkinimui darbu ir pan. turintis reiškinys. V. Stanic, D. Boyle (2000), atlikę tyrimą išsiaiškino, kad sėkminga veikla pasižymėjusios organizacijos turėjo aiškiai apibrėžtą, į išorinį tikslą nukreiptą organizacinę kultūrą. J. Vveinhardt, I. Nikaitė (2008) atliko tyrimą ir padarė išvadą, kad darbo veiksmingumas priklauso nuo asmeninių įsitikinimų, nuostatų ir vertybių. D. B. Lund (2003) nustatė, kad organizacinė kultūra daro įtaką darbuotojų pasitenkinimui darbu. R. Balvočiūtė, L. Sandu (2013) teigia, kad organizacinė kultūra yra labai svarbi palaikant darbuotojų atsidavimo ir veiklos intensyvumo lygį. Organizacinė kultūra gali veikti kaip motyvavimo priemonė ar kaip priemonė, padedanti darbuotojams siekti organizacijos tikslų.

Analizuojamos dvi užsienio ir lietuviško kapitalo organizacijos, įsikūrusios Klaipėdos mieste. Šios orga-nizacijos kuria darbo vietas, pritraukia nemažai investicijų iš užsienio šalių, o tai svarbu Klaipėdos miestui. Lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijos yra vidutinio dydžio gamybos organizacijos. Jos siekia gerinti aplinkos apsaugą, mažindamos bet kokį neigiamą vykdomos veiklos poveikį aplinkai, vykdydamos inte-gruotos kokybės ir aplinkos apsaugos vadybos sistemų procedūras ir taip sutelkdamos dėmesį į aplinkos apsaugą Klaipėdos mieste.

Šiame darbe keliami šie probleminiai klausimai: kaip organizacinė kultūra puoselėjama lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijose; kokie pagrindiniai skirtumai puoselėjant organizacinę kultūrą lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijose?

Tyrimo objektas – lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijų organizacinė kultūra. Tyrimo tikslas: išnagrinėjus organizacinės kultūros teorines prielaidas, ištirti organizacinę kultūrą

dviejų tipų – lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijose. Tyrimo uždaviniai:1. Išnagrinėti organizacinės kultūros teorines prielaidas ir atliktus tyrimus. 2. Ištirti lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijų organizacinę kultūrą.Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė, sisteminimas, anketinė apklausa, gautų duo-

menų apdorojimas SPSS programos 17.1 versija.

1. Organizacinės kultūros teorinės prielaidos remiantis mokslininkų atliktais tyrimais

Viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, organizacijose atliekami tyrimai rodo, kad viena svarbiausių organi-zacijos vadybos sėkmę lemiančių priemonių yra organizacinės kultūros kūrimas ir tobulinimas. Remiantis R. Balvočiūtės, L. Sandu (2013) tyrimu, galima teigti, kad daugeliui Lietuvos verslo įmonių aktualu orga-nizacinę kultūrą plėtoti puoselėjant darbuotojų vertybes, įsitikinimus, kuriant tradicijas, simboliką, daugiau dėmesio skiriant vadovų ir kitų darbuotojų mokymui, tobulinant darbo užmokesčio sistemą, gerinant fizinę aplinką. Organizacinė kultūra yra labai svarbi palaikant darbuotojų atsidavimo ir intensyvumo lygį, kas dažnai būdinga sėkmingai organizacijai (Nango, Ikyanyon [2012], cituoja Deal ir Kennedy, 1982). Pasak R. T. Farmer (2005), organizacinė kultūra yra tai, kas skiria verslo nugalėtojus nuo pralaimėtojų. Tai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis darbuotojų įsipareigojimą organizacijai. Įsipareigojimas yra stiprus tikėji-mas ir organizacijos tikslų bei vertybių priėmimas, noras dėti kuo daugiau pastangų organizacijos labui ir būti tos organizacijos nariu (Finegan, 2000). Paprastai organizacinė kultūra byloja, kaip organizacija mato save ir kaip joje jaučiasi žmonės. Nors organizacinės kultūros praktika daugelyje organizacijų yra panaši (organizacinė kultūra paprastai formuojama puoselėjant tam tikras vertybes, nustatant elgesio normas), vis


98

dėlto daugelis organizacijų puoselėja stiprią, giliai įsišaknijusią organizacinę kultūrą, kuriai būdingos tik tam tikros vertybės, savitas požiūris ir normos. Organizacinė kultūra turi įtakos organizacijos, jos darbuotojų elgsenai bei motyvacijai, galiausiai tos organizacijos finansiniams rezultatams (Mckinnon, Harrison, Chow, Wu, 2003). R. W. Coff, A. A. Lado (Lismen, Shaffe, Snape, 2004) teigimu, organizacinė kultūra padeda sutelkti ir paskirstyti išteklius, siekiant bendrovės tikslų puoselėjant vertybes, atitinkamą elgseną, laikantis ritualų, formuojant atitinkamas vadovavimo sistemas, nustatant sprendimų priėmimo kriterijus, planuojant (Berson, Oreg, Dvir, 2005).

Organizacinė kultūra kuriama daugumos organizacijos darbuotojų pripažintų vertybių pagrindu. Ji lemia darbuotojų ištikimybę organizacijai esant savitarpio supratimui ir įsipareigojant organizacijai, kai siekiama tikslo, kurio įgyvendinimas, tikėtina, yra abipusiškai naudingas (Šimanskienė, Tarasevičius, 2010). Vis dėlto kūrimo procesas yra lėtas ir ilgalaikis. Organizacinės kultūros pertvarka neturi būti skubota. Žmonių nuos-tatos, pažiūros, santykiai, tradicijos formuojasi lėtai, todėl kuriant organizacinę kultūrą labai svarbu visus organizacijoje vykstančius procesus susieti į darnią sistemą, kreipiančią darbuotojų norimų vertybių kūrimo linkme (Kaziliūnas, 2004).

Vertybės yra pagrindinė organizacinės kultūros sudedamoji dalis. Svarbu derinti darbuotojų vertybių ir įsitikinimų ugdymą su mokymu, ypač materialiniu ir nematerialiniu motyvavimu, nes šiandieninė visuome-nė, D. Šavareikienės (2012) teigimu, orientuota į poreikių tenkinimo pilnatvę. Tuo tarpu daugelio organizaci-jų praktika rodo, kad vadovai nepakankamai dėmesio skiria darbuotojų lūkesčiams (Gražulis, Markuckienė, 2013). Vadovai turėtų sudominti ir pritraukti darbuotojus siekti bendrų tikslų. Skatinant personalo komuni-kaciją reikėtų skatinti darbuotojus dalyvauti organizacijos veikloje, spendimų priėmimo procese (Šimanskie-nė, 2002). M. Amstrong (1999) teigia, kad vertybės, ideologija ir prielaidos nukreipia ir formuoja individų bei verslo įmonės elgseną. Šios vertybės reiškiasi pastebimais dalykais, tokiais kaip istorija, apeigos, kalba, patalpų planavimas ir net personalo aprangos stilius (Wilson, 1990; cituota Vveinhard, Nikaitė, 2008).

Č. Purlys (2009), atlikdamas tyrimą, išsikėlė uždavinį nustatyti organizacijų darbuotojų požiūrį į orga-nizacinę kultūrą, organizacijos kultūros lygį, ar darbuotojai didžiuojasi darbu savo organizacijoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad organizacinei kultūrai nemažą įtaką daro organizacijos aukščiausio lygio vadovai, jų išsilavinimo ir kultūros lygis. Tyrime išryškėjo ir tai, kad organizacijos vertybės turi didelę įtaką jos kultūrai. Apklausti ekspertai kaip svarbiausius organizacijų kultūros elementus nurodė dėmesį detalėms, darbuotojams, orientavimąsi į klientus, rezultatą, organizacijos tikslų žinojimą, darbuotojų patirties verti-nimą, pasitikėjimą darbuotojais. D. B. Lund (2003) atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kaip organizacinė kultūra veikia darbuotojų pasitenkinimą. Autorius pabrėžia, kad siekdama išlaikyti konkurencinį pranašumą organizacija turi puoselėti santykius su darbuotojais. Ištirta, kad savo darbu patenkinti darbuotojai nelinkę jo palikti, jie rodo daug didesnį dėmesį klientams, jų poreikiams. J. Vveinhardt, I. Nikaitė (2008) atliko tyrimą, siekdamos išsiaiškinti vertybių, kaip organizacinės kultūros elemento, poveikį viešbučių darbo veiksmin-gumui. Autorių teigimu, pastangas puoselėti organizacinę kultūrą atskleidžia bendros tradicijos, simbolika, organizacijos istorijos žinojimas. Visa tai lemia lojalumą ir vertybių bendrumą. Autorės padarė išvadą, kad veiksmingumas priklauso ne tik nuo darbo organizavimo, vadovavimo stiliaus, bet ir nuo asmeninių įsitikini-mų, nuostatų bei vertybių. Atlikti tyrimai atskleidė, kad organizacinė kultūra formuoja tam tikrą požiūrį, nor-mas, taisykles, būdingas konkrečiai organizacijai. Organizacijų, kuriose įgyvendinama organizacinė kultūra, darbuotojai yra labiau patenkinti darbu, jų darbo motyvacija yra didesnė, didesnį dėmesį jie skiria klientų poreikių tenkinimui ir pan. Organizacinės kultūros įgyvendinimas organizacijoje vadovams padeda lengviau siekti užsibrėžtų organizacijos tikslų. Svarbu pabrėžti, kad būtina ne tik puoselėti organizacinę kultūrą, kartu būtinas kultūrinis susitelkimas į aiškų tikslą išorinėje aplinkoje, kur link ir kreipiama ta kultūra. Tai ilius-truoja 1990 metais Europoje atliktas tyrimas (Stanic, Boyle, 2000), kai nagrinėtos 24 paslaugų sektoriuje veikiančios įmonės. Tyrimas atskleidė, kad visos sėkmingai veikiančios organizacijos turėjo aiškiai apibrėžtą į išorinį tikslą orientuotą organizacinę kultūrą.

Apibendrinant galima teigti, kad organizacinė kultūra daro įtaką organizacijos rezultatams, darbuotojų tarpusavio santykiams. Jos pagrindu formuojamos vertybės, stiprinamas darbuotojų susitapatinimo jausmas, ugdomas didesnis darbuotojų pasitikėjimas ir lojalumas organizacijai.


99

2. Tyrimo rezultatų analizė

Tyrimo metodologija. Siekiant ištirti organizacinę kultūrą lietuviško ir užsienio kapitalo organizaci-jose, atliktas kiekybinis tyrimas, apklausa raštu. Analizuojamos užsienio ir lietuviško kapitalo organizacijos yra vidutinio dydžio, vykdoma veikla − gamyba. Organizacijos įsikūrusios Klaipėdos mieste. Klausimyne pateikti penki klausimai, padedantys įvertinti organizacinę kultūrą analizuojamose organizacijose. Trys klau-simai pateikti siekiant išsiaiškinti respondentų demografinius požymius (amžių, darbo stažą, pareigas orga-nizacijoje). Anketos įteiktos darbuotojams asmeniškai. Tyrimas atliktas 2014 m. vasario, kovo mėnesiais. Pasirinktas netikimybinis tiriamųjų grupės atrankos būdas – atsitiktinis grupių parinkimas. Tokį pasirinkimą lėmė tai, kad iš atlikto tyrimo gauti duomenys bus taikomi tik nagrinėjamai populiacijai (t. y. analizuoja-moms lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijoms) tačiau ne visai populiacijai apskritai.

Apklausoje dalyvavo 123 organizacijų darbuotojai. Iš lietuviškam kapitalui atstovaujančios organizaci-jos dalyvavo 60 respondentų, užsienio kapitalo – 63 respondentai. Apklausti vadovaujantys ir administraci-jos darbuotojai, būtent tie asmenys, kuriems tenka didžiausia atsakomybė kuriant organizacinę kultūrą. Iš jų po 8,3 proc. – aukščiausiosios grandies vadovai, 10,7 proc. – vidurinės grandies vadovai iš užsienio kapitalo organizacijos ir 21,4 proc. – iš lietuviško kapitalo organizacijos. 31,4 proc. – administracijos darbuotojai iš užsienio kapitalo organizacijos ir 19,8 proc. – iš lietuviško kapitalo organizacijos.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal amžių ir darbo stažą pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą ir amžių

Demografiniai duomenys Užsienio kapitalo organizacija

Lietuviško kapitalo organizacija

Jūsų darbo stažas šioje įmonėje

iki 1 metų 13,4 % 9,2 %2−3 metai 6,7 % 20,2 %4−6 metai 0,8 % 1,7 %7−10 metų 8,4 % 1,7 %11 ir daugiau metų 20,2 % 17,6 %

Jūsų amžius 18−25 metai 12,4 % 3,3 %26−34 metai 15,7 % 22,3 %35−44 metai 13,2 % 8,3 %45−54 metai 8,3 % 11,6 %Daugiau nei 55 metai 0,8 % 4,1 %

Pastaba: sudaryta autorių, remiantis 2014 m. tyrimo duomenimis

Vienas svarbiausių ir dažniausiai minimų organizacinės kultūros elementų yra organizacijoje vyraujan-čios vertybės. Organizacijos vertybės yra svarbiausias veiksnys (ribojantis arba skatinantis), darantis di-džiausią įtaką organizacijoje vykstantiems procesams. K. J. Bunch (2009) teigimu, vertybės suteikia organi-zacijai tikrumo išraišką. Teigiama, kad vertybės veikia kaip elgseną stiprinantis veiksnys, aiškiai nurodantis, kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Aiškiai apibrėžtos vertybės mažina elgesio dviprasmiškumą ir padeda darbuotojams priimti teisingus sprendimus. Aptarę ir nuoširdžiai priėmę vertybes darbuotojai elgia-si kūrybiškiau, geriau išnaudoja neapibrėžtų situacijų teikiamas galimybes, sumaniau sprendžia sudėtingas problemas, skirtingai nei tie, kurie griežtai laikosi nustatytų tikslų ir procedūrų. Vertybėmis besiremiantį va-dovavimą taikanti organizacija geba lanksčiau prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų (Andrijauskaitė, 2003). Taigi kuriant stiprią organizacinę kultūrą labai svarbu vieningai suprasti pagrindines organizacijos vertybes ir jas puoselėti. Svarbu, kad darbuotojai organizaciją suvoktų kaip jais besirūpinančią ir jiems priimtinas vertybes puoselėjančią organizaciją.

Darbuotojų teirautasi, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi dirbdami organizacijoje. Apklaustieji turėjo galimybę pateikti savo nuomonę ar pasirinkti iš pateiktų atsakymų jiems priimtiniausią. 1 paveiksle pateiktas


100

atsakymo variantų pasirinkimo dažnumas (procentais). Analizuojant respondentų atsakymus pastebėta, kad užsienio kapitalo organizacijoje, lyginant su lietuviško kapitalo organizacija, didesnis dėmesys skiriamas atsakingumui (46,3 proc.), lietuviško kapitalo organizacijoje respondentai linkę šiek tiek mažiau akcentuo-ti šią vertybę (39,0 proc.). Užsienio kapitalo organizacijoje nemažai dėmesio skiriama komandiniam dar-bui (44,7 proc.), tuo tarpu lietuviško kapitalo organizacijoje komandiniam darbui skiriama mažiau dėmesio (28,5 proc.). Užsienio kapitalo organizacijoje nuolatiniam tobulėjimui, apklaustųjų teigimu, skiriama nema-žai dėmesio (40,7 proc.), tuo tarpu lietuviško kapitalo organizacijoje – šiek tiek mažiau (24,4 proc.). Taigi užsienio kapitalo organizacijoje akcentuojamas darbuotojų tobulėjimas ir kvalifi kacijos kėlimas. Lietuviško kapitalo organizacijoje respondentai labiau akcentavo sąžiningumą (35,0 proc.), tuo tarpu užsienio kapitalo organizacijoje mažiau akcentavo šią vertybę (28,5 proc.), prioritetą teikdami kitoms vertybėms. Be to, lie-tuviško kapitalo organizacijoje šiek tiek dažniau pasirinkta iniciatyvumo vertybė (30,9 proc.), palyginti su užsienio kapitalo organizacija (29,3 proc.).

1 pav. Vertybės, kuriomis vadovaujamasi organizacijose


Galima pastebėti, kad nagrinėjamų organizacijų vertybių skalės labai panašios. Tačiau pačių darbuotojų vertybių identifi kavimas ir organizacijų deklaruojamos vertybės skiriasi. Abi organizacijos deklaruoja tokias vertybes kaip rūpinimasis aplinka, pagarba kolegoms, partneriams, klientams, inovacijų diegimas, kūrybiš-kumas, tačiau darbuotojai šių vertybių neišskiria. Organizacijų vadovai galėtų labiau akcentuoti darbuoto-jams deklaruojamas organizacijos vertybes, kad jie aiškiai suvoktų pagrindinius organizacijos siekius, nes būtent deklaruojamomis vertybėmis dažna organizacija akcentuoja savo siekius ateities perspektyvoje.

Paklausus darbuotojų, ar jiems žinoma organizacijos įkūrimo istorija, daugiau kaip 95 proc. tiek lietuviš-ko tiek ir užsienio kapitalo respondentų atsakė, kad žinoma. Tai rodo, kad organizacijose apie tai kalbama, darbuotojai su ja supažindinti.

Atliekant organizacinės kultūros analizę, aiškintasi, kokie organizacinės kultūros bruožai analizuojamo-se organizacijose vyrauja. Organizacijų respondentams pateikta 15 teiginių ir prašyta įvertinti pagal skalę nuo 1 (visiškai sutinku) iki 5 (visiškai nesutinku). Visi teiginiai apibrėžia organizacinę kultūrą, formuoja žmonių požiūrį ir elgesį, atskleidžia tam tikras žmonių nuostatas, moralę.


101

2 lentelė. Kintamųjų aprašomoji statistika. Lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijoms būdingi organizacinės kultūros bruožai (1 – visiškai sutinku, 5 – visiškai nesutinku)

Teiginiai Organizacija Vidurkis (V) Std. nuokrypis p reikšmė

Skatinama diegti naujoves Užsienio kapitalo 2,03 0,782 0,105Lietuviško kapitalo 2,28 0,922 0,106

Vertinamas lojalumas, patirtis Užsienio kapitalo 2,00 0,936 0,026Lietuviško kapitalo 2,73 0,954 0,026

Garantuojamas veiklos pastovumas ir pusiausvyra

Užsienio kapitalo 2,86 0,931 0,216Lietuviško kapitalo 2,65 0,917 0,216

Vyrauja saugumo atmosfera Užsienio kapitalo 2,42 0,840 0,002Lietuviško kapitalo 3,07 0,039 0,002

Darbuotojai karjeros siekia laipsniškai Užsienio kapitalo 2,57 0,817 0,435Lietuviško kapitalo 2,70 0,997 0,437

Garantuota galimybė nuolat tobulėti Užsienio kapitalo 2,38 0,958 0,253Lietuviško kapitalo 2,58 0,996 0,253

Korektiški ir draugiški santykiai tarp kolegų Užsienio kapitalo 2,12 0,832 0,000Lietuviško kapitalo 2,85 0,880 0,000

Pagarba vyresnio amžiaus darbuotojams Užsienio kapitalo 2,27 0,865 0,008Lietuviško kapitalo 2,73 0,039 0,008

Gerbiama nuomonių įvairovė Užsienio kapitalo 2,41 0,796 0,430Lietuviško kapitalo 2,53 0,892 0,431

Informacija perduodama laiku ir suprantamai Užsienio kapitalo 2,81 0,800 0,098Lietuviško kapitalo 3,08 0,013 0,100

Puoselėjamos tradicijos Užsienio kapitalo 2,06 0,807 0,386Lietuviško kapitalo 2,22 0,106 0,389

Nevengiama rizikos Užsienio kapitalo 3,06 0,801 0,162Lietuviško kapitalo 2,87 0,747 0,161

Skatinamas komandinis darbas Užsienio kapitalo 1,98 0,729 0,000Lietuviško kapitalo 2,87 0,110 0,000

Diegiama griežta tvarka, privalu laikytis numatytų taisyklių


Skatinamas kūrybiškumas



Analizuojant vidurkių skirtumus atliktas Indipendent Sample T test. Šis testas naudojamas, kai reikia palyginti kiekybinių kintamųjų vidurkius dviejose nepriklausomose imtyse. Kurį variantą naudoti, nusta-toma remianti pagalbiniu dispersijų skirtumo kriterijumi – Liveno (Levene) testo rezultatais. Kai p reikšmė ne mažesnė už pasirinktą reikšmingumo lygmenį p (šiuo atveju pasirinkimo lygmuo yra 0,05), dispersijos statistiškai reikšmingai nesiskiria. Jeigu p reikšmė mažesnė nei 0,05, tai populiacijų dispersijos statistiškai reikšmingai skiriasi. Nagrinėjamame pavyzdyje p = 0,000<0,05, todėl dispersijas galima traktuoti kaip be-siskiriančias. 2 lentelėje pateikti Group statistitics ir Independent Samples test rezultatai (reikšmingi p duo-menys paryškinti) (Vaitkevičius, Saudargienė, 2006).

Analizuojant vidurkių skirtumus (žr. 2 lentelę) matyti, kad užsienio ir lietuviško kapitalo organizacijose lojalumas ir patirtis vertinami skirtingai (p = 0,000 < 0,05 = 0,026). Vidurkių skirtumai rodo, kad užsienio kapitalo organizacijoje tai vertinama labiau (V – 2,00) nei lietuviško kapitalo organizacijoje (V – 2,73). Sau-giau respondentai jaučiasi užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,42), palyginti su lietuviško kapitalo organi-


102

zacija (V – 3,07), p = 0,000 < 0,05 = 0,002. Korektiški ir draugiški santykiai labiau vyrauja užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,12), palyginti su lietuviško kapitalo organizacija (V – 2,85), p = 0,000 < 0,05 = 0,000. Pagarba vyresnio amžiaus darbuotojams labiau akcentuojama užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,27), kiek mažiau – lietuviško kapitalo organizacijoje (V – 2,73), p = 0,000 < 0,05 = 0,0008. Komandinis darbas labiau skatinamas užsienio kapitalo organizacijoje (V – 1,98), tuo tarpu lietuviško kapitalo organizacijoje res-pondentai su šiuo teiginiu sutinka tik iš dalies (V – 2,87), taigi čia labiau dirbama individualiai (p = 0,000 < 0,05 = 0,000). Griežta tvarka labiau akcentuojama užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,03) nei lietuviško kapitalo organizacijoje (V – 2,82), p = 0,000 < 0,05 = 0,000. Kūrybiškumas labiau skatinamas užsienio ka-pitalo organizacijoje (V – 2,51), šiek tiek mažiau – lietuviško kapitalo organizacijoje (V – 2,83), p = 0,000 < 0,05 = 0,047. Kitų pateiktų teiginių vidurkiai reikšmingai nesiskiria. Tiek užsienio, tiek lietuviško kapitalo organizacijų respondentai yra linkę sutikti su dauguma pateiktų teiginių. Apibendrinant galima teigti, kad užsienio kapitalo organizacijos darbuotojų santykiai yra draugiškesni, jie jaučiasi saugesni dirbdami šio tipo organizacijoje. Taip pat galima pastebėti, kad šio tipo organizacijoje, pasak darbuotojų, yra griežtesnė tvarka, labiau skatinamas kūrybiškumas, lyginant su lietuviško kapitalo organizacija.

2 pav. Organizacijoms būdingi ritualai


Kiekviena įmonė turi savas, tik jai būdingas tradicijas, nors ir gamina tą patį produktą ar teikia tas pačias paslaugas. Ritualai, tradicijos, ceremonijos lydi žmogų visą gyvenimą. Tai yra kasdienis organizacijos gy-venimas. Ritualai simbolizuoja pagrindines vertybes, jie tampa įpročiais, kartu suteikia žmonėms saugumo jausmą. Jie padeda glaudžiau suburti žmonių kolektyvą, naujus žmones įtraukti į organizacijos gyvenimą. L. Šimanskienės (2002) teigimu, atidžiai stebint ritualus, galima suvokti organizacinės kultūros esmę. Taigi respondentų teirautasi, kokie ritualai būdingi jų organizacijai.

Analizuojant 2 paveikslą matyti, kad užsienio kapitalo organizacijoje dažniausiai pasikartojo šie va-riantai: į organizaciją priimami darbuotojai yra apmokomi (48,8 proc.), čia reikėtų pastebėti, kad ir lietu-viško kapitalo organizacijoje šis variantas pasirinktas dažniausiai (35,0 proc.). Užsienio kapitalo organi-zacijai būdinga veikla, kai darbuotojai vieni ar su šeimos nariais susirenka pabendrauti, pasportuoti ar kt. (17,9 proc.), čia rengiamos iškylos, kur darbuotojai su šeimos nariais arba vieni renkasi puikiai praleisti laiką (12, 2 proc.). Tuo tarpu lietuviško kapitalo organizacijoje, pasak respondentų, gerai dirbantys darbuotojai pagerbiami vadovų asmeniniu dėmesiu (30,1 proc.), užsienio kapitalo organizacijoje šis ritualas nepopulia-rus (8,9 proc.). Matome, kad organizacijose laikomasi įvairių ritualų, tai rodo, kad vadovai skiria dėmesio darbuotojų tarpusavio santykių palaikymui, bendrų tradicijų puoselėjimui.


103

3 lentelė. Kintamųjų aprašomoji statistika. Lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijų darbuotojų tarpusavio sąveikos vertinimas (1 – visiškai sutinku, 5 – visiškai nesutinku)

Teiginiai Organizacija Vidurkis (V) Std. nuokrypis p reikšmė

Kolektyve pasitikima vienas kitu Užsienio kapitalo 2,08 ,682 ,001Lietuviško kapitalo 2,83 ,785 ,001

Būdingas bendradarbiavimas tarpusavyje Užsienio kapitalo 2,01 ,722 ,001Lietuviško kapitalo 2,73 ,936 ,001

Būdingas sąžiningas elgesys

Užsienio kapitalo 2,33 ,648 ,052Lietuviško kapitalo 2,63 ,863 ,052

Atliktas darbas yra vertinamas


Akcentuojamos tam tikros normos, kurių privalu laikytis


Vadovaujamasi etikos kodeksu


Būdingas lankstumas darbe


Organizacijoje visi siekia bendro tikslo



3 lentelėje pateikti Group statistitics ir Independent Samples test rezultatai. Analizuojant duomenis, ga-lima pastebėti, kad pateiktų teiginių vidurkių skirtumai yra statistiškai reikšmingi. Didesnis pasitikėjimas kolektyve vienas kitu yra užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,08), palyginti su lietuviško kapitalo orga-nizacija (V – 2,83), p = 0,000 < 0,05 = 0,001. Bendradarbiaujama labiau užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,01), palyginti su lietuviško kapitalo organizacija (V – 2,73), čia p = 0,000 < 0,05 = 0,001. Užsienio ka-pitalo organizacijoje labiau akcentuojamos normos, kurių privalu laikytis (V – 1,95), nei lietuviško kapitalo organizacijose (V – 2,28), p = 0,000 < 0,05 = 0,021. Etikos kodeksu labiau vadovaujamasi užsienio kapitalo organizacijoje (V – 2,33) nei lietuviško kapitalo organizacijoje (2,83), p = 0,000 < 0,05 = 0,002. Lankstumas darbe būdingesnis užsienio kapitalo organizacijai (V – 2,06) nei lietuviško kapitalo organizacijai (V – 2,63), p = 0,000 < 0,05 = 0,000. Galima pastebėti, kad užsienio kapitalo organizacijai būdinga bendradarbiauti, laikytis taisyklių ir paisyti normų.

Apibendrinant atliktą tyrimą galima teigti, kad tiek lietuviško, tiek užsienio šalių kapitalo organizacijose organizacinė kultūra yra puoselėjama, tai atskleidžia darbuotojų puoselėjamos vertybės, organizacijose gy-vuojantys ritualai, kiti organizacinės kultūros elementai. Pažymėtina, kad užsienio šalių kapitalo organizaci-jose šiek tiek didesnis dėmesys skiriamas darbuotojų tarpusavio santykiams, taisyklių ir normų laikymuisi. Labiau skatinamas komandinis darbas ir kūrybiškumas, tai svarbu šiuolaikinėms organizacijoms, kurios sie-kia išlikti ir klestėti.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad vis svarbesniais veiksniais, kurie užtikrina efektyvų organizacijos dar-bą, tampa žmogus, jo vertybinės nuostatos, darbuotojų motyvavimas, veiksminga komunikacija, organizaci-jos pokyčių valdymas ir dėmesys organizacinei kultūrai. Organizacinė kultūra sutelkia darbuotojus vykdyti bendrus projektus, puoselėti vertybes ar kurti simbolius, užsiimti visuomenine organizacijos veikla, kasdien bendradarbiauti su visais organizacijos nariais. Ji formuojama, deklaruojant organizacijos vertybes, kuriant simbolius, istorijas, tradicijas ir pan. Remiantis mokslininkų atliktais tyrimais, pastebėta, kad darbuotojai


104

labiau didžiuojasi tomis organizacijomis, kurioms svarbios vertybės ir etikos normos, darbuotojų lojalumas, pasitikėjimas, taisyklių paisymas.

Ištyrus lietuviško ir užsienio kapitalo organizacijų organizacinę kultūrą paaiškėjo, kad šių organizacijų vertybių skalės yra labai panašios. Užsienio ir lietuviško kapitalo organizacijose laikomasi tokių ritualų kaip naujų darbuotojų apmokymas, švenčių, įvairių iškylų, į kurias pabendrauti, puikiai praleisti laiką renkasi darbuotojai su savo šeimos nariais, organizavimas. Lietuviško kapitalo organizacijoje gerai dirbantys dar-buotojai dažnai pagerbiami asmeniniu vadovo dėmesiu, tuo tarpu užsienio kapitalo organizacijoje šis ritualas nepopuliarus. Pastarosios organizacijos darbuotojų santykiai yra draugiškesni, jie jaučiasi saugesni dirbdami šio tipo organizacijoje. Darbuotojų teigimu, čia griežtesnė tvarka, labiau skatinamas kūrybiškumas. Galima pastebėti, kad užsienio kapitalo organizacijoms labiau būdingas bendradarbiavimas, taisyklių ir normų pai-symas, lyginant su lietuviško kapitalo organizacija.

Literatūra

Ahmad, M. S. (2012). Impact of organizational culture on performance management practices in Pakistan. Business Intelligence Journal, Vol. 5, No.1, p. 50–55.

Amstrong, M. (1999). Handbook of Human Resource Managment Practice. Prieiga internete: http://www.academia.edu/1418840/Armstrongs_handbook_of_human_resource_management_practice [žiūrėta 2014-01-15].

Andrijauskaitė, V. (2003). Vadovavimas, paremtas vertybėmis. Vadovo pasaulis, Nr. 9, p. 13–16.Balvočiūtė, R., Sandu, L. (2013). Organizacinės kultūros tyrimas mažmeninės prekybos įmonėje. Ekonomika ir vady-

ba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 3 (31), p. 134–141. Berson, Y., Oreg, S., Dvir, T. (2005). Organizational Culture As A Mediator Of Ceo Values and Organizational Perfor-

mance. Academy of Management Proceedings. New York (JAV).Bunch, K. J. (2009). Training Failure as a Consequence of Organizational Culture. Human Resource Development Re-

view, Vol. 6 (2), p. 142–163. Prieiga internete: http://online.sagepub.com/cgi/search/ [2014-01-10].Ehtesham, U. M., Muhammad, T. M., Muhammad, S. A. (2011). Relationship Between Organizational Culture and

Performance Management Practices: A Case of University in Pakistan. Journal of Competitiveness, No. 4, p. 78–86. Farmer, R. T. (2005). Corporate culture defines a company and its future. Mid-American journal of business, No. 2,

p. 7–9. Finegan, J. E. (2000). The Impact of Person and Organizational Values on Organizational Commitment. Journal of

occupational and organizational psychology, No. 73, p. 149–169. Gražulis, V., Markuckienė, E. (2013). Darbuotojų motyvacijos ir lojalumo stiprinimas plėtojant kompetencijas. Ekono-

mika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 3 (31), p. 142–151.Kaziliūnas, A. (2004). Visuomenei teikiamų paslaugų kokybės ir organizacinės kultūros sąveika. Viešoji politika ir

administravimas, Nr. 9, p. 73–80.Lund, D. B. (2003). Organizational culture and job satisfaction. Journal of Business & Industrial Marketing, Vol. 18,

Issue 3, p. 219–236. Lismen, L. M., Shaffer, M. A., Snape, E. (2004). In search of sustained competitive advantage: the impact of organi-

zational culture, competitive strategy and human resource management practices on firm performance. Journal of Human Resource Management, No. 15, p. 17–35.

Mckinnon, J. L., Harrison, G. L., Chow, C. W., Wu, A. (2003). Organizational Culture: Association with Commitment, Job Satisfaction, Propensity to Remain, and Information Sharing in Taiwan. International Journal of business stu-dies, No. 1, p. 25–44.

Nango, E. S., Ikyanyon, D. N. (2012). The Influence of Corporate Culture on Employee Commitment to the Organi-zation. International Journal of Business and Management, Vol. 7, No. 22, p. 21–28.

Purlys, Č. (2009). Organizacijų kultūra ir jos vertinimo modeliavimas. Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai, Nr. 49, p. 97–108.

Stanic, V., Boyle, D. (2000). Developing people and the corporate culture in financial services. Woodhead publishing limited.

Studžė, L. (2010). Organizacinės kultūros ir komunikacijos sąsajos lyties aspektu. Informacijos mokslai, Nr. 53, p. 63–85.

Šimanskienė, L. Tarasevičius, T. (2010). Organizacinės kultūros ir vadovų tipų sąsajos. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Nr. 20 (1), p. 146–153.


105

Šimanskienė, L. (2002). Organizacinės kultūros formavimas. Klaipėda: KU leidykla.Šavareikienė, D. (2012). Motyvo interpretacija motyvacijoje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos,

Nr. 1 (25), p. 46–51.Vaitkevičius, R., Saudargienė, A. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: VDU.Vveinhard, J., Nikaitė, I. (2008). Vertybių, kaip organizacijos kultūros elemento, poveikis viešbučių darbo veiksmingu-

mui. Jaunųjų mokslininkų darbai, Nr. 1 (17), p. 176–186.

O R G A N I Z AT I O N A L C U LT U R E R E S E A R C H I N L I T H U A N I A N A N D F O R E I G N C A P I TA L O R G A N I Z AT I O N S I N K L A I P E D A TO W N

Jurgita Paužuolienė, Violeta Docienė, Antanas VaitiekusKlaipėda University, Klaipėda State College (Lithuania)

Summary

Organization culture is a system of shared values (what is important) and beliefs (how things work) that interact with a company’s people, organization structures, and control systems to produce behavioral norms (the way we do things around here). Organization culture is the “set theory” of important values, beliefs, and understandings that members share in common, culture provides better (or the best) ways of thinking, feeling and reacting that could help managers to make decision and arrange activities of organization. A successful organization should have strong cultures that can attract, hold, and reward people for performing roles and achieving goals, whereas strong cultures are usually characterized by dedication and co-operation in the service of common values. Organizational success and failure are based directly or indirectly related to the organizational culture. The managerial style, morale, image – all these features of organizational culture determines the organization’s performance.

Problematical questions: How organizational culture is implemented in Lithuanian and foreign capital in organizations? What are the main differences between the organizational culture and foreign capital in organizations?

The aim of this article: To analyze the theoretical assumptions of organizational culture and to investigate the organizational culture in two Lithuanian and foreign capital organizations.

The tasks.• To analyze the theoretical assumptions of the organizational culture.• To investigate organizational culture implementation in the Lithuanian and foreign capital organi-

zations.The object of the research is: organizational culture in Lithuania and foreign organization. Research methods: literature analysis, synthesis, questionnaire, data processing SPSS 17.1 (Statistical

Package called for the Social Sciences) program.Research methodology: The research was done in the Lithuanian and foreign capital organizations. Orga-

nizations are medium size, activities − production. The research involved 123 respondents. From Lithuanian capital organization 60 respondents and from foreign capital organization 63 respondents participated in the research.

Analyzing the organizational culture in Lithuanian and foreign organizations we can see that those or-ganizations of values are very similar. Foreign organizations and Lithuanian capital gets rituals such as new employee training, celebration during which family members gather together to have a good time, various outings. The Lithuanian capital organization well working employees are honored by manager attention while in the foreign capital organization this ritual is not popular. Foreign capital organization’s employees


106

are friendlier relationship, they feel safer working in this type of organization. Foreign capital organization, according to the workers opinion are strict order, more creativity is encouraged. It may be noted that foreign capital organizations it’s more characteristic collaboration between employees, this organization give more attention for rules and norms compared to the Lithuanian capital organization.

KEYWORDS: organizational culture, values, Lithuanian capital organization, foreign capital orga-nization.

JEL CODES: M14; G32; L00


107

VA D O VAV I M O S T I L I Ų N U S TAT Y M A S K L A I P Ė D O S M I E S TO P R O G I M N A Z I J O S E

Ligita Šimanskienė1, Arnoldas Petrulis22


ANOTACIJAVadovavimo organizacijai klausimai buvo, yra ir bus aktualūs visais laikais, analizuojant vadovavimo stilius ir tai, kaip jie dera tar-pusavyje. Straipsnyje analizuojami modernūs vadovavimo stiliai, pateikiant vadovavimo stilių vertinimo požymius. Atliktas tyrimas Klaipėdos miesto progimnazijose, siekiant nustatyti vadovų ir darbuotojų požiūrį į taikomus vadovavimo stilius ir jų tinkamumą organizacijų veikloje. Nustatyta, kad darbuotojus paprastai tenkina vadovų pasirinktas vadovavimo stilius ar taikomi vadovavimo stilių deriniai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vadovavimo stilius, organizacija, nustatymas, Klaipėda.

JEL KLASIFIKACIJA: M 12, M 10DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.829

Įvadas

Vadovavimas organizacijai, jos žmonėms yra veikla, kurią galima stebėti ir vertinti, atsižvelgiant į vado-vo pasirinktą vadovavimo stilių. Vadovavimo problemos ir asmeniniai vadovavimo stiliai egzistavo šimtus metų, visais istoriniais laikotarpiais. Šias problemas gvildeno, mokslinius tyrimus atliko ir išvadas aptarė įvairūs autoriai. Todėl vadybos mokslo literatūroje pateikiama įvairių vadovavimo stilių, kurie suprantami ne tik kaip metodų, norimo elgesio rinkiniai, bet ir kaip galimybė keisti organizacijos darbinės veiklos būdus. M. Kets De Vries (Кетс де Врис, 2004: 26) teigimu, asmeninis vadovavimo stilius – tai visuma skirtingų vaidmenų, kuriuos prisiima žmonės, atsižvelgiant ir į charakterio bruožus, temperamentą bei įgūdžius. Aiš-kinantis, kodėl vadovas pasirinko vieną ar kitą stilių, remiantis R. L. Draft, P. Lein (Дафт, Лейн 2007: 101–104), reikia kreipti dėmesį į du pagrindinius dalykus – sąlygas ir vadovavimo stilių lemiančius veiksnius bei paties vadovo galimybes jį kryptingai keisti, tobulinti. Vadovo vadovavimo stiliaus formavimuisi įtaką daro objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Vadovo darbo sėkmė priklauso nuo jo gebėjimo teisingai įvertinti savo pavaldinių brandumo lygį ir pasirinkti atitinkamą elgesio stilių. Taigi galima daryti išvadą, kad nėra vieno

1 Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra, Regioninės poli-tikos ir planavimo centras Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrimai, ĮSA, konfliktų tyrimai organizacijose, komandinis darbas, kultūrų skirtu-mai, darnus regionų ir organizacijų vystymasAdresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. El. paštas: [email protected].: +370 46 398 596; +370 46 398 597

2 Arnoldas Petrulis − verslo vadybos magistrantas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedraMoksliniai interesai: organizacijų valdymas, vadovavimo stiliaiAdresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. El. paštas: [email protected].: +370 673 444 29

Ligita Šimanskienė , arnoLdas PetruLisVADOVAVIMO STILIŲ NUSTATYMAS KLAIPĖDOS MIESTO PROGIMNAZIJOSE

108

geriausio vadovavimo stiliaus, sėkmingas vadovavimas turi būti individualizuotas, t. y. elgesys pasirinktas, atsižvelgiant į konkretaus pavaldinio ar jų grupės pasirengimo darbui lygį. Konkrečiu laikotarpiu, keičiantis šalies išsivystymo lygiui, kuriasi naujos organizacijos, kinta vadovavimo stiliai, todėl vadovavimo stiliaus pasirinkimo problema tampa vis svarbesnė. Vienas svarbiausių vadovavimo elementų (Sadeghi, Pihie, 2012: 187), turintis įtakos vadovavimo veiksmingumui, yra vadovavimo stilius. Vadovai savo vadovavimo stilių ištobulina per tam tikrą laikotarpį, įgydami patirties, nuolat gilindami žinias ir tobulindami jų panaudojimą.

Mokslinė problema. Nors publikuota nemažai mokslinių straipsnių ar knygų apie vadovavimo sti-lius, juose vis dėlto dažniau percituojami užsienio mokslininkų darbai. Deja, Lietuvos mokslininkai naujais vadovavimus stiliais (galima būtų juos taip įvardyti, nes transformaciniai ir transakciniai vadovavimo stiliai pradėti analizuoti praėjusio šimtmečio pabaigoje) vis dar nepakankamai domisi, o jų derinimui apskritai neskiria dėmesio, konstatuodami a priori, kad geriau derinti skirtingus stilius. Taigi „rimto“ požiūrio į šią vis dar aktualią vadovavimo stilių problemą pasigendama. Todėl formuluojame tokią mokslinę problemą: nepakankamas vadovavimo stilių suvokimas, identifikavimas ir derinių nustatymas organizacijose.

Šio straipsnio tikslas: išanalizavus teorinius vadovavimo stilius, nustatyti, kokie vadovavimo stiliai taikomi Klaipėdos miesto progimnazijose.

Tyrimo objektas – vadovavimo stiliai Klaipėdos miesto progimnazijose.Tyrimo metodai: siekiant pagrįsti vadovų taikomų vadovavimo stilių tinkamumo būtinybę, remta-

si mokslinės literatūros įžvalgomis, atlikta analizė, sintezė, palyginimas. Atliktas individualus darbuotojų anketavimas, tiriant vadovus taikytas interviu metodas. Sisteminant ir grafiškai vaizduojant duomenis pasi-telkta SPSS 18 (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programinė ir Microsoft Office Excel 2010 programa.

1. Vadovavimo sti l ių apžvalga

Nors, kaip minėta, vadovavimo stiliai visada domino vadybos mokslo mokslininkus ir praktikus, tačiau XX amžiaus 7–9 dešimtmečiuose prasidėjo vadovavimo stilių tyrimo atgimimas. Modernius (šiuolaikiškus) arba pažinimo vadovavimo stilius – charizmatinį, transakcinį, transformacinį, ugdantįjį – nagrinėjo moks-lininkai: D. Goleman, R. Boyatzis, A. McKee (2007); L. Dubkēvičs (2011); S. Amirul, H. Daud (2012). Glaustai aptarsime kiekvieną jų.

Charizmatinis (patrauklus) vadovavimo stilius. R. N. Lussier ir C. F. Achua (2001: 375) mini-mas vokiečių sociologas M. Weber vartojo charizmos terminą, siekdamas paaiškinti įtakos tipą, kuris nuo tradicinių autoriteto tipų skiriasi tuo, kad vadovas yra apdovanotas aukštesnėmis galiomis arba antgamti-nėmis savybėmis. A. Stankevičienės ir L. Lobanovos (2006: 146) nuomone, charizmatiškas vadovas yra žavus, geba sukelti intensyvius pavaldinių jausmus – meilę ar neapykantą, darbuotojai siekia su tokiu vado-vu susitapatinti. Charizmatiško vadovo ir jo darbuotojų santykiai paprastai būna emocionalūs. R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007: 119) teigia, kad charizmatinis vadovas geba įkvėpti ir taip paskatinti darbuotojus, kad jų atliekami veiksmai viršytų įprastines jų galimybes, kartu jie nepaiso jokių kliūčių ar asmeninių aukų. S. P. Robbins (2010: 77–78) tvirtina, kad charizmatinio elgesio galima išmokti ir naudotis charizmatiniam vadovui skirtomis privilegijomis. Jie skiria šias savybes: pasitikėjimas savimi, tvirta vizija, siūlanti geresnę ateitį, gebėjimas tą viziją įvardyti, tvirtas tikėjimas ja ir pasiryžimas vykdyti radikalius pokyčius. S. Khan, M. A. Anjum (2013: 56) pastebi, kad daugelis mokslininkų charizmatišką vadovavimą traktuoja kaip didelę galią, įtaką jų sekėjams. Vis dėlto yra mokslininkų, kurie pabrėžia nepageidaujamus charizmatiško vado-vavimo požymius (lyginami Mahatma Gandhi ir Hitleris). Todėl šiuolaikinėje visuomenėje, apibūdindami charizmatinį vadovavimo stilių, daugelis autorių pabrėžia, kad vadovas savo gebėjimus turi kreipti darbuo-tojų ir visuomenės labui. Nes išskirtinių gebėjimų pritraukti ir paveikti turintis piktavališkas vadovas gali tai panaudoti savo asmeniniams, galbūt piktavališkiems poreikiams, kurie būtų žalingi ne tik darbuotojams, bet ir visuomenei.

Transakcinio (pagrįsto mainais) vadovavimo stiliaus, kuris pradėtas taikyti apie 1978 metus, pradininkas yra J. M. Burns (Sabir, Sohail, Khan, 2011: 146). Transakciniai vadovai nustato, ką darbuotojai


109

turi nuveikti, kad pasiektų savo individualius ir visos organizacijos tikslus, klasifikuoja šiuos reikalavimus ir padeda darbuotojams įgyti pasitikėjimo, kad labai pasistengę, šie galėtų išsikeltus tikslus pasiekti. W. Ha-venga, V. Mehana, J. C. Visagie (2011: 12274) tokį vadovavimo stilių vadina atpildu pagrįsta valdžia – tai prievartinės valdžios priešingybė. Anot R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007: 123), transakcinis vadovas labiau linkęs laikytis nusistovėjusių bendruomeninių taisyklių, todėl siekia stabilumo, o ne pokyčių. Rem-damiesi nagrinėta moksline literatūra, skirsime keturias transakcinio vadovo savybes: tikslų įvardijimas; veiklos stebėjimas; grįžtamojo ryšio suteikimas; karjeros planavimas.

Transformacinis (pokyčių) vadovavimo stilius. A. Stankevičienės, L. Lobanovos (2006: 146) teigimu, transformacinis vadovavimas pripažįsta daugelio darbe pasitaikančių situacijų neracionalumą. Toks vadovavimas apima bent vieną iš šių reiškinių: skatinimą (saviskatą), moralę ar įsipareigojimus tiesiogi-niams darbuotojams. Vadovas, taikantis transformacinį vadovavimo stilių, domisi savo pavaldiniais, jų atlie-kamu darbu, profesiniu tobulėjimu, skatina darbuotojus mąstyti, apsvarstant sprendimus pasitelkti vaizduo-tę, įkvepia juos imtis naujų užduočių, reikšti idėjas (Gustainienė, Pranckevičienė, Briedaitytė, 2012: 313). B. J. Monahan (2012: 60–61, 107) disertacijoje apie vadovą aprašo vieną iš tyrimo dalyvių, kuris savo pa-grindinį vadovavimo stilių įvardija kaip transformacinį. Ištyrinėjus mokslinę literatūrą paaiškėjo, kad trans-formacinis vadovavimas yra tinkamas vadovavimo stilius, kuris turi būti taikomas organizacijose per krizę (Harwati, 2013: 178). Remdamiesi nagrinėta moksline literatūra, skiriame keturis transformacinio vadovo gebėjimus: vizijos sukūrimas ir įkvėpimas (idealizuota įtaka); aplinkos, kuri skatina, sukūrimas; veikimo būdų numatymas; gebėjimas kūrybiškai bendrauti su žmonėmis.

Ugdomasis (instruktuojantis) vadovavimo stilius. Anglų kalboje Coach reiškia vadovas, taikan-tis ugdomąjį vadovavimą, deja, lietuvių kalboje tinkamo šio žodžio atitikmens nėra, todėl dažniausiai var-tojamos angliškos sąvokos variantas koučingas. O. J. Savruk (Саврук, 2009: 76, 81) siūlo taikyti ugdomąjį vadovavimo stilių atsižvelgiant į darbuotojų asmeninę raidą. Šis vadovavimo stilius nukreiptas į darbuotojo profesinį tobulinimą, kai vadovas pataria ir padeda darbuotojui atrasti sprendimus vykdant paskirtas užduo-tis. М. А. Lutohinos (Лутохина, 2008: 62), E. N. Dmitrijevos, N. A. Trenkajevos (Дмитриева, Тренькаева, 2008: 145) nuomone, vadovas sutelkia dėmesį į darbuotojų ugdymą, padeda skleistis jų kūrybiškumui, ska-tina nestandartinį požiūrį į darbo problemas, jų sprendimą. S. Dhomne, S. P. Hall (2012: 68) mano, kad tin-kamas bendravimas ir žmonių mokymas yra du šio vadovavimo stiliaus sėkmės raktai. Ugdomąjį (koučingo) vadovavimo stilių apibūdintume kaip vadovavimą, kai organizacijos darbuotojai pripažįstami kaip jos turtas ir sėkmės garantija. Tai vadovavimo stilius, nukreiptas į organizacijos žmonių išteklius visuose lygiuose, kuriantis išskirtinę organizacinę kultūrą ir pripažįstantis komandinį darbą, pasidalijant vadovavimo funkci-jas, bet išlaikant pavaldumo principą. Remdamiesi analizuota moksline vadybos literatūra skirtume tokius penkis vadovo gebėjimus: aiškiau suvokti iškilusią problemą; perprasti ir išsprendžiant pakeisti sudėtingas ar dviprasmiškas situacijas; suformuoti organizacinę kultūrą, nustatyti jos pobūdį; pasirinkti tinkamus sudė-tingų užduočių atlikimo būdus; rodyti veiksmingą pavyzdį, nuolat įvertinti vadovavimo rezultatus.

2. Vadovavimo sti l iaus vertinimo požymiai

Siekdami ištirti vadovavimo stilius konkrečiose organizacijose, nusprendėme išanalizuoti požymius, pa-gal kuriuos vertinami vadovavimo stiliai.

Labai svarbu, kaip vadovas elgiasi, bendrauja su darbuotojais, suteikia jiems įgaliojimus, rūpinasi kolek-tyvo tarpusavio santykiais. Dauguma bruožų, poelgių ir elgesio modelių pasireiškia kaip būdingi ir lyderiui, ir autoritariniam vadovui, tuo tarpu situacijos, kuriomis šios asmeninės savybės ar elgsena pasireiškia, būna skirtingos. Būna situacijų, kai viskas iš esmės priklauso nuo susiklosčiusios padėties, tačiau mokslininkai tai aiškina kaip skirtingų vadovavimo stilių taikymą skirtingomis aplinkybėmis (Stankuvienė, 2013: 66). Lai-kui bėgant, mokslininkai apibrėžė, kas yra idealizuota įtaka darbuotojams, kuri dar vadinama charizmatiniu vadovavimu (Aydogdu, Asikgil, 2011: 66). A. Fukushige ir D. P. Spicer (2007: 524) atliko tyrimą (pagal vadovavimo stilių vertinimo požymius) ir nustatė prieštaravimą B. M. Basso ir B. J. Avolio teiginiui, kad


110

nepaisant esamos kultūros pirmenybė teikiama (žmonės renkasi) visiems transformaciniams, o ne transakci-niams vadovavimo stiliams.

Remiantis surinktais duomenimis (žr. 1 lentelę) ir analizuojant mokslinę literatūrą, tolesniam vadovavi-mo stiliaus vertinimo tyrimui pasirinksime požymius, kurie minėti visų autorių: užduočių pateikimas; po-žiūris į iniciatyvą; požiūris į darbuotojus; santykių su darbuotojais pobūdis; požiūris į vertybes ir vizijos perteikimas.

Svarbu nustatyti ir vadovavimo stilių suderinamumą.

1 lentelė. Vadovavimo stiliaus vertinimo požymiai

Požymis

Autorius

Spre

ndim

ų pr

iėm

imas

Užd

uoči

ų pa

teik

imas

Ats

akom

ybės

pas

iski

rsty

mas

Poži

ūris

į in

icia

tyvą

Poži

ūris

į da

rbuo

toju

s

Ben

drad

arbi

avim

as su

da

rbuo

toja

is

Sant

ykių

su d

arbu

otoj

ais p

obūd

is

Poži

ūris

į dr

ausm

ę

Poži

ūris

į ve

rtyb

es ir

viz

ijos

pert

eiki

mas

G. Genevičiūtė-Janonienė, A. Endriulaitienė (2010) – + + + + – + + +A. Stelmokienė, A. Endriulaitienė (2012) + + + + + + + – +A. Stankuvienė (2013) + + + + + + + + +L. N. Harwati (2013) + + – + + + + – +L. C. Batista-Taran ir kt. (2013) + + + + + + + + +S. Aydogdu, B. Asikgil (2011) – + + + + - + – +A. Fukushige, D. P. Spicer (2007) + + + + + + + + +A. Sadeghi, Z. A. L. Pihie (2012) – + – + + – + – +

Pastaba: sudaryta darbo autorių

3. Vadovavimo sti l ių suderinamumas

B. M. Bass nuomone, kiekvienas vadovas tam tikru mastu pritaiko abiem stiliams (transakciniam ir transformaciniam) būdingus gebėjimus (Ibrahim, Al-Taneiji, 2013: 43). Jo teigimu, transformacinis ir tran-sakcinis vadovavimas gali vienas kitą papildyti: vienu atveju skatins darbuotojus imtis iniciatyvos (transfor-macinis vadovavimas), o tiems, kurie to nesugeba, bus pasiūlyti konkretūs būdai, kaip siekti tikslų (transak-cinis vadovavimas). R. L. Daft ir P. Lein nuomone, vadovavimo stilių suderinamumas priklauso nuo to, kaip vadovas siekia paveikti darbuotoją, kokius renkasi situacinius valdymo metodus ir koks yra pačių darbuotojų žinių ir gebėjimų lygis (Дафт, Лейн, 2007: 54–55). I. K. Adizes (Адизес, 2007: 165, 192) siūlo per pirmą susitikimą su darbuotoju atkreipti dėmesį į įvairias jo bendravimo smulkmenas ir iš pradžių taikytis prie jo bendravimo stiliaus, kol vadovas pajus, kad darbuotojas pradeda jaukiai jaustis (nejaučia baimės bendrauda-mas su vadovu) ir supranta (paprasti, aiškūs žodžiai), ką šis jam sako. D. Goleman, R. Boyatzis, A. McKee teigė, kad „didelės reikšmės turi įvairių vadovavimo stilių kaitaliojimas (...). Skiriant vadovą, reikėtų rasti tokį asmenį, kuris būtų įvaldęs (...) daugiau vadovavimo stilių ir sugebėtų lanksčiai juos taikyti“ (2007: 88). P. Zakarevičius pastebi, kad „vadovaujama integruojant atskirus stilių tipus: vienose situacijose akcentuojant vieno stiliaus, kitose – kito stiliaus vadovavimą“ (2004: 3).

Renkantis darnų vadovavimo stilių būtina, kad derinamos sampratos viena kitą papildytų, o visos kartu sudarytų darnią visumą. Taigi vadovavimo stilių derinimas, šio straipsnio autorių nuomone, – tai ne tik kla-


111

sikinių ir modernių vadovavimo stilių suderinamumas, bet gali būti ir vieno vadovavimo stiliaus elementų (pobūdžių) tiesioginis perkėlimas į kitą vadovavimo stilių, derinant asmenines vertybes ir įsitikinimus su organizacijos vertybėmis, kai siekiama norimo rezultato.

4. Tyrimo metodika

Šiuo metu Klaipėdos mieste yra 42 mokymo įstaigos, tarp jų 10 progimnazijų ir 13 pagrindinių mokyklų. Tyrimui atlikti pasirinktos 8-ios tą pačią veiklą vykdančios organizacijos, t. y. Klaipėdos miesto progimna-zijos. Šių organizacijų vadovai geranoriškai sutiko, kad jų darbuotojai ir jie patys dalyvautų tyrime, kurio tikslas – nustatyti Klaipėdos miesto progimnazijų vadovų vadovavimo stilius. Šiuo atveju esama tam tikro tyrimo apribojimo, nes vadovai sutiko dalyvauti tyrime tik tuo atveju, jei bus pateikti apibendrinantys visų progimnazijų vadovų vadovavimo stilių vertinimai, o ne kiekvieno atskirai. Vadovai nenori būti asmeniškai identifikuoti, ypač nežinodami, kokie bus gauti tyrimų rezultatai. Tyrimas atliktas 2014 metų vasario – ba-landžio mėnesiais.

Pasirinktas tyrimo instrumentas: anketa sudaryta iš uždarųjų ir atvirųjų klausimų. Prie atvirųjų klausimų palikta galimybė respondentams patiems įrašyti atsakymą. Į uždarojo tipo klausimus atsakymai pateikiami iš anksto, respondentui telieka pasirinkti vieną iš jų, geriausiai atitinkantį jo požiūrį. Į atvirojo tipo klausimus respondentui būtina atsakyti pačiam, tai priskiriama prie teigiamų savybių. Paprastai tokius anketos klausi-mus užpildo mažas procentas apklaustųjų. Sudarant klausimus, pasirinkimų sąraše pateikiama tiek pat teigia-mų (patvirtinančių nuomonę) ir neigiamų (prieštaraujančių) atsakymų. Anketos klausimų skalės: klasikinė ranginė, arba intervalo, skalė (objektyvių duomenų apie respondentą nustatymas) – 6 klausimai; ranginė ska-lė – 1-as kalusimas, ranginė Likerto skalė – 4-as ir 5-as klausimai, nominali skalė – 2-as ir 3-ias klausimai. Tyrimo būdas: trumpalaikis tyrimas, K. Kardelio teigimu, dar vadinamas „skerspjūvio“, arba momentiniu, vienkartiniu, tyrimu (1997: 79); V. Pruskaus teigimu – vienkartiniu tyrimu (2004: 175). Respondentų at-rankos metodai: paprasta atsitiktinė-tikimybinė atranka, kurios metu kiekvienas imties dalyvis turi galimybę būti apklaustas (Rudzkienė, 2005: 18). Imčių atrinkimas ir tiriamoji visuma: generalinė imtis – abiejų lyčių, skirtingo amžiaus Lietuvos gyventojai, Klaipėdos miesto progimnazijų (Gabijos, M. Mažvydo, Smeltės, L. Stulpino, Tauralaukio, Verdenės, Versmės ir Sendvario) darbuotojai, specialistai, kurie tiesiogiai užtikrina mokinių ugdymą ir neformalų švietimą. Tyrimo visuma (N) – sluoksninė imtis, kai numatyta apklausti orga-nizacijų vadovus ir asmenis, kurie tiesiogiai dalyvauja ugdymo procese (Rudzkienė, 2005: 18). Imties dydis apskaičiuojamas esant ±5 % pasikliautinajam intervalui ir 95 % pasikliovimo lygiui. K. Kardelio (1997: 161) teigimu, moksliniuose darbuose paprastai pasikliaujama 95 % patikimumu.

Tiriamose organizacijose dirba 8 aukščiausiojo lygio vadovai ir 20 aukštesniojo lygio vadovų. Apklausti 7 direktoriai ir 15 direktoriaus pavaduotojų. Tiriamose organizacijose dirba 457 (įskaitant ir mokyklos di-rektorių pavaduotojus) ugdymo specialistai, kurie gali pateikti savo nuomonę, vertindami tiesioginio vadovo vadovavimo stilių. Skaičiuojant pagal Paniotto formulę, kai leistinas netikslumas ∆ = 0,05 (5 %), turime apklausti 213 ugdymo specialistų. Tiek jų ir apklausėme.

Klausimyno patikimumui nustatyti skaičiuotas Cronbach alpha koeficientas. Vadovų anketų Cronbach alpha koeficientas sudaro 0,69, taigi patikimumas pakankamas. Darbuotojų anketų Cronbach alpha koefi-cientas sudaro 0,801, taigi patikimumas aukštas. Tyrimo rezultatai yra reprezentatyvūs tik nagrinėjamų or-ganizacijų atžvilgiu, jokie apibendrinimai visų mieste veikiančių ar panašia veika užsiimančių organizacijų atžvilgiu negali būti daromi. Tai yra pagrindinis darbo ribotumas. Pažymėtina, kad direktorių pavaduotojų, kurie dalyvauja apklausoje kaip darbuotojai, vertinantys tiesioginio vadovo vadovavimo stilių, yra 10 (an-ketų), apklausiamų vertinat savo vadovavimo stilių – 15 (anketų). Prie pareigybių kita buvo taip nurodyta: pagalbos mokiniui specialistas – 2 (anketos), psichologas – 2 (anketos), specialioji pedagogė – 1 (anketa), švietimo pagalbos specialistas – 1 (anketa).


112

5. Vadovavimo sti l ių nustatymo rezultatų analizė

Apklausoje dalyvavusių organizacijų darbuotojams buvo pateiktas klausimas, ar galėtumėte teigti, kad Jūsų organizacijos vadovo pasirinktas vadovavimo stilius jus tenkina? Prašyta pasirinkti vieną iš galimų atsakymų variantų: taip, visiškai tenkina; daugiau tenkina, nei netenkina; daugiau netenkina, nei tenkina; ne, visiškai netenkina. Atitinkamai organizacijų vadovams pateiktas klausimas, ar galėtumėte teigti, kad Jūsų pasirinktas vadovavimo stilius tenkina Jūsų organizacijos darbuotojus?

1 pav. Respondentų pasitenkinimas vadovavimo stiliumi organizacijoje (procentais)

Pastaba: sudaryta darbo autorių, remiantis anketų duomenimis.

Didžioji dauguma tiriamų progimnazijų vadovų, t. y. 18 iš 22, pasirinko atsakymą daugiau tenkina, nei netenkina. Darbuotojai vadovavimo stilių įvertino geriau, nei save įsivertino patys vadovai. Taigi susidaro įspūdis, kad vadovai nėra įsitikinę, kad jų pasirinktas vadovavimo stilius yra visiškai tinkamas.

Siekdami įvertinti organizacijų vadovavimo stilius, respondentams (organizacijų darbuotojams) pateikė-me penkias vadovavimo charakteristikas: užduočių pateikimo būdas; požiūris į darbuotojų iniciatyvos pasi-reiškimą; požiūris į darbuotojus; santykių su darbuotojais pobūdis; požiūris į vertybes ir vizijos perteikimas. Paprašėme kiekvieną iš jų įvertinti nuo 1 iki 5, kur 1 – visiškai nesutinku, o 5 – visiškai sutinku, siekdami nustatyti, kuris iš jų labiausiai tenkina ir yra priimtiniausias darbuotojams. Organizacijų vadovų prašyta įvertinti tokias pačias vadovavimo stilių charakteristikas, kokios buvo pateiktos organizacijų darbuotojams, siekiant įvertinti pačių vadovų nuomonę, kuri iš charakteristikų jų darbuotojams būtų priimtiniausia. Naudo-jantis aprašomosios statistikos (angl. Descriptive Statistics) programa išvesti vidurkiai, procentinė išraiška pateikta 2 paveiksle.

Įvertinus atsakymus nustatytos šios vadovavimo stiliaus charakteristikos: užduočių pateikimo būdas ir požiūris į darbuotojus panašiai vertinami tiek tyrime dalyvavusių progimnazijų darbuotojų, tiek progimnazi-jų vadovų. Santykiai su darbuotojais darbuotojų įvertinti geriau nei pačių organizacijų vadovų. O požiūris į darbuotojų iniciatyvos pasireiškimą ir požiūris į vertybes ir vizijos perteikimas, remiantis vidurkiu, yra 1-oje ir 2-oje vietoje pagal priimtinumą. Vadovai mano, kad darbuotojams priimtinesnis požiūris į darbuotojų iniciatyvos pasireiškimą, nei požiūris į vertybes ir vizijos perteikimą. Darbuotojų atsakymai atskleidė, kad, remiantis progimnazijų darbuotojų anketų suvestinių vidurkiu, aukščiau įvertintas vadovavimo stiliaus bruo-žas požiūris į vertybes ir vizijos perteikimas.


113

Apibendrinantys ištirtų progimnazijų darbuotojų ir vadovų nuomonių dėl vadovavimo stilių organizaci-jose pagal išskirtus vadovavimo požymius duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 pav. Respondentų pasitenkinimas vadovavimo stiliumi organizacijoje (procentais)Pastaba: sudaryta darbo autorių, remiantis anketų duomenimis

2 lentelė. Vadovavimo stilių deriniai

Respondentai

Požymis

Darbuotojų vertinimai Vadovų vertinimai

Požiūris į darbuotojų iniciatyvos pasireiškimą

Transformacinio ir ugdomojo vadovavimo derinys, kartais – charizmatinio ar transakcinio derinys

Transformacinio ir ugdomojostilių derinys,nevengiant charizmatinio ar transakcinio stilių

Užduočių pateikimo būdas Transformacinio, charizmatinio, ugdomojo ir transakcinio stilių derinys

Transformacinio, ugdomojo ir charizmatinio stilių derinys

Požiūris į darbuotojus Ugdomojo ir transformacinio stilių derinys, kartais – charizmatinio ar transakcinio

Ugdomojo ir transformacinio stilių derinys, nevengiant transakcinio stiliaus

Požiūris į vertybes ir vizijos perdavimas

Ugdomojo ir transformacinio stilių derinys, kartais – charizmatinis

Ugdomojo ir transformacinio stilių derinys, kartais – charizmatinis

Santykių su darbuotojais pobūdis

Transformacinio ir ugdomojo stilių derinys, kartais – charizmatinio ar transakcinio derinys

Transformacinio ir ugdomojo stilių derinys, nevengiant transakcinio stiliaus

Pastaba: sudaryta darbo autorių, remiantis tyrimo rezultatais.

Šis vadovavimo stilių vertinimo tyrimas patvirtina vadybos autorių nuomonę apie vadovavimo stilių suderinamumą (žr. 3 paveikslą).


114

3 pav. Darbuotojus tenkinantys vadovavimo stilių deriniai Pastaba: sudaryta darbo autorių, remiantis tyrimo rezultatais

Remiantis respondentų atsakymų duomenimis, galima daryti tokias išvadas: vadovų nuomone, jų vado-vavimo stiliaus pagrindą sudaro transformacinio ir ugdomojo vadovavimo stilių derinys, nevengiant pride-rinti charizmatinio ar transakcinio vadovavimo stilių; darbuotojų nuomone, tiesioginiai vadovai savo darbe derina transformacinį ir ugdomąjį vadovavimo stilius, kartu taikydami ir charizmatinį ar transakcinį vado-vavimo stilius.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad tyrime dalyvavusių progimnazijų vadovų ir darbuoto-jų anketų suvestinių duomenys yra panašūs. Jie atskleidžia, kad progimnazijų vadovų vadovavimo stilių pa-grindą sudaro transformacinio ir ugdomojo vadovavimo stilių derinys. Būtent šis derinys, prie jo priderinus charizmatinį vadovavimo stilių, labiausiai tenkina organizacijų darbuotojus.

Išvados

Išanalizavus vadovavimo stilius nustatyta, kad apibūdinti vadovavimo stilius moksliniu pagrindu, juos sisteminti ir sugrupuoti iš esmės pradėta XX a. pradžioje, nors bandymų būta ir anksčiau. Vadovavimo stiliai priskiriami prie modernių arba pažinimo (transformatyvių) stilių: charizmatinis (patrauklus), transakcinis (dalykinis arba santykių, sąveikos), transformacinis (pokyčių), ugdomasis (koučingo, instruktavimo, trenira-vimo). Taigi daroma išvada: išplėtotų teorijų, apibrėžiančių vadovavimo stilius, yra nemažai, bet ši mokslinė veikla plėtojama toliau, darbai šiandien dar nebaigti, nes atsiranda vis naujų vadovavimo stilių, jie įvairiai apibūdinami ir grupuojami, skirstomis pagal išskiriamus požymius.

Atskleidžiant modernių vadovavimo stilių suderinamumą, galima paminėti šiuolaikines vadovavimo sti-lių teorijas, kurios teigia, kad vadovas turi sugebėti taikyti visus konkrečiai situacijai organizacijoje tinkamus stilius, metodus ir poveikio priemones, ypač transformacinį vadovavimo stilių, papildant jį charizma (jei va-dovas sugeba). Sėkmingas vadovavimas – tai gebėjimas susieti geriausius kiekvieno stiliaus bruožus į vien-tisą vadovavimo visumą, keisti stilius, išnaudoti kiekvieno privalumus, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį.

Atliktas tyrimas tik patvirtino teorinėje šio darbo dalyje mokslininkų išsakytas mintis, kad nėra vieno visiems atvejams labiausiai tinkamo vadovavimo stiliaus. Ištyrus darbuotojų nuomones apie vadovų stilius nustatyta, kad organizacijų vadovai, atlikdami savo tiesiogines pareigas, derina kelis vadovavimo stilius. Tyrimas atskleidė, kad organizacijų vadovų pasirinktas vadovavimo stilių derinys visiškai tenkina arba dau-giau tenkina, nei netenkina didžiąją dalį tirtų organizacijų darbuotojų. Gauti vertinimų rezultatai atskleidė,


115

kad darbuotojai geriau įvertino vadovų taikomą vadovavimo stilių, nei tai padarė patys vadovai. Atliktame tyrime darbuotojų nuomonės labai artimos vadovų nuomonėms dėl vadovavimo stiliaus ar skirtingų stilių derinio pasirinkimo.

Literatūra

Amirul, Sh. R., Daud, H. N. (2012). A study on the relationship between leadership styles and leadership effectiveness in Malaysian GLCs. European Journal of Business and Management, Vol. 4, No. 8, p. 193–201. Publisher: Interna-tional Institute for Science, Technology and Education.

Aydogdu, S., Asikgil, B. (2011). The Effect of Transformational Leadership Behavior on Organizational Culture: An Application in Pharmaceutical Industry. International Review of Management and Marketing, Vol. 1, No. 4, p. 65–73. Mersin (Turkey): Cag University.

Batista-Taran, L. C., Shuck, M. B., Gutierrez, C. C., Baralt, S. (2013). The Role of Leadership Style in Employee Enga-gement. South Florida Education Research Conference [interaktyvus], p. 15–20. Florida International University. Pri-eiga internete: http://digitalcommons.fiu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1143&context=sferc [žiūrėta 2014 03 10].

Dhomne, S., Hall, S. P. (2012). The impact of teambuilding and leadership styles on successful project management. The Journal of Computing Sciences in Colleges, Vol. 28, No. 2, p. 65–72. USA, North Newton: Consortium for Computing Sciences in Colleges.

Dubkēvičs, L. (2011). Līderība vadīšanā. Rīgā: SIA „Izdevniecība RaKa“. Fukushige, A., Spicer, D. P. (2007). Leadership preferences in japan: An exploratory study. Leadership & Organization

Development Journal, Vol. 28, Issue 6, p. 508–530. UK, Bingley: Emerald Group Publishing Limited. Genevičiūtė-Janonienė, G., Endriulaitienė, A. (2010). Darbuotojų asmenybės bruožų, subjektyviai vertinamo trans-

formacinio vadovavimo stiliaus, darbo motyvacijos ir įsipareigojimo organizacijai sąveikos modelis. Psichologija, T. 41, p. 50–67. Vilnius: VU leidykla.

Goleman, D., Boyatzis, R., Mckee, A. (2007). Lyderystė. Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą. Kaunas: Smal-tija.

Gustainienė, L., Pranckevičienė, A., Briedaitytė, V. (2012). Skambučių centro darbuotojų sveikatai palankaus gyveni-mo būdo ir organizacinių darbo veiksnių ryšys. Mokslas – Lietuvos ateitis, T. 4, Nr. 4. p. 311–319. Vilnius: VGTU leidykla „Technika“.

Harwati, L. N. (2013). Crisis management: Determining specific strategies and leadership style for effective outcomes. Asian journal of management sciences and education, Vol. 2, No. 2, p. 170–181. Oyama (Japan): Leena & Luna International (Pvt) Limited.

Havenga, W., Mehana, V., Visagie, J. C. (2011). Developing a national cadre of effective leadership towards sustainable quality service delivery in South Africa. African Journal of Business Management, Vol. 5, Issue 31, p. 12271–12282. Nairobi (Kenija): Academic Journals.

Ibrahim, A. S., Al-Taneiji, Sh. (2013). Principal leadership style, school performance, and principal effectiveness in Dubai schools. International Journal of Research Studies in Education, Vol. 2, No. 1, p. 41–54. Malabon City (Fi-lipinai): Consortia Academia Publishing.

Kardelis, K. (1997). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija. Khan, S., Anjum, M. A. (2013). Role of leadership style and its impact on getting competitive advantage. European

Journal of Applied Sciences, Vol. 5 (2), p. 53–61. Published/Hosted by International Digital Organization for Scien-tific Information (IDOSI).

Lussier, R. N., Achua, C. F. (2001). Leadership: Theory, Application, & Skill Development. South-Western Cengage Learning. USA.

Monahan, B. J. (2012). School leadership mentoring characteristics in an era of significant educational reform. Filo-sofijos daktaro disertacija. Indiana State University. Terre Haute, Indiana, USA.

Pruskus, V. (2004). Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija. Robbins, S. P. (2010). Kaip vadovauti žmonėms. Vilnius: Tyto alba. Rudzkienė, V. (2005). Socialinė statistika. Vilnius: MRU.Sadeghi, A., Pihie, Z. A. L. (2012). Transformational Leadership and Its Predictive Effects on Leadership Effectiveness.

International Journal of Business and Social Science, Vol. 3, No. 7, p. 186–197. USA Center for Promoting Ideas (CPI).

Sabir, M. S., Sohail, A., Khan, M. A. (2011). Impact of Leadership Style on Organization Commitment: In A Mediating Role of Employee Values. Journal of Economics and Behavioral Studies, Vol. 3, No. 2, p. 145–152. Publisher: In-ternational Foundation for Research & Development.


116

Stankevičienė, A., Lobanova, L. (2006). Personalo vadyba organizacijos sistemoje. Vilniaus Gedimino technikos uni-versitetas. Vilnius: Technika.

Stankuvienė, A. (2013). Autoritarizmo veiksniai ir diagnostiniai instrumentai. Socialinių mokslų studijos, Nr. 5(1), p. 57–73. Vilnius: MRU.

Stelmokienė, A., Endriulaitienė, A. (2012). Lietuviškosios modifikuoto vadovavimo efektyvumo klausimyno versijos psichometriniai rodikliai. Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris, T. 10, p. 89–108. Kau-nas: VDU leidykla.

Zakarevičius, P. (2004). Vadovavimo sampratos ir turinio kaita moderniose organizacijose. Tiltai, Nr. 28, p. 1–7. Klai-pėda: KU.

Адизес, И. К. (2007). Идеальный руководитель. Почему им нельзя стать и что из этого следует. Москва: Альпина бизнес букс.

Дафт, Р. Л., Лейн, П. (2007). Уроки лидерства. Москва: Эксмо. Дмитриева, Е. Н., Тренькаева, Н. А. (2008). Возможности использования методов и приёмов коучинга в

профессионально-личностном становлении студентов. Вестник Томского государственного университета. Философия. Социология. Политология, № 3(4), c. 144–147. Томск: ТГУ.

Кетс Де Врис, M. (2004). Мистика лидерства. Развитие эмоционального интеллекта. Москва: Альпина бизнес букс.

Лутохина, М. А. (2008). Педагогическая культура руководителей сферы туризма как социально-педагогическая проблема. Вестник Московского государственного областного университета, № 2, c. 60–67. Серия «Педагогика». Москва: Издательство МГОУ.

Саврук, О. Ю. (2009). Систематизація та класифікація стилів керівництва. Вісник національного університету “Львівська політехніка”, № 657, c. 74–82. Львів: Національний університет Львівська політехніка.

L E A D E R S H I P S T Y L E F I N D I N G S I N P R O G Y M N A S I U M S I N K L A I P Ė D A

Ligita Šimanskienė, Arnoldas PetrulisKlaipėda University (Lithuania)

Summary

In the analysis of leadership styles and their coherence the subject of leading the organization have been, is and will be valid at all times. Although there are quite a lot of scientific articles and books on leadership styles, but works of foreign researchers are often quoted. Unfortunately, Lithuanian scientists do not pay enough attention to new (relatively as transformational and transactional leadership styles have been begun to be analyzed in the end of last century) leadership styles, whereas a combination of leadership styles is not paid attention at all, stating a priori that it is better to use a combination of various styles. It certainly does not form serious approach to the current leadership style problem. The scientific problem is the lack of perception, identification and finding out style combinations in the field of leadership styles. The purpose of this article is finding out leadership styles set in Klaipėda progymnasiums through the analysis of leadership styles. The object of research is the leadership styles in Klaipeda progymnasiums. The research methods are analysis, synthesis and comparison based on the insights in scientific literature, which have been done in order to justify the eligibility of leadership styles chosen by the managers. Employees carried out individual questionnaires, while managers have been interviewed. To analyze, process, digest and graphically depict questionnaire data derived from quantitative research SPSS 18 (Statistical Package for the Social Sciences) software and Microsoft Office Excel 2010 program have been used.

The research confirmed the scientists ideas in the theoretical part of this article that none leadership style suits every situation. Examination of employee opinions on leadership styles of their managers showed that managers use some combination of leadership styles in their direct duties. According to the aggregated data


117

from respondents’ answers it may be concluded that managers consider their leadership style to be based on the combination of transformational and coaching leadership styles while also adding bits of charismatic or transactional leadership styles; employees think that managers use the combination of transformational and coaching leadership styles while also adding bits of charismatic or transactional leadership styles. Leaders-hip style combination chosen by managers completely satisfied or more satisfied than not satisfied most of the surveyed employees in organizations. Evaluation results have showed that employees have rated leaders-hip style of their managers better than the same managers have done. In this research the views of employees are very close to managers views when selecting the leadership style or combination of different styles.

KEY WORDS: leadership style, organization, finding, Klaipėda.

JEL CODES: M 12, M 10

Rasa ViedeRytėECONOMIC IMPLICATIONS ON THE BASIS OF LITHUANIAN MARITIME SECTOR’S CLUSTERING

118

E C O N O M I C I M P L I C AT I O N S O N T H E B A S I S O F L I T H U A N I A N M A R I T I M E S E C TO R ’ S C L U S T E R I N G

Rasa Viederytė1

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACTThis article analyses the Maritime Sector economic grow impact to Lithuania’s economy from a Cluster perspective. The potential competitive Maritime industry Cluster in Lithuania is on interest because Lithuanian Maritime Sector is expanding its connections to the whole European region, going beyond the boundaries of anyone industry sector, is supported by EU Strategic documents, but the steps towards clustering still are tentative and negligible. Assessing the Maritime sector impact on Lithuania’s economy, the total economic impact (direct and indirect) was calculated by using the following indicators: number of Employees, Turnover and Value Added at Production Cost (VAPC). The period for the evaluation of the statistical givens trends has been chosen for 5 years, according to Official 2007 – 2011 period statistical givens, provided by Department of Statistics.KEYWORDS: Competitiveness, Maritime Sector, Clustering, Lithuania.

JEL CODES: O18, O32, P25, R11DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.830

Introduction

The gradual integration of European countries within a single market also affects the maritime sectors. It creates opportunities within Europe itself, for example, for short sea shipping, but it also creates export opportunities and opportunities for joint research and innovation.

The notion of maritime sectors has increasingly been integrated into European economic and political thinking, and today it functions as a cornerstone in innovation and industrial planning policies (Vivero, 2007). Much has been done by maritime organizations to evaluate, further develop and exploit the potential of maritime sectors as enablers of competiveness, often with the support of public authorities.

Many of researchers (Doloreux et al, 2009; Vanaale, 2012; Wihlborg, 2006; Wijnolst et al., 2008) have consistently emphasized the economic significance of maritime clusters, concluding, that the direct and indirect economic impacts in terms of employment and contribution to GDP make maritime sectors of vital importance to a society (Hansen & Clasen, 2010). The economic impact can be evaluated as factors, affect-ing both positive and negative influence on the level of the country’s economic activity. Assessment of a particular sector in the overall national economy is measured by the expenditure arising from the sector of economic activity and assesses the cumulative impact of these costs.

Although many of the research concerning Maritime sectors and clusters were conducted by the Euro-pean Council organizations and consultant agencies, especially including Scandinavian ones, Lithuanian Maritime sector clustering economic impact on the parameters which are presented here, statistically were

1 Rasa Viederytė – PhD student, Klaipėda University, Social Science Faculty, Economics DepartmentScientific interests: Lithuanian maritime sector economic evaluation, Maritime sector clustering, cluster management toolsand concepts, cluster marketingE-mail: [email protected].: +370 463 987 76


119

not followed by the different time periods. The permanent analysis of the Lithuanian Maritime clustering economic evaluation is important for the country’s Maritime enterprises strategic linkages forwards to the agglomerated and geographically concentrated alliances, called as clusters. Clustering process now is sup-ported by main Maritime policy strategies, which are more linked to be adopted in Lithuanian industries strategic decisions and especially needed to be analysed in Maritime sector. Lithuania is presented as a sea-nation, but still Maritime sector is not defined as formal one and has many of the boundaries to be officially presented in many of the statistical reports.

The main research purpose of this paper is to evaluate Lithuanian Maritime sector clustering eco-nomic impact to the competitive economic grow abilities in Lithuania.

The research object – Lithuanian Maritime Sector clustering impact to the whole Lithuanian Eco-nomy.

In order to serve the above purpose, the definition of Clustering theory and its implementation within the competitive Maritime sector will be introduced at the beginning of this paper. Literature in relation to the Lithuania perspectives of Maritime clustering will be reviewed and discussed. The second part of this paper will discuss the Lithuanian approach in relation to the economic impact of Maritime sector clustering.

Research methodology: science literature analysis, synthesis, statistical givens research, qualitative, non-experimental research.

In this paper we will use the definition of clusters given by M. Porter: “Clusters are geographic concen-trations of interconnected companies and institutions in a particular field. Clusters encompass an array of linked industries and other entities important to competition. They include, for example, suppliers of special-ized inputs such as components, machinery and services, and providers of specialized infrastructure. Clusters also often extend downstream to channels and customers and laterally to manufacturers of complementary products and to companies in industries related by skills, technology, or common inputs. Finally, many clusters include governmental and other institutions – such as universities, standards-setting agencies, think tanks, vocational training providers, and trade associations – that provide specialized training, education, information, research, and technical support” (Porter, 1999: 14).

The underlying tenet of this theory is that national competitiveness has been determined by the strength of key concentrations of specific industries within a nation.

1. Clustering theory and Maritime Sector industry

The message comes out, consistently, in a large number of studies about the competitiveness of various nations (e.g. Porter, 1990, 1998; Solvell et al., 1991), industries (e.g. Clancy et al., 2001), and locations (e.g. Isaksen, 1997; Saxenian, 1994). Competitive advantages are created in the interplay between company rival-ry, factor conditions, demanding customers, and the quality of related and supporting sectors (Porter, 1990). Industrial sectors are described by favorable conditions in these definitions constitute a self-reinforcing sys-tem, which may be called as Clustering and which may lead to the development of, or alternatively attract and retain, effective organizations with strong competitive abilities.

The economic benefits may in turn and stimulate the development of cluster theory. There are three reasons for developing clusters. Firstly, firms or institutions can operate with a higher level of efficiency. This means that firms or institutions in clusters react quicker than they could in isolation. Secondly, firms or institutions in clusters working closely with customers and other firms create more new ideas and provide intense pressure to innovate. Since the cluster environment lowest he cost of experimenting, firms or institu-tions can, therefore, achieve higher levels of innovation. Thirdly, the level of business formation tends to be higher in clusters and relies more on external suppliers and partners. The above circumstances will reduce the risk of failure, as entrepreneurs can rely on local employment opportunities in other firms in the same field (Porter, 1999).

Based on the above, “maritime clusters” can be defined as a network of firm, research, development and innovation units and training organizations, sometimes supported by national or local authorities, which


120

cooperate with the aim of technology innovation and of increasing maritime industry’s performance. It is noteworthy that although originally ports were built to simply load and unload ships, they have now grown to provide access to inland areas, as well as crucial industries for transport and distribution and other ser-vice hubs. The European Commission, national governments, as well as institutions and organizations have examined competitive maritime clusters as a basis for guiding economic and sector policies to facilitate the growth and prosperity of maritime activities in regional concentrations. The development of maritime cluster needs to be based on existing manufacturing industries. For example, the unique position of ports within coastal areas and their role with in the logistics chain of shipping and transport service have attracted special attention (Notteboom and Rodrigue, 2005). Clusters already provide a framework for local economic development and local export growth. They strengthen the ability of firms to compete and to attract new business (Martinez, 1997). It is a useful way to extend the region’s strengths around core firms. In addition, clustering brings flexibility to the organizations involved, creating an environment enabling faster responses to the demands of the market. The success of business networks can be linked to dynamic technological and organizational innovation, together with the network characteristics of the local actors and their “milieu” (Bergman et al., 1993). In turn, port cities have changed dramatically depends on where and at what time.

The definitions of the sectors considered as part of the maritime clusters differ from study to study. While some of the differences relate mostly to labeling, a few relate to more fundamental choices, i.e. whether to include fishing or Navy in the core of the cluster. Other potential issues in delineating the cluster are that only maritime-related activities should be included. For instance, companies under Marine Equipment may well produce parts used in other types of industrial machinery. Re-searchers use significant resources to control for non-maritime activities in cluster firms in their data assembly processes. The table below serves to exem-plify the sector contents of the clusters and the sub-categories used in the research considered.

According to valuation principles discussed above the Lithuanian Maritime Sector interaction scheme can be shown in the Figure 1. The following figure specifies all the most important organizations and areas of activity/ subsectors, included in the Lithuanian Maritime Sector.

Figure 1. Lithuanian Maritime Sector’s institutions interaction scheme

Source: Feasibility study for Lithuanian Maritime sector development, 2011


121

As it is shown in Figure 1, Lithuanian Maritime Sector consists of enterprises from those Economic sub sectors: Shipbuilding and repair, Recreation and tourism, Energy, Fishing, aquaculture and recycling, Shipping and ports. Those sub sectors, forming Maritime Sector core activities, entirely are interrelated with Science institutions (Universities, Institutes and Research centers), Study institutions (Universities, colleges, professional learning agencies, learning and training centers), Government institutions (Ministries: Educa-tion and Science, Environment and Economy; Municipalities of Klaipėda City and Klaipėda District) and other collaborating institutions (MITA – Science, Innovations and Technology Agency; LVPA – Lithuanian Business Support Agency; INVEGA – Investments and business guarantees, Ltd.; public enterprise “Export-ing Lithuania”; Association “Baltic Valley”; KMTP – Klaipėda Science and Technology Park, Lithuanian innovation Center; Invest in Lithuania Agency).

Maritime activities are inherently international, and a vital link to the outside for any regional, national, or international economy. However, this internationality has often led observers to doubt the ability of mari-time industries to contribute in economic terms locally. Two findings should allay these concerns: firstly, studies have found that the vast majority of generated value in maritime clusters does not leave the region considered – for instance, the European Commission study of 2008 found that only 17 % of value left the EU, and more than 90 % of the remaining value was spent domestically in the same country, it was gener-ated in (The Economic Significance of Maritime Clusters, 2010). Secondly, the widespread use of the cluster concept in maritime industries came with the realization that the largest economic contribution does not arise from the maritime activities at sea, but rather from the derived activities on land. Thus, a significant implica-tion of the cluster studies is that a maritime cluster contains highly inter-national activities, whose greatest economic contribution occurs at a regional level.

That is why this potential Maritime industry cluster in Lithuania is on interest because Maritime sector is expanding its connections to the whole region, going beyond the boundaries of anyone industry sector.

2. Economic significance of clustering

Any economic activity should measure its fundamental parameters (Cluster Maritimo Espanol, 2006; Benito et al., 2003):

• How much employment does it generate?• How much does it produce?• How much added value is obtained from its activity?

But as this is a sector that covers a very wide range of activities, the National Statistics department in Lithuania does not provide statistical information about it in systematic approach. Although it is possible to work with the statistical information provided officially – match those enterprises statistics, which belong to Maritime subsectors, such as: Shipping and Ports, Shipbuilding and Repair, Fishing and Aquaculture, Energy, Marine Recreation and Tourism. Therefore, one of the most important tasks being carried out by this sector involves studying – by conducting surveys and preparing statistics based on the statistical public information and other sources – these important values for the Maritime Sector clustering economic impact evaluation.

It can be assumed that the clustering process ensures a more sustainable sector development, the new quality of the activities, combining the ability to compete on lower prices or innovation. Sectorial clustering process should consider the following factors: competitive opportunities for sustainable development of the region and others (Grubliene, 2009).

In evaluating economic impacts of sectors or clusters, one commonly distinguishes between direct and indirect impacts of activities. Direct impacts occur from the employment and activity, i.e. investments and other spending, in the cluster companies themselves. In general terms, the indirect impacts consist of the de-rived employment and activity in surrounding industries, arising from the cluster enterprises’ purchasing of goods and services in the Supply Chain, as well as the induced spending and consumption of those employed


122

in the cluster and the Supply Chain. Figure 1 shows Policy Research Corporation’s definition in their Study (conducted on 2008) of direct and indirect economic impacts, while also demonstrating the breakdown of the key variables, production value and direct / indirect added value.

Obviously, the Lithuanian Maritime Sector does not appear in the official tables because it is not an sta-tistically derived sector, but one of our challengeable aims is to include this sector in Lithuania’s statistics report tables or at the Economics Input-Output reports / studies.

This is crucial for discovering the sector’s most important figures:a) Significance in the VAPC (Value Added in Production Cost);b) Its multipliers.The values obtained (known as multipliers) indicate that one Litas spent in the maritime sector is distrib-

uted throughout the economy through the customer and supplier sectors and multiplies; giving rise to a result that exceeds the Litas originally spent.

c) Its importance in other sectors and the importance of other sectors in the maritime sectorMethodologies are unable to determine the extent of the maritime sector’s links with other sectors and

valuate these relations in Litas, as well as classify the sector according to whether it is very important be-cause it drags the other sectors or less important because it has less dragging power. This drag effect is also analysed through the relations between the maritime sector and its suppliers and customers (Baird, 2003).

d) Its effects:• Direct: value added and employment contributed directly to the economy.• Indirect: output of other sectors that meets the maritime sector’s demand for goods and services, and

the output generated considerably to its supply of goods and services.As mentioned previously, one of the major limitations to sector analysis is the non-existence of a Mari-

time sector as a statistical entity. Without a uniformly defined sector, it requires considerable judgment on the part of the researcher to draw the sector’s boundaries (Hansen & Clasen, 2010), which in turn influences the outcome from the input / output analysis of the national statistics.

3. Lithuanian Maritime Sector clustering effects

The Maritime sector comprises a set of companies whose activity is directly related to the sea. All com-panies whose activity is fishing constitute a part of the Maritime sector, and the same goes for companies that build or repair ships or form part of the associated auxiliary industry (Meersman & Voorde, 1997). However, there are also companies in the services sector that are included in this sector due to their close links with the Maritime area.

Thus, companies that provide Maritime transport services and port services also form part of the Mari-time sector, as of course do the companies that distribute Maritime products (Voorde, 2005). Finally, other service companies which provide education, financial services and support services for maritime companies also belong to this sector (Cluster Maritimo Espanol, 2006).

Department of Statistics in Lithuania distribute the data according to the classification of economic ac-tivities, so this article presents an analysis of sub-sectors as the economic activities of the group consisting of 4-digit level classes (according to EVRK, 2 edition), which may belong to Maritime Sector generally.

Assessing the marine sector of Lithuania on Lithuania’s economy, the total economic impact (direct and indirect) was calculated using the following indicators: number of Employees, Turnover and Value Added at Production Cost (VAPC). The period for the evaluation of the statistical givens trends is chosen – 5 years, according to the last 2007–2011 period statistical givens, provided officially as the most new ones. Official data of the 2012 is still under the preparation and will be available in 2014 midsummer.

Total for the Maritime Sector jobs created in 2011 was nearly 49 thousand, which accounted for 5.7 percent all jobs created in Lithuania. This sector have directly created almost 30 thousand jobs, buying raw materials, products and services due to an additional 11 thousand job creation / maintenance supplier com-panies. It has also been created (preserved), over 8 thousand jobs in other sectors of the direct and indirect sector employees and revenues resulting from the administration. Maritime Sector employees proportion trend is shown in Figure 2.


123

Figure 2. Share of Maritime Sector employees’ share in whole Lithuanian economy

Maritime Sector enterprises in 2011 generated about 13.4 billion LTL turnover, which accounted for 6.1 percent of all Lithuanian economy turnover. Though the resent years, the Maritime sector’s enterprises turnover proportion was permanently increased in the context of the whole Lithuanian economic turnover. The Turnover proportion trend is shown in Figure 3.

Figure 3. Maritime Sector’s Turnover share in the whole Lithuanian economy

Value added trend at the end of 2009 was insignifi cantly decreased (by 0.16 %) concerning the economic crisis infl uence. The VAPC trend of the period 2007 – 2011 is shown in Figure 4.

Figure 4. Marine Sector Value Added at Product Cost in whole Lithuanian economy


124

The total VAPC developed for the Maritime Sector, by direct, indirect and induced operating in the Lithuanian economy in 2011 was 3,2 billion LTL or 8,6 percent Lithuanian companies’ value added at Pro-duction cost.

Conclusions

This paper explores evaluation of the Lithuanian Maritime Sector on the economy of Lithuania, present-ing the Maritime sectors clustering economic impact to whole Lithuanian economy, by using the following indicators: number of Employees, Turnover and Value Added at Product Cost.

The main competitive core sectors concerning the Lithuanian maritime clustering are: Shipping compa-nies, Ports and Support industries, though the relative weight of sectors vary between regions. The surround-ing sub-sectors depend upon the core for activity, as the core facilitates the demand and investments neces-sary for growth in Maritime clustering activity. Also, related economic activity is more likely to develop if businesses in the core are strong, and thus able to create demand and attract suppliers and related businesses.

Total for the Maritime Sector jobs created in 2011 was nearly 49 thousand, which accounted for 5.7 per-cent all jobs created in Lithuania. Maritime Sector enterprises Turnover in 2011 was about 13.4 billion LTL. The total VAPC developed in the Maritime Sector (by direct and indirect effects) in 2011 was reached 3.2 billion LTL or 8.6 percent Lithuanian companies’ Value Added at Production Cost.

Enterprises could be agglomerated to a Lithuanian Maritime Cluster because at this case cluster environ-ment holds advantages such as the proximity to customers and suppliers, existence of positive externalities from investments by cluster actors, which facilitates the development and sharing of specialized labour pools, knowledge, and information. These aspects of a cluster enhance dynamics such as cooperative rivalry, innovation pressures, and the establishment of trust relations between cluster actors.

Acknowledgements

This paper is prepared by following the research on the grant of the EU Structural funds project “Lithu-anian Maritime sectors’ technologies and environment research development”.

References

Baird, A. J. (2003). Global Strategy in the Maritime Sector: Perspectives for the Shipping and Ports Industry. Third Meeting of the Inter-American Committee on Ports (CIP). Mexico. Access through internet: http://www.oas.org/cip/english/ docs/the_ committee /past _meetings /ordinary_meetings/3meeting_mexico 03/4 _ global _ strategy_ maritime_sector.doc

Bergman, E. M., Maier, F. (1993). Regions Reconsidered. Economic Networks, Innovation and Local Development in Industrialised Countries. New York: Mansel Publishing Limited.

Cluster Maritimo Espanol. (2006). Quantification and Economic Impact of the Maritime Sector. Access through inter-net: http://www.european-network-of-maritime-clusters.eu /publications /15.pdf

Clancy, P., O’Malley, E., O’Connell, L., Van Egeraat, C. (2001). Industry clusters in Ireland: an application of Porter’s model of national competitive advantage to three sectors. European Planning Studies, Vol. 9, Issue 1, p. 7–28.

Doloreux, D., Shearmur, R. (2009). Maritime clusters in diverse regional contexts: The case of Canada. Marine Policy, Vol. 33, p. 520–527.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK). 2 redakcija. Access through internet: http://www.stat.gov.lt/uploads /klasifik /EVRK/EVRKred2.htm

Feasibility study for Lithuanian Maritime Sector Development. (Lietuvos jūrinio sektoriaus vystymo galimybių studi-ja). (2011). Access through internet: http://balticvalley.lt/web_documents/2011/07/Jurinio-sektoriaus-GALIMY-BIU-STUDIJA.pdf

Grublienė, V. (2009). Lietuvos jūrų ūkio klasteris – darnios regiono plėtros instrumentas. Business, management and education. Lithuania, p. 66–78.


125

Hansen, J. F., Clasen, J. K. (2010). The Economics Significance of Maritime Clusters. Access through internet: http://www. danishshipping.com/public /documenter /Engelsk %20side/2010 /Danish_ Shipping_2010% 20%C 5rsb eret-ning.pdf

Isaksen, A. (1997). Regional clusters and competitiveness: the Norwegian case. European Planning Studies, Vol. 5, p. 65–76.

Martinez-Fernandez, M. Ch. (1998). Managing change at the regional level: Regional networks of economic develop-ment and industry clusters. 38th Congress of the European Regional Science Association. Vienna, Austria, p. 1–17. Access through internet: http://www-sre.wu.ac.at/ersa/ersaconfs/ersa98/papers/285.pdf

Meersman, H., Voorde, V. E. (1997). Cooperation and strategic alliances in the maritime sector and port industry. Procee-dings International NAV & HSMC Conference. Access through internet: http://hdl.handle.net/10067/2202001511621 65141.

Notteboom, T. E., Rodrigue, J. P. (2005). Port regionalization: towards a new phase in port development. Maritime Policy & Management, Vol. 32, p. 297–313.

Porter, M. E. (1990). The Competitive Advantage of Nations. New York: The Free Press.Porter, M. E. (1998). On Competition. Boston: Harvard Business School Press.Porter, M. (1999). Clusters and Competition: New Agendas for Companies, Governments, and Institutions. Boston:

Harvard Business School Press.Policy Research Corporation. (2008). The Role of Maritime Clusters to Enhance the Strength and Development in Eu-

ropean Maritime Sectors. European Commission, DG Mare.Report by the Danish Shipowner’s Association. (2010). The Economic Significance of Maritime Clusters. Access

through internet: http://www.dendanskemaritimefond.dk/public/documenter/The%20Economic%20Significance %20of%20Maritime%20Clusters.pdf

Saxenian, A. (1994). Regional Advantage. Cambridge, MA: Harvard University Press.Solvell, O., Zander, I., Porter, M. E. (1991). Advantage Sweden. Stockholm: Norstedts Forlag AB.Vanaale, E. (2012). Trade and shipping in global scale – impact on the Baltic. Presentation at Baltic Ports Conference,

6.9.2012. Turku, Finland. Vivero, J. L. S. (2007). The European vision for oceans and seas – Social and political dimensions of the Green Paper

on Maritime Policy for the EU. Marine Policy, Vol. 31, Issue 4, p. 409–414. Access through internet: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0 308597X06001060

Voorde, E. E. M. (2005). What future the maritime sector? Some considerations on globalisation, co-operation and mar-ket power. Global Competition in Transportation Markets: Analysis and Policy Making. Research in Transportation Economics, Vol. 13, p. 253–277.

Wihlborg, M. (2006). Employment trends in all sectors related to the sea or using sea resources: Country report – Swe-den. European Comission DG Fisheries and Maritime Affairs, August 2006. ECOTEC Research & Consulting. Ac-cess through internet: http://ec.europa.eu/maritimeaffairs/documentation/studies/documents/sweden_employment _trends_en.pdf [retrieved 5.11.2012].

Wijnolst, N., Jenssen, J. I., Sodal, S. (2008). European maritime clusters. Agder University College, Faculty of Eco-nomics and Social Science and DUP Satellite: Delft University Press.

L I E T U VO S J Ū R I N I O S E K TO R I A U S K L A S T E R I Z A C I J O S E K O N O M I N Ė S R E I K Š M Ė S V E RT I N I M A S

Rasa ViederytėKlaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Šiame moksliniame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos jūrinio sektoriaus poveikis Lietuvos ekonomi-kai, remiantis šiais pagrindiniais ekonominiais rodikliais: darbuotojų skaičius, apyvarta ir pridėtinė vertė gamybinėmis kainomis. Nors daugelis tyrimų, susijusių su jūriniais sektoriais ir jūriniais klasteriais, atlikti Europos Komisijos organizacijų ir konsultacinių agentūrų, Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterių ekonominio poveikio parametrai, susistemintai pateikti šioje publikacijoje, statistiškai apimant tam tikrą laikotarpį, iki


126

šiol sistemiškai nerinkti ir nevertinti. Lietuvos jūrinio sektoriaus sisteminė analizė atliekama nuolat ir leidžia palyginti duomenis atskirais laiko periodais. Ekonomiškai vertinant klasterius tai labai reikšminga, nes vis daugiau šalies įmonių yra linkusios jungtis ir geografiškai telktis į aljansų struktūras, vadinamuosius klaste-rius.

Per daugelį metų jūriniame sektoriuje sukurta ir plėtojama verslumą skatinanti infrastruktūra (tai yra logistikos sistema ir centrai, laisvoji ekonominė zona), išugdyta nemažai jūrinės srities aukštos kvalifikaci-jos specialistų, įgyta patirties, diegiamos šiuolaikiškos kokybės valdymo priemonės. Kaip rodo praktika, jūriniame sektoriuje veikiantys verslo subjektai savarankiškai inicijuoja asociacijas arba kitus grupinius su-sivienijimus, taip siekiant bendrų ir individualių interesų, įgyvendinti išsikeltus tikslus. Todėl galima teigti, kad klasterizacijos proceso užuomazgos jūriniame sektoriuje vyksta ir turi prielaidų vystytis iki išbaigto ir formaliai įkurto klasterio, integruojant naujus verslo subjektus. Klasterizacijos procesas šiuo metu akcentuo-jamas ir palaikomas pagrindiniuose jūrų politikos strateginiuose dokumentuose, kurie vis labiau orientuo-jami ir į regionų konkurencingumo skatinimą, ilgalaikius Lietuvos pramonės strateginius sprendimus, ypač jūrinio sektoriaus organizacijų grupėse. Lietuva strategiškai pristatoma kaip jūrinė valstybė, tačiau jūrinis sektorius vis dar oficialiai statistiškai neapibrėžtas ir neanalizuojamas, yra nemažai apribojimų ir neaiškumų, kaip jis turėtų būti pristatomas oficialiose šalies ūkio statistinėse ataskaitose.

Pagrindinis tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterizacijos ekonominį poveikį konkurencingo ekonominio augimo galimybėms Lietuvoje.

Tyrimo objektas – Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterizacijos poveikis visai Lietuvos ekonomikai.Atliekant Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterizacijos ekonominio poveikio analizę, ekonominis poveikis

įvertintas pagal šiuos parametrus: darbuotojų skaičius sektoriuje, apyvarta ir pridėtinė vertė gamybinėmis kainomis. Statistiniai duomenys surinkti ir įvertinti pasirinkus pastarųjų penkerių metų viešai prieinamą naujausią statistinę informaciją (apima 2007–2011 metų laikotarpį). 2012 metų duomenys dar sisteminami, oficialiai jie bus prieinami tik 2014 m. liepos mėn.

Tyrimo metodika: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, statistinių duomenų rinkimas, sisteminimas ir surinktų duomenų analizė.

Lietuvos jūriniame sektoriuje 2011 m. buvo beveik 49 tūkst. vnt. sukurtų darbo vietų, tai sudarė 5,7 proc. visų sukurtų darbo vietų Lietuvoje. Jūrinio sektoriaus įmonių apyvarta 2011 m. sudarė apie 13,4 mlrd. Lt. Pridėtinė vertė gamybinėmis kainomis, sukurta jūrinio sektoriaus (remiantis tiesioginio ir netiesioginio poveikio vertinimu) 2011 metais, siekė 3,2 milijardo litų, arba 8,6 proc. visos Lietuvos įmonių sukurtos pridėtinės vertės (gamybinėmis kainomis). Svarbiausi Lietuvos jūrinio sektoriaus klasterizavimo subsektoriai yra: laivyba ir uostai, laivų statyba ir remontas. Kiti subsektoriai bendro jūrinio sektoriaus kon-tekste taip pat svarbūs, pvz., jūrinės rekreacijos ir turizmo subsektorius užima beveik ketvirtadalį viso jūrinio sektoriaus darbo vietų ir yra ypač svarbus mažoms ir vidutinėms įmonėms; jūrinės energetikos subsektorius yra labai produktyvus.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: konkurencingumas, jūrinis sektorius, klasterizacija, Lietuva.

JEL KLASIFIKACIJA: O18, O32, P25, R11


127

K Ū RY B I Š K U M O TA I K Y M A S K L A I P Ė D O S O R G A N I Z A C I J Ų V E I K L O J E

Erika Župerkienė1, Rugilė Šimanskytė2


ANOTACIJAKūrybiškumas organizacijų veikloje visada buvo svarbus, tačiau XXI amžiuje vadybos krypties mokslininkai jam teikė ypač daug dėmesio. Straipsnyje aptariama kūrybiškumo esmė ir nauda organizacijoms. Pasitelkus struktūruotą ekspertų interviu metodą atliktas empirinis tyrimas Klaipėdos miesto organizacijose, siekiant nustatyti, kaip vadovai taiko kūrybiškumą įvairių sričių organizacijų veikloje. Nustatyta, kad vadovai pripažįsta kūrybiškumo svarbą nepaisant organizacijos veiklos pobūdžio, tačiau pasigesta didesnio susidomėjimo ir platesnio praktinio pritaikymo.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kūrybiškumas, organizacija, kūrybiškumo taikymas.

JEL KLASIFIKACIJA:M 10, M 12, M 14DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v13i2.831

Įvadas

Kadangi vis dar esama žmonių, kurie skeptiškai vertina kūrybiškumo pritaikymą ir kūrybinius gebėjimus kasdienėje darbinėje veikloje, manome, kad tokį požiūrį būtina keisti. Akivaizdu, kad kūrybiškumas neat-siejamas nuo naujumo, nes, be žinių, kūrybiškumo, nebus ir naujovių. Be abejo, ne kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tačiau darbe pritaikomo kūrybiškumo tikrai galima išmokti, svarbu nebijoti išsakyti savo min-čių, atskleisti viziją, surasti nestandartinį sprendimo būdą. Tai tiesiogiai priklauso ir nuo konkretaus asmens savybių, ir nuo gebėjimų, ir nuo vadovo elgesio (ar jis nesišaipo, nebaudžia už netradicinį požiūrį). Kūrybiš-kumas yra kilęs iš lotyniško žodžio creare, kuris reiškia kurti (Marin, 2007). Šiuo metu tai labai plačiai ir ne tik mene vartojama sąvoka. Kūrybiškumas tampa viena pagrindinių veiklos sąlygų bet kurioje srityje, taip pat ir vadyboje, kur siejamas su sėkminga organizacijos veikla. Lietuvių kalba yra graži ir turtinga, tačiau kartais kyla problemų norint išversti ir pavartoti tam tikras sąvokas, pvz., lietuviai vartoja ir kūrybiškumo, ir kūrybingumo sąvokas. Didžioji dalis mokslininkų tas sąvokas vartoja kaip sinonimus, vis dėlto kai kurie jas skiria. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2013) rašoma, kad kūrybingumas – tai žmogaus savybė, kūrybin-gas žmogus – tai žmogus, turintis kūrybinių gabumų, polinkių. Tuo tarpu kūrybiškumas labiau siejamas su veiksmu, T. M. Amabile, M. Khaire (2008) teigimu, tai esminė naujovių, kurios skatina ekonominę gerovę ir

1 Erika Župerkienė – docentė, daktarė. Klaipėdos universiteto Vadybos katedra Moksliniai interesai: personalo valdymas, vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų ugdymas, verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir rinkodaraAdresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected].: +370 46 398 666

2 Rugilė Šimanskytė – UAB „Vestus“ vadybininkė, Vilniaus universiteto vadybos mokslų bakalaurėMoksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrimai, ĮSA, kūrybiškumas, kultūrų skirtumaiAdresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected]

Erika ŽupErkiEnė, rugilė ŠimanskytėKŪRYBIŠKUMO TAIKYMAS KLAIPĖDOS ORGANIZACIJŲ VEIKLOJE

128

sukuria pridėtinę vertę, diegimo organizacijoje priemonė. Kūrybingumas labiau sietinas su individo vidiniais gebėjimais atrasti, sukurti, transformuoti idėjas; tuo tarpu kūrybiškumas – tai tam tikras veiksmas, procesas, rezultatas. Kūrybingumas ir kūrybiškumas tarpusavyje glaudžiai susijusios sąvokos, nustatyti tarp jų aiškią ribą sudėtinga. Vis dėlto, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, tekste vartojama kūrybiškumo sąvoka.

M. Leibold, G. J. B. Probst, M. Gibbert (2005) teigimu, organizacijose reikėtų kurti ir praktiškai taikyti atviras darbo aplinkos ir poilsio erdves, kad kūrybiškumas skleistųsi visais įmanomais būdais. Tačiau auto-riai perspėja, kad nesukūrus aiškios atvirumo sistemos, organizacijos plėtra gali tapti chaotiška, tai reiškia ir kūrybiškumo „mirtį“. Tinkamai sukurta atvira darbo aplinkos sistema garantuoja, kad krizės sąlygomis ji pati persiorientuos į kūrybiškumą. R. Ginevičiaus, V. Sūdžiaus (2008) nuomone, vykstant pokyčiams, organizacijos privalo kreipti dėmesį į šiuos dalykus: globalizaciją, naujas technologijas, žinių visuomenę, intensyvią komunikaciją, socialinę atsakomybę. Taigi organizacijos turi keistis tiek savo viduje, tiek paveikti (kiek tai įmanoma) organizacijos aplinką – išorę. Čia ir vėl svarbus kūrybiškumas, naujovių diegimas. Bū-tent su kūrybiškumu mokslininkai (Amabile, 1995; Bilton, 2007) sieja organizacijų verslumą ir inovacijų įgyvendinimą. A. R. Jassawalla, H. C. Sashittal (2002) akcentuoja, kad naujovėms skatinti būtina atitinkama organizacinė kultūra, todėl rekomenduoja darbuotojus mokyti į naujoves nukreiptos organizacinės kultūros, kartu skatina organizacijos kūrybiškumą.

H. L. F. De Groot, P. Nijkamp, R. R. Stough (2004) pažymi, kad sėkmingų naujovių, kurios bus pa-klausios rinkose, galima siekti, pradedant mokymu ir esamos patirties įvertinimu, tada pasitelkus žinias ir kūrybiškumą sukurti išradimą. Šių autorių teigimu, kūrybiškumas šiais technologijų laikais yra pats bran-giausias organizacijos išteklius. Kūrybiškumas turi „apsigyventi“ darbuotojų sąmonėje. Minėti mokslininkai (De Groot, Nijkamp, Stough, 2004) pažymi, kad reikia stengtis kurti tokią organizacinę kultūrą, kuri būtų nukreipta į kūrybiškumą ir naujoves. Jei už kūrybiškas idėjas darbuotojai būtų nuolat skatinami, tai taptų or-ganizacinės kultūros norma, ekonomine ir psichologine nauda organizacijai (nes darbuotojai galėtų pasitelkti saviraišką). Taigi matome, kad mokslininkai kasdienėje veikloje akcentuoja kūrybiškumo naudą, tačiau vis dar esama skepticizmo, kad kūrybiškumas gali būti taikomas tik mene, o ne kasdienėje veikloje.

Mokslinė problema: nepakankamas kūrybiškumo išnaudojimas organizacijose.Tyrimo objektas – kūrybiškumo taikymas.Straipsnio tikslas: išanalizavus kūrybiškumo sampratą ir jo naudą organizacijų veikloje, ištirti kūry-

biškumo pritaikomumą organizacijose.Uždaviniai:• atskleisti kūrybiškumo naudą organizacijai;• atskleisti, kaip kūrybiškumo principas taikomas Klaipėdos organizacijų praktinėje veikloje.Analizuojant mokslinę literatūrą taikyti šie metodai: sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji analizė,

grafinis vaizdavimas. Empiriniam tyrimui atlikti taikytas kokybinis tyrimo metodas ir iš dalies struktūruotas interviu metodas.

1. Požiūrių į kūrybiškumą apžvalga

Aptarsime esminius kūrybiškumo bruožus, jų naudą organizacijų veikloje. Kūrybiškumas – tai asmens gebėjimas atrasti nauja (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002), čia būtini ir gabumai, ir intelektas. Gabumai – tai individualios psichologinės žmogaus savybės, lemiančios tam tikros veiklos sėkmę. Intelektas – tai protas, gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsajas. Gebėjimas mąstyti kūrybiškai (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002) – tai sugebėjimas kurti naujus žodžių, objektų, spalvų, istorijų derinius; įžvelgti ir sukurti daug įvairių derinių; atpažinti praleistus elementus; kurti sudėtingesnius derinius piešiant ar konstruojant; įžvelgti daugiau įvairių galimybių derinant simbolius, objektus, skaičius; panaudoti kalbos įgūdžius, kuriant naujus žodžių derinius; apibendrinti.

M. Botticchio (2006) teigimu, kūrybiškumas kasdieniame darbe pradėtas analizuoti tik prieš penkias-dešimt metų. Vis dėlto vienareikšmiškai jį apibrėžti gana sudėtinga, nes požiūriai į šį reiškinį labai skirtingi (Monaco, Guimarães, 2007). Tradiciškai, pasak L. Girdauskienės (2011), kūrybiškumas priskiriamas indivi-


129

dams, o ne organizacijoms, nes organizacija pati savaime negali būti kūrybiška, tai žmonės kuria ir įgyvendi-na idėjas. Bet būtent žmonės ir sudaro organizaciją, juk vadovaudami žmonėms vadovaujame organizacijai, taigi skatindami organizacijoje dirbančių žmonių kūrybiškumą, skatiname organizacijos kūrybiškumą, taip ši veikla gali būti priskiriama ir organizacijai. Todėl natūralu, kad kūrybiškumas nagrinėjamas tiek individo (Amabile, Conti, 1999), tiek organizacijos (Florida, 2002) lygmenyse.

Kūrybiškumo analizei pasitelksime penkis požiūrius (Jakobsen, Rebsdorf, 2008): mistinį (kyla iš suvo-kimo, kad idėjų turėjimas yra dieviška savybė, o kurti idėjas gali paskatinti mūzos, demonai arba Dievas); psichodinaminį (atsirado kartu su S. Froidu, skiriamas pirminis ir antrinis mąstymo procesai; kūryba kyla įtampos lauke tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo lygmenų, kai žmogus išreiškia neišpildytus poreikius); socialinį-psichologinį (remiasi motyvacija, asmenybe, aplinka, kaip svarbiausiais kūrybiškumo elementais); kognityvinį (grindžiamas tuo, kad patys procesai yra įdomesni nei su kūryba susiję žmonės); mišrųjį (susieja-mi asmeniniai, motyvaciniai, aplinkos ar kognityviniai požiūriai; kūrybiškumui atsirasti būtini šie veiksniai: intelektiniai gebėjimai, konkrečios žinios, mąstymo stilius, asmeninės savybės, motyvaciniai ir aplinkos veiksniai).

Kūrybiškumas ugdomas ir skatinamas ne tik individo, bet ir organizacijos lygmenyje, plėtojant darbuo-tojų kūrybiškumą ir inovacinius gebėjimus, skatinant atvirą požiūrį į pokyčius, nestandartinius problemų sprendimus (Ganusauskaitė, Liesionis, 2008). Taip svarbus vaidmuo tenka organizacijos vadovams: jų gebė-jimas ir pasirengimas kūrybiškai mąstyti skatina organizacijos kūrybinį potencialą. Skiriamos šios kūrybiškai mąstyti gebančio vadovo charakteristikos (Вудкок, Франсис, 1991): vertina kūrybinius kitų žmonių gebė-jimus, yra pasiruošęs netikėtumams, tiki savo kūrybiškumu, stengiasi būti kūrybiškas, reiklus įgyvendinant iškeltus tikslus, stengiasi sumažinti įtampą, jaučia pokyčių būtinumą, išnaudoja galimybes, taiko smegenų šturmo metodą, geba vadovauti kūrybiškoms grupėms, stengiasi mokytis iš klaidų, nebijo rizikuoti, atviras naujoms idėjoms. D. Grakauskaitė-Karkockienė (2002) taip apibūdino kūrybišką asmenybę: intelektiniai ge-bėjimai; žinios, kaip atspirties taškas; kūrybinis mąstymo stilius; asmeninės savybės (tolerancija); vidinė, o ne išorinė motyvacija kurti dėl kitų. Pateikti bruožai turi panašumų ir skirtumų. Esminiai bruožai – tai žinios, pasitikėjimas savimi, drąsa ir motyvacija kurti. Nustatyta (Cameron, Quinn, DeGraff, Thakor, 2006), kad tarp vadovavimo, efektyvios organizacijos plėtros ir vertės kūrimo (tiek žmonių, tiek finansiniu požiūriu)egzistuoja tarpusavio ryšys. Viskas prasideda nuo individo (vadovo) mąstymo, kaip jis suvokia organizacinę kultūrą, ar nori ją pakeisti, kūrybiškai patobulinti.

C. Bilton (2007), nagrinėjęs ryšį tarp kūrybos vadybos ir kūrybinio požiūrio į vadybą, teigia, kad kūry-biškumo procesas turi atitikti du kriterijus: turi pateikti kažką naujo ir sukurti intelektinę nuosavybę, kuri yra vertinga ir naudinga. Reikšmingas toks kūrybiškumas, kuris reiškiasi ne pavienių individų veikloje, o individų tinkluose organizacijų viduje. Šie tinklai su individualia aktyvia verslo veikla nesusiję, tai labiau susiję su asmenų grupėmis, kurios bendradarbiauja komandiniu principu, o tų komandų nariai atlieka kelis vaidmenis kurdami inovacinius procesus ir idėjas. Komandos sudėties įtaka užduoties sėkmei taip pat nagri-nėjama mokslinėje literatūroje (Hoegl, Gemuenden, 2001; Lechler, 2001).

K. S. Cameron, R. E. Quinn, J. De Graff, A. V. Thakor (2006) pažymi kūrybiškumo poreikį kuriant vertę organizacijoje, tam reikia:

• naudotis potencialių klientų paslaugomis, t. y. stebėti, ko jie nori, „gaudyti“ idėjas ir taip skatinti kūrybiškumą;

• išsiaiškinti, ką darbuotojai nori daryti, t. y. sužinoti, kam jie yra gabūs, kad nešvaistytų laiko nerei-kalingiems darbams (pvz., darbuotojai dažniausiai nemato prasmės pildyti įvairių ataskaitų ir pan.), o jį skirtų idėjoms įgyvendinti;

• laikytis inovatyvaus požiūrio: organizacija turėtų dirbti iš karto su daugeliu projektų įvairiose vysty-mosi stadijose, kol iš idėjų (projektų) kils inovatyvus pelningas pasiūlymas;

• žinoti, kada leisti tiems procesams vykti, kol sukuriamas darnus produktas, kūrybiškai stebėti, kur ką panaudoti (pvz., organizacija gamino dviračių stipinus, bet matė, kad tai nepelninga, todėl persi-orientavo ir pradėjo gaminti gitaros stygas).


130

Kūrybiškas problemų sprendimas organizacijoje įtraukia visus komandos narius ir apima šiuos etapus (Вудкок, Франсис, 1991):

• problemų įvardijimas;• idėjų generavimas;• tikslų tikslinimas;• idėjų atranka; • grįžtamasis ryšys ir analizė.

Tuo tarpu D. Grakauskaitė-Karkockienė (2002) pateikia tokius kūrybos proceso etapus: 1. Pasirengimas (kaupiamos žinios, aiškiau apibrėžiama problema).2. Inkubacija (dėmesys kitoms problemoms, tarsi ilsimasi, keliaujama, miegama).3. Nušvitimas (sprendimo suradimas).4. Tikrinimas (įvertinimas, atlikimas, detalizavimas).

Kaip pastebi kai kurie autoriai, kūrybiškumo netaiko tie žmonės ar organizacijos, kurie mano, kad darbe reikia būti ypač konkretiems ir viską įgyvendinti pagal griežtą planą. Tokiu atveju esama problemų, jei įvy-kiai pakrypsta nenumatyta linkme. Tada arba elgiamasi chaotiškai, arba laikomasi numatyto plano ir viskas žlunga, arba pasikliaujama organizacijos vadovais: kaip jie pasakys, taip ir bus daroma. Tai rodo ir tam tikrą nenorą prisiimti atsakomybę, nes kūrybiškumas darbe būtinas, bet jis turi būti naudingas, tai neturi nieko bendro su atsakomybės vengimu ir tinginyste. C. S. Ooi ir B. Stöber (2011) kaip tik ir teigia, kad kūrybiš-kumas negali reikštis kiekvieno žmogaus gyvenime. Skiriami šie kūrybiškumui reikštis trukdantys barjerai (Вудкок, Франсис, 1991): tingumas; nusistovėję įpročiai; darbinė įtampa ir persidirbimas; per menki tikslai; biurokratiniai apribojimai; perdėtas stropumas, kai stengiamasi griežtai laikytis patvirtinto plano.

Organizacijoje kūrybiškumo poreikis yra ryškus, jis net tampa privalomu reikalavimu, inovacijos or-ganizacijoje šiuo dinamišku laikotarpiu suvokiamos kaip sėkmingas ir naudingas kūrybiškumo taikymas (Zoltayné Paprika, Derecskei, 2014). Kūrybiškumo skatinimas tiek individo, tiek organizacijose lygmeniu padeda organizacijoje sukurti kūrybišką aplinką, kai griaunant stereotipus, nusistovėjusias taisykles kuriami inovatyvūs sprendimai, intelektinė nuosavybė, naudingi ne tik organizacijai, bet ir visuomenei.

Toliau pateikiami tyrimo rezultatai.

2. Tyrimo metodika ir rezultatai

Siekiant nustatyti, kaip kūrybiškumas taikomas organizacijų veikloje, atliktas kokybinis žvalgomasis tyrimas. Tokio pobūdžio metodai taikomi atliekant kūrybiškumo taikymo tyrimus (Zoltayné Paprika, De-recskei, 2014). Nors esama nuomonės, kad šis metodas galimai subjektyvus, tačiau, kaip pažymi B. Bitinas ir kt. (2008: 36), kiekybinių tyrimų objektyvumo prielaida pervertinama, nes visi socialinės realybės empi-riniai tyrimai turi aiškų subjektyvumo apvalkalą: subjektyviai parenkami tyrimo duomenų rinkimo metodai, subjektyvumo neišvengiama interpretuojant tyrimo rezultatus, formuluojant išvadas. Todėl subjektyvumu kaltinti tik kokybinių metodų negalime. Pasirinktas iš dalies struktūruotas ekspertų interviu metodas. Šiam interviu tipui būdinga iš dalies standartizuota interviu procedūra, kai klausimai šiek tiek standartizuojami ir užduodami papildomi klausimai, atsižvelgiant į informanto pateiktą informaciją, tai leidžia sukurti laisvesnę, ne tokią griežtą atmosferą tarp tyrėjo ir respondento (Tidikis, 2003). Taikant iš dalies struktūruotus interviu, respondentams užduodami iš anksto numatyti klausimai, pateikiant juos ta pačia seka, tačiau tyrimo procese gali būti šiek tiek improvizuojama, atsakymai žymimi pildant standartizuotą formą. Tyrimui atlikti kviesti ekspertai – pasirinktų mažų ir vidutinių organizacijų, užsiimančių įvairia veikla, vadovai. Tyrimas atliktas 2014 metų balandžio mėnesį Klaipėdos mieste. Iš dalies struktūruotas interviu trukdavo nuo 15 iki 25 mi-nučių. Ekspertai žodiniu sutikimu patvirtino, kad tyrime gali būti įvardytos ekspertų pareigos, institucijos


131

ar organizacijos. Tačiau siekiant nepažeisti asmenų, dalyvavusių tyrime, konfidencialumo, pateikiami tik apdoroti duomenys. 1 lentelėje pateikiamas ekspertų kodavimo principas.

1 lentelė. Ekspertų kodavimas

Eil. Nr.

Eksperto numeris Organizacijos veikla Vadovavimo patirtis, metais

Darbuotojų skaičius

Eksperto kodas

1. Ekspertas Nr. 1 Inžinierinės-geologinės paslaugos

1 m. 6 X1

2. Ekspertas Nr. 2 Prekyba inžinerine įranga 14 m. 18 X2

3. Ekspertas Nr. 3 Apgyvendinimo paslaugos 13 m. 28 X3

4. Ekspertas Nr. 4 Švietimo paslaugos 36 m. 83 X4

5. Ekspertas Nr. 5 Nekilnojamojo turto teikimo paslaugos

25 m. 14 X5

6. Ekspertas Nr. 6 Gamyba 14 m. 30 X6

7. Ekspertas Nr. 7 Gamyba 9 m. 23 X7

Pastaba: sudaryta autorių, remiantis tyrimo rezultatais.

1 lentelėje pateikti bendri duomenys apie ekspertus. Kaip minėta, žvalgomajam tyrimui atlikti siekta pritraukti vadovus ekspertus iš skirtingų sektorių (paslaugų teikimo, gamybos, prekybos ar švietimo sričių), kad būtų galima įžvelgti tam tikras tendencijas ar kryptis, atsižvelgiant į organizacijos veiklą ar organizaci-jos dydį ar net skirtingą vadovavimo patirtį (ekspertų vadovavimo patirtis labai įvairi – nuo 1 iki 36 metų). Manome, kad toks pasiskirstymas padės identifikuoti organizacijų veiklos sritis, kurios imliausios kūrybiš-kumui.

Ekspertų klausta, ar jų tiesioginiame darbe naudingas kūrybiškumas, jeigu taip, tai kur jis taikomas. Visi vadovai, išskyrus vieną (X6), teigė, kad jų tiesioginiame darbe kūrybiškumas būtinas. Kiekvienas eks-pertas paminėjo, kur kūrybiškumas pasireiškia: pvz., „bendraujant su klientais“, „inicijuojant pokyčius ir juos įgyvendinant“, „siekiant geresnių rezultatų“, „ieškant klientų“, „priimant nestandartinius sprendimus“ ir t. t. Kaip minėta, tik vienas ekspertas, teigęs, kad kūrybiškumas nenaudingas, buvo iš gamybos sektoriaus. Jo teigimu, gaminti reikia tiksliai, pagal pateiktus brėžinius, milimetrų tikslumu, nes jų organizacija vykdo klientų užsakymus, o jie yra tik vykdytojai. Ekspertai pastebi, kad didesnį kūrybinį potencialą, polėkį kelti naujas idėjas dažniausiai lemia kelionės, perskaitytos knygos, įdomūs filmai, informacijos paieška internete, gamtos stebėjimas, bendravimas su aplinkiniais. Taip pat paminėta patirtis ir aukštesnių jėgų įtaka – medi-tacija (2 lentelė).

Visi ekspertai minėjo, kad jie stengiasi naudotis naujausiomis technologijomis, nuolat semiasi techno-loginių žinių. Minėjo ir tai, kad už kūrybinius darbuotojų sprendimus skatina tik moraliai (pagyrimai, padė-kos), materialinių skatinimo priemonių netaiko. Kaip paminėjo vienas ekspertas (X2), vadybininkas privalo būti kūrybingas, kitaip „jis negebės surasti klientų, pateikti sprendimų, tenkinančių klientą ir organizaciją“, tada savaime jis nebus ir materialiai skatinamas, nes nuo gebėjimo bendradarbiauti priklauso ir jo atlygis.

Ekspertų prašyta įvardyti savo kūrybinius gebėjimus, pomėgius. Apibendrinus rezultatus, nustatyta, kad beveik visi ekspertai, be kūrybinių laisvalaikio gebėjimų, prioritetą teikia sportui. Kadangi atsižvelgiant į vadybinę patirtį pasirinkti ekspertai yra patyrę vadovai (išskyrus vieną ekspertą), pagirtina, kad jie skiria dėmesio savo sveikatai ir fizinei būklei, t. y. sportuoja. Tai tiesiog būtina jiems ne tik kaip vadovams, bet ir padeda geriau jaustis, atsipalaiduoti, o tai leidžia sėkmingai spręsti kylančias problemas. Kaip matome iš pateiktų rezultatų (3 lentelė), vienas ekspertas savęs kūrybiška asmenybe nelaiko, tačiau akivaizdu, kad užsiima kūrybine veikla (X3).

Iš esmės visus ekspertus, viena vertus, klausimai apie kūrybiškumą šiek tiek nustebino, kita vertus, ma-tome, kad jie supranta, jog darbe taikomas kūrybiškumas iš tiesų naudingas ir net būtinas. Kaip konkrečiai kiekvieno jų darbe pasireiškia kūrybiškumas, parodyta 4 lentelėje.


132

2 lentelė. Ekspertų pasisakymai apie įkvėpimą kurti naujas idėjas

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis teiginys Teiginio dažnis

Naujų idėjų atsiradimas

Kelionės „...atsinaujini, pamatai naujų dalykų“; „...nauji įspūdžiai, nauji išgyvenimai, grįžęs kitaip pamatai savo darbo vietą“; „...pamatai naujų vietų, tai suteikia ir atsipalaidavimo jausmų, ir išmoksti ko nors“; „pamatai įdomių, Lietuvoje nematytų dalykų ir vėliau kai ką gali pritaikyti, apjungti darbe“

4

Filmai „įvairūs filmai, net multiplikaciniai, kartais pametėja įdomias idėjas“; „kai kurie filmai parodo ne tik konkrečius sprendimus, o kai kurie netradicinius sprendimus“

2

Skaitymas „...knygose randi įdomių pamąstymų, naujų idėjų“; „skaitydamas atsipalaiduoju, suvokiu kai kuriuos dalykus kitaip, pamatau kitokį požiūrį“; „randi įdomių dalykų“

3

Internetas „..tiek visko yra“; „...gali surasti tai, ko reikia“; „...gali rasti naujų idėjų, apie kurias net nepagalvojai“

3

Gamta „...gamta keičiasi, matai skirtingas spalvas, reiškinius“; „...gamtoje pailsi, pasikrauni energijos“; „gamtoje pailsi ir atsigauni, kad ir žvejojant“

3

Bendravimas su aplinkiniais

„...bendrauji su draugais, sužinai įvairių naujų dalykų“; „...pasitikrini idėjas ir suteikia žinių žmonės, kuriuos sutinki, su kuriais bendrauji“; „...grįžtamasis ryšys su buvusiais mokiniais, bendraujant su kolegomis“

3

Meditacija „Medituojant protas nurimsta, galima gauti naujų idėjų“ 1Iš Dangaus, gyvenimo

„...visos idėjos – iš gyvenimo, kai patirties įgyju, matau, kas vyksta“; „...iš Dangaus, tiesiog ateina įkvėpimas ir tiek“

2

Pastaba: sudaryta autorių, remiantis atlikto tyrimo rezultatais.

3 lentelė. Ekspertų pasisakymai apie jų kūrybinius gebėjimus, pomėgius

Ekspertas Patvirtinantis teiginys Ekspertas Patvirtinantis teiginysX1 Siuvinėjimas, piešimas, grojimas

pianinu, užsiėmimas rankdarbiais, sportavimas

X5 reklamų kūrimas, sportavimas

X2 Žvejojimas, interjero projektavimas X6 vėlimas, siuvinėjimas, vairavimasX3 Siuvinėjimas,mezgimas, sportavimas,

nori išmokti tapytiX7 noras konstruoti, sportavimas

X4 Esė, eilių rašymas, sportavimas


Apibendrinant galima teigti, kad visi ekspertai nurodė, jog kūrybiškumas darbe būtinas, tačiau darbuo-tojų už naujas idėjas jie nelinkę skatinti materialiai (kaip minėjo vienas ekspertas X7, pasiūlius naujų idėjų, pačiam jas reikėjo ir įgyvendinti [buvusioje organizacijoje], tai labiau demotyvacija nei motyvacija). Bet žodiniu pagyrimu skatina ekspertai X1, X2, X3, X4. Pastebėta ekspertų nuostata, kad kūrybiškumas, nors ir naudingas, greičiausiai yra prigimtinė žmogaus savybė, kurios neįmanoma ugdyti, lavinti. Kaip paminėjo ekspertas X1, „arba yra žmogus kūrybiškas, arba ne“. Taigi, kaip matome, kūrybiškumas darbe taikomas, bet jam iš tiesų nepakankamai skiriama dėmesio, kaip minėta ir kitų mokslininkų darbuose. Pasigesta didesnio domėjimosi kūrybiškumu ir praktinio jo taikymo. Ekspertai nepaminėjo nė vieno kūrybiško metodo. Eks-pertas X2 kiek plačiau įvardijo galimybę priiminėti sprendimus ir žmones nuteikti kūrybiškai „netradicinėje aplinkoje, organizuojant iškylas į gamtą, teatrą, kaimo turizmo sodybą“. Reikia paminėti, kad ekspertas X3 pradėjo organizuoti plenerus, tai menininkų rėmimas, be to, sukuriama tam tikra kūrybinė aura darbinėje aplinkoje.


133

4 lentelė. Ekspertų pasisakymai apie kūrybiškumą darbe

Ekspertas Patvirtinantis teiginys Ekspertas Patvirtinantis teiginysX1 „Vieni mato tik du variantus, aš galiu

pasiūlyti šešias alternatyvas; tariamės su darbuotojais, ieškom kartu sprendimų, bet jau siūlau iš daugiau variantų“

X5 „Kuria planus; kūrybiškai bendrauja su klientais; klientų paieškai daug dėmesio; internetinės svetainės nauji kūrybiški sprendimai; generuoja vizijas“

X2 „Nestandartiniai sprendimai; nauji techniniai sprendimai; ieškojimas naujų idėjų rinkoje; pardavimų skatinimas; ieškojimas, kaip vadovauti žmonėms netradiciniais būdais, kad visi pasiektų geresnių darbo rezultatų“

X6 „Suktis ir ieškoti užsakymų; kaip efektyvinti darbuotojų darbo laiką; kaip rasti finansinių išteklių projektams įgyvendinti“

X3 „Vadovams reikia ieškoti būdų, kaip įkvėpti darbuotojus darbui, kad jie dirbtų efektyviau; klientų aptarnavimui naujos idėjos; ypač puošiant šventėms aplinką“

X7 „Vadybiniai sprendimai, pradedant nuo klientų paieškos iki kasdieninio darbo; kūrybiškumas per kūrybiškus inžinerinius sprendimus; taikyti naujus technologinius sprendimus“

X4 „Naujos idėjos pokyčių įgyvendinimui; siekia pastovaus atsinaujinimo“


Išvados

Ištyrus kūrybiškumo taikymą organizacijų veikloje, akivaizdu, kad jis ne veltui tapo svarbiu tyrinėjimų objektu, nes tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tyrimai rodo praktinio kūrybiškumo taikymo naudą: orga-nizacijoje sukurta kūrybiška aplinka skatina ieškoti kitokių, naujų sprendimų, kelti idėjas, kurti intelektinę nuosavybę, kuri būtų naudinga tiek organizacijai, tiek visuomenei.

Atlikus tyrimą nustatyta, nors ekspertai vienareikšmiai įvardijo, kad kūrybiškumas kasdieniame darbe būtinas, akivaizdu, kad jo pritaikymo galimybės neišnaudotos. Ekspertai savo darbe kūrybinių metodų ne-taiko, jie instinktyviai jaučia, kaip reikia elgtis, kur būti kūrybiškiems, vis dėlto tai yra rimta teorinė spraga. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad kūrybiškumo ugdymui pakankamas dėmesys dar neskiriamas, nes nei vadovai, nei darbuotojai už kūrybinius sprendimus neskatinami.

Literatūra

Amabile, T. M., Conti, R. (1999). Changes in the work environment for creativity during downsizing. Academy of Ma-nagement Journal, Vol. 42(6), p. 630–640.

Amabile, T. M., Khaire, M. (2008). Creativity and the Role of the Leader. Harvard Business Review, Vol. 86 (10), p. 100–109.

Bilton, C. (2007). Management and Creativity, From Creative Industries to Creative Management. Oxford: Blackwell Publishing.

Bitinas, B., Rupšienė, L., Žydžiūnitė, V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Klaipėda: S. Jokužio spaustuvė.Botticchio, M. (2006). Creativity under the glas sceiling: a study using a contextual theory of creativity as a fra-

mework. PhD thesis. Wollongong, Australia: Faculty of Education, University of Wollongong. Prieiga internete: http://ro.uow.edu.au/theses/606.

Cameron, K. S., Quinn, R. E., DeGraff, J., Thakor, A. V. (2006). Competing Values Leadership. Great Britain: MPG Books Ltd.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (2013). Prieiga internete: http://dz.lki.lt/ [žiūrėta 2014.05.30].De Groot, H. L. F., Nijkamp, P., Stough, R. R. (2004). Entrepreneurship and Regional Economic Development. UK:

Edward Elgar.


134

Florida, R. (2002). The rise of the creative class: and how it’s transforming work, leisure, community, and every day life. New York: Basic Books.

Ganusauskaitė, A., Liesionis, V. (2008). Kūrybinis procesas ir jo potencialo skatinimas organizacijoje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 48, p. 23–34.

Ginevičius, R., Sūdžius, V. (2008). Organizacijų teorija. Vilnius: Technika.Grakauskaitė-Karkockienė, D. (2002). Kūrybos psichologija. Vilnius: Logotipas.Girdauskienė, L. (2011). Ar reikia kūrybinės organizacijos lyderiams ugdyti darbuotojų lojalumą? Ekonomika ir vady-

ba, Nr. 16, p. 743–752. Hoegl, M., Gemuenden, H. G. (2001). Teamwork Quality and the Success of Innovative Projects: a teoretical Concept

and Empirical Evidence. Organization Science, Vol. 12, No. 4, p. 435–449.Jakobsen, H. S., Rebsdorf, S. O. (2008). Idėjų plėtra ir kūrybinės inovacijos. Vilnius: VšĮ Lietuvos inovacijų centras.Jassawalla, A. R., Sashittal, H. C. (2002). Cultures that support product – innovation processes. Academy of Manage-

ment Executive, Vol. 16, No. 3, p. 42–54.Lechler, T. (2001). Social interaction: a determinant of entrepreneurial team venture success. Small Business Econo-

mics, Vol. 16, p. 263–278.Leibold, M., Probst, G. J. B., Gibbert, M. (2005). Strategic Management in the Knowledg eEconomy. Wiley Publicis.Marin, C. (2007). The Role of Creativity in Romanian Companies. Acta Universitatis Danubius, Vol. 1, p. 29–39. Ga-

lati: Danubius University of Galati, Romania. Monaco, F., Guimarães, V. (2007). Creativity and Innovation in the Context of Team-work: an Evaluation in the Self-

management Cells and Quality Control Circles of Ambev S.C. Branch. Brazilian Adminstration Review, Vol. 4, No. 1, Art. 2, p. 21–34. Brazil.

Ooi, Cs., Stöber, B. (2011). Creativity Unbound – Policies, Government and the Creative Industries. Culture Unbound: Journal of Current Cultural research, Vol. 3, p. 113–117. Sweden: Linköping University Electronic Press.

Zoltayné Paprika, Z., Derecskei, A. (2014). What means „creativity“ for the HR managers? Forum Scientiae Oecono-mia, Vol. 2 (4), p. 5–26.

Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Lietuvos teisės universiteto leidybos centras. Kaunas: Aušra.Вудкок, М., Френсис, Д. (1994). Раскрепощенный менеджер. Москва: Дело ЛТД.

A P P L I C AT I O N O F C R E AT I V I T Y I N K L A I P E D A O R G A N I Z AT I O N S

Erika Župerkienė, Rugilė ŠimanskytėKlaipėda University (Lithuania)

Summary

Creativity in organizations has always been important, but in the twenty-first century, it is becoming object of interest among scientists in the field of management. The article discusses the essence of creativity and its benefits to organizations. Although researchers of various fields, including management, emphasize the benefits of creativity in everyday activities, but the skeptical view, that creativity can be applied only in art and not in everyday activities, still persist. This paper analyzes the scientific problem that is the lack of application of creativity in organizations. The object of research is application of creativity. The purpose of article is to research the applicability of creativity in organization through the analysis of the concept of crea-tivity and its benefits to organizations. Objectives are to identify the benefits of creativity to the organization and to reveal the practice of application of creativity in Klaipeda organizations.

In the analysis of the scientific literature, these techniques have been applied: systematic and logical analysis, comparative analysis, graphical representation. A qualitative research method of semi-structured interview has been used for empirical research. In order to determine the application of creativity in real life, the qualitative exploratory study has been performed. Semi-structured interview with experts has been selected. Experts – managers of various small and medium organizations – have been invited to participate in this research. The study has been conducted in April 2014 in Klaipeda. The aim was to involve managers-experts from different sectors (services, manufacturing, marketing or educational areas) in order to be able to


135

discern certain trends or directions depending on the organization or the organization’ size or even a different leadership experience. Management experience of experts is very diverse, from 1 year to 36 years.

The study found out that although experts have identified unambiguously that creativity is essential in our daily work, it appears that its application possibilities are not exhausted in practice and most have not showed interest or practical application of a variety of creative methods. Experts do not apply creative appro-aches in their work, they feel instinctively how to behave or to show creativity, but in reality, it is a serious theoretical gap. The results suggest that the development of creativity is yet neglected because neither mana-gers nor employees are encouraged for creative solutions.

KEYWORDS: creativity, organization, application of creativity.

JEL CODES: M10, M12, M14

Klaipėdos universiteto leidykla

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 2 (13)

Klaipėda, 2014

SL 1335. 2014 07 10. Apimtis 17 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

mailto:[email protected]

http://www.ku.lt/leidykla/

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIESlies nulemtas anglų kalbos tapimo visuotinai priimta...

Documents

Transcript of REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIESlies nulemtas anglų kalbos tapimo visuotinai priimta...