LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

DAILĖS KATEDRA

Eglė Mačiulienė

AUTOPORTRETAS

The Self-portrait

Baigiamasis darbas

Vizualiųjų menų magistrantūros nuolatinių studijų programa

Darbo vadovė: doc. Giedrė Riškutė

Recenzentė: lekt. Rita Mikučionytė

Katedros vedėja doc. Giedrė Riškutė

Vilnius

2015

2

TURINYS

ĮVADAS..............................................................................................................................................3

1. TEORINIAI PORTRETINĖS KŪRYBOS ASPEKTAI..........................................................5

1.1. Portreto žanro ypatumai..........................................................................................................5

1.2. Istorinė autoportreto raida ......................................................................................................7

1.3. Konceptualių autoportretų bruožai........................................................................................13

2. „AUTOPORTRETAS“ – KŪRYBINIAI IEŠKOJIMAI.......................................................15

2.1. Emocinių būsenų autoportreto idėja......................................................................................15

2.2. Laumės įvaizdis.....................................................................................................................16

2.3. Saulės ir Mėnulio įvaizdis.....................................................................................................17

2.4. Žmogus ir gamtos jėgų personifikacijos...............................................................................18

2.5. Vidinių prieštarų atvaizdai....................................................................................................20

GALUTINIO DARBO APIBENDRINIMAS....................................................................................22

LITERATŪRA...................................................................................................................................26

PRIEDAI............................................................................................................................................28

APRAŠO CD......................................................................................................................................37

3

ĮVADAS

Mano baigiamojo darbo tema – autoportretas. Rinktis šią temą iš esmės paskatino ne

siekis vien tik atvaizduoti save kaip asmenį, bet noras įvairiomis meninės raiškos priemonėmis

perteikti skirtingas būsenas, kurios turėtų atspindėti mano, kaip autoportreto autorės ir kūrėjos

santykį su savimi kaip asmeniu ir kaip menininke, taip pat su mane supančia aplinka, kitais

žmonėmis (šeima, draugais, kolegomis).

Klausiu savęs: kaip būdamas tik žmogus tu gali kurti? Fizika moko, kad niekas iš

niekur neatsiranda ir niekur niekas nedingsta, tuomet kaip gali būti, kad būdamas tik toks, koks esi,

gali kažką sukurti? Gal nuolat ieškodamas kažko naujo, neįprasto, protingais žodžiais

nepaaiškinamo, ieškodamas savęs? Ar ta dieviškumo dalelė mumyse, vadinama siela, ir įgalina mus

tokiems ieškojimams? Vis tik manau, kad menininkas savo darbuose visada vaizduoja save. Galbūt

skirtinguose lygmenyse, bet visada save: ar savo kūną, ar savo dvasinę būseną, savo lūkesčius, o gal

savo žvilgsnį anapus savęs... Net jei ir atskleidžia tai per kitokį fizinį pavidalą ar abstrakcijas.

Tuomet net laikas mene tėra iliuzija.

Tikriausiai teisūs yra tie, kurie autoportretą traktuoja kaip dailininko požiūrio į

gyvenimą ir laikmetį deklaraciją, kuri padeda suvokti prieštaringą menininko prigimtį.

Kai menininko vidinis monologas virsta dialogu, į kurį jis įtraukia žiūrovą, jo portretas

įgauna konceptualaus meno kūrinio prasmę. Omaro Calabrese, italų semiologo ir dailėtyrininko,

tyrinėjusio autoportretą, teigimu, trys būtini segmentai – ego, refleksyvumas, valia – leidžia

autoportretui priskirti ir kūrinius, kurie griežtai pagal žanrą nėra autoportretai, bet glaudžiai susieti

su menininko asmeniu (ego), sprendimu save pristatyti (valia, intencija) ir savistaba

(refleksyvumas). O. Calabrese teigimu, kalbėti apie autoportretą, grindžiant psichologiniais

terminais, galima tada, kai įžvelgiama intencija atskleisti savo tapatybę, nes teiginys – „tai mano

darbas“ – vis dėlto labai skiriasi nuo – „tai aš“. Autoportreto kūrėjo išpažintis, savirefleksija

vyksta per kūrybinės išraiškos būdą [9].

Kita vertus, portreto meninės išraiškos būdus ir formą neretai įtakoja ir jo užsakovai ar

tiesiog žiūrovai, jų reakcijos į autoriaus darbus. Klausimas, ar kuriant portretą pakanka perteikti

išorinį panašumą, ar svarbiau prototipo „vidaus portretas“, sprendžiamas seniai, ir atsakymų į jį yra

tiek pat, kiek menininkų. Portreto kūrimo procese išskirtini 3 pagrindiniai aspektai: modelis

(užsakovas) pateikdamas savo vizualius bruožus menininkui, tuo pačiu pareiškia jam ir savo

lūkesčius. Menininkas šią informaciją transformuoja, perleisdamas per savo suvokimą ir specifinį

matymą, ir kuria portretą, atitinkamai pasirinkdamas meninės raiškos priemones. Žiūrovas kūrinį

4

interpretuoja, sukurdamas trečią prasminę visumą. Čia kyla klausimas: kaip žiūrovas vertina

portretą? Dažnais atvejais pagrindinis vertinimo kriterijus – panašumas. Paprastai žiūrovas vertina

fizionominį panašumą su vaizduojamuoju. Kuo panašesnis, tuo žiūrovui darbas yra priimtinesnis.

Tapydami portretus, jų autoriai neretai naudojasi ne tik natūros studijomis ar

dokumentine medžiaga (fotografijomis, atsiminimais, aprašymais), kartais portretas būna vien

kūrėjo vaizduotės vaisius ar pagrįstas ikonografine tradicija (alegorinis portretas). Dabartiniam

laikmečiui būdinga tai, jog portretistai vis labiau tolsta nuo natūros kopijavimo, atvaizdo perkėlimo

ant drobės ir eksperimentuoja, dažnai deformuodami modelio fizionominius bruožus, bet tik tiek,

kad atvaizdas vis dar žymėtų vaizduojamąjį, kad liktų atpažįstamas ne tik jam pačiam, bet ir

žiūrovui. Tokiu būdu tarsi siunčiama žinutė, kaip autoriaus kūrinys turėtų būti suvokiamas, kartu

paliekant erdvės asmeninei žiūrovo interpretacijai, savų prasmių kūrimui, nes kiekvienas žiūrovas

yra veikiamas asmeninių išgyvenimų ir patirčių.

Šiuolaikinės technologijos įgalina menininką savo minčių raišką plėsti ir didinti

virtualiame pasaulyje. Rankos nemiklumą, akių silpnumą, išteklių ribotumą kompensuoja

skaitmeninių technologijų galimybės. Vienu pelės spragtelėjimu galima pasididint savo darbą

šimtus kartų, gali sutelkti dėmesį ir tobulinti smulkiausias detales. Kompiuterinių programų pagalba

sumanymų realizavimas tampa greitesnis, lengviau įgyvendinamos beprotiškiausios idėjos, viską

galima atilikti greičiau, eskizuojant nebūtina visada pradėti nuo nulio, todėl atsiranda daugiau

variantų, galimybių plėtoti mintį. Ir vis dėl to, kol yra pusiausvyra tarp seno ir naujo, kol yra

priešybių vienybė, kol prie kompiuterio darbuojasi žmogus, paveikslai tebėra gyvi, tebeturi sielą.

Kūrybinio projekto tikslas: sukurti paveikslų ciklą, atspindintį mano kaip žmogaus ir

kūrėjos santykį su išoriniu ir savo vidiniu pasauliu.

Uždaviniai:

1. Parengti kūrybinio darbo koncepciją.

2. Apžvelgti teorinius portretinės kūrybos aspektus, autoportreto atsiradimą ir tolimesnę

raidą įtakojusius veiksnius.

3. Panagrinėti įvairius menininko savirealizacijos, savęs vaizdavimo dailėje, meninės

raiškos priemonių pasirinkimo aspektus.

4. Eksperimentų keliu atrasti priemonės, kurios padėtų geriausiai atskleisti pasirinktą

temą ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Aprašą sudaro įvadas, 2 dalys, galutinio darbo apibendrinimas, literatūros sąrašas ir

priedai. Bendra apimtis – ....... puslapiai

5

1. TEORINIAI PORTRETINĖS KŪRYBOS ASPEKTAI

Portretas – vienas iš seniausių ir labiausiai intriguojančių dailės žanrų, sujungiantis

asmens tapatybės, psichologijos, socialinio statuso, epochos kultūros, madų ir dailės istorijos

tradicijos aspektus. Jurgitos Ludavičienės žodžiais, egzistuoja imaginacinis portretas, portretas iš

natūros, simbolinis portretas ir kitokie. Kanoninis atvaizdas, blausus giminės pirmtako žvilgsnis iš

paauksuotų rėmų žvakių šviesoje, besijuokianti mergina su vėduokle. Portrete savo žymę paliko

visos XX a. stilistinės pakraipos. Futuristinis, dadaistinis, kubistinis portretas, May West veidas iš

interjero elementų, Bernard Buffet, be abejonės, Andy Warhol, Lucian Freud, Francis Bacon,

Gerhard Richter ir taip toliau, ir taip toliau; grandinę galima tęsti iki pat šių dienų. Portretas, kilęs iš

noro užfiksuoti atvaizdą, kurio greitai nebematysi, iš graudžios Platono istorijos apie merginą,

apvedžiojusią mylimojo šešėlį, kad jis visam laikui liktų su ja, nėra toks jau paprastas dalykas.

Portretu galima užfiksuoti žemiškąjį prototipo pavidalą, patrauklų lukštą, tačiau kartu su juo į drobę

ar popierių gali pereiti ir dalis sielos, ir teks baigti gyvenimą, smeigiant peilį į senstantį, visas ydas

sukaupusį savo atvaizdą, kaip kokiam Dorianui Grėjui. [12].

1.1. Portreto žanro ypatumai

Portreto [pranc. portrait < lot. protraho – ištraukiu, iškeliu aikštėn, išryškinu]

samprata, jo kūrimo principai ir motyvai laikui bėgant kito. Pirmiausia ir svarbiausia jo paskirtis

buvo vaizduoti konkretų žmogų, laikantis svarbiausio portreto principo – panašumo į modelį

(portretuojamą asmenį). Žmogus, kartais keli žmonės (porinis, grupinis portretas), vaizduojami iš

priekio (en face) profiliu, trijų ketvirčių rakursu, visu ūgiu, iki juosmens, iki krūtinės arba

komponuojama tik galva. Portretai reprezentuoja savo prototipą, nepriklausomai nuo to, ar jis

gyvas, ar ne. Asmuo, vaizduojamas portrete, gali dalyvauti ten, kur fiziškai nedalyvauja, jam

suteikiami dabarties bruožai, neretais atvejais galimas ir išorinių bruožų pagražinimas, asmens

savybių išryškinimas ir naujų suteikimas. Tačiau ne visoms kultūroms ši savybė iškyla į pirmą vietą

pagal svarbą, dažnai portretų kūrimą lemia kiti motyvai. Portretas vaizduojamojoje dailėje gali

atspindėti asmens savivokos aspektus ir fiksuoti socialinius visuomenės pokyčius bei puikiai

tarnauti, kuriant asmens įvaizdį. Portretinio žanro tapybos kūrinių formos kanonas – atvaizdas ir

aplinka, dažnai neutrali, arba konstruojama taip, kad atskleistų vaizduojamojo padėtį visuomenėje,

jo pomėgius, iliustruojanti įsivaizduojamą pasakojimą, perteikiantį autoriaus sumanymą.

Portreto rūšis – autoportretas (lot. autos – pats) – iš esmės atitinka portreto kūrimo

principus, tačiau turi ir savo specifiką, visų pirma dėl to, kad autoportretas kuriamas paties

autoriaus, kuris veikia ir kaip pozuotojas, ir kaip kūrėjas. Todėl jis pats renkasi, kaip atkurti savo

išorinius bruožus, perteikti tik juos ar gilintis į vidines būsenas, kūrinį konstruoti kaip dokumentišką

6

medžiagą, leidžiančią nustatyti padėtį visuomenėje, ar transformuoti savo atvaizdą maksimaliai

laisvai išreiškiant savo kūrybines idėjas bei emocines būsenas. Kurdamas autoportretą dailininkas

atskleidžia savo meninį braižą, išreiškia savąjį „aš“, jam atsiveria galimybė į drobę, į kuriamą savo

atvaizdą perkelti savo vidines būsenas, jausmus, nuojautas, santykį su aplinka, požiūrį į gyvenimą,

patį save, savo kūrybinius siekius.

Autoportretas taip pat gali būti reprezentatyvus ir skirtas įtvirtinti dailininko tikrą ar

menamą autoritetą. Jis naudojamas įsivaizduojamoms ar trokštamoms ego pusėms įkūnyti, tarnauja

kaip autopsichoterapijos priemonė. Autoportretas leidžia išreikšti ir įvairias protesto (asmeninio,

kultūrinio, politinio) formas. Tad greta vizualumo ir išorinio panašumo čia itin ryškūs ir reikšmingi

tampa psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir kiti dalykai.

XIX a., atsiradus fotografijai, portretinės dailės žanras pamažu prarado išskirtinę

reikšmę. Tapyti portretai palaipsniui nyksta, pasitraukia į antrą planą, įsigali fotografija, dėl savo

pigaus ir greito technologinio proceso turinti neribotas reprodukavimo ir plitimo galimybes.

Smarkiai keičiasi užsakovų ratas – inteligenciją pakeičia masinės kultūros atstovai (šou verslo

žmonės, žurnalistai, verslininkai, roko žvaigždės, mados dizaineriai ir modeliai), fotoportretą

aktyviai naudojantys savireklamai bei įvaizdžio formavimui.

Tačiau fotografijos plėtra turėjo ir teigiamą poveikį pasaulinės dailės plėtotei. Ji

dailininkams pasitarnavo kaip puiki, pigi ir lengvai prieinama priemonė, siekiant maksimalaus

panašumo vaizduojant žmogų. Jie turėjo jau „pagamintą“, atliktą, užfiksuotą atvaizdą, dėl kurio

menininkas galėjo dirbti greičiau, nes jam nebereikėjo pozuotojo. O tai menininkams buvo aktualu,

nes užsakovai vis mažiau norėjo leisti ilgas valandas pozuodami. Dailininkams buvo svarbu

spartinti užsakymų atlikimo laiką, nes dėl ilgo pozavimo ir tapymo proceso turėjo gausybę neatliktų

užsakymų, ir rinkosi tuos, kurių užsakovai turėjo laiko pozuoti.

Fotografijos įsigalėjimas paskatino tapytojus analizuoti, kurti savo atvaizdus,

neatsižvelgiant į laiką. Todėl greta portretų vis daugiau nutapoma ir autoportretų. Fotografija

perėmė pirminę autoportreto funkciją – reprezentuoti žmogų, todėl tapytojai savo atvaizduose

daugiau koduoja vidines prasmes, subtiliai perteikia socialines ir psichologines tiesas, savo

požiūrius, nuostatas, emocines būkles, naudoja savo atvaizdą kaip savianalizės įrankį. Tame, kas

matoma, dailininkai stengiasi perteikti tai, kas nematoma.

Kaip teigia vokiečių menininkas Max Beckmann (1884–1950): „Ką aš noriu parodyti

savo darbuose yra idėja, kuri slypi už realybės... Kaip žinomas kabalistas kartą pasakė: „Jeigu tu

nori suvokti kažką nematomo, tu privalai kiek įmanoma labiau įsigilinti į tai, kas matoma“.

7

1.2. Istorinė autoportreto raida

Autoportreto kaip atskiro žanro gimimas siejamas su vokiečių menininko Albrecht

Dürer kūryba (XV a. pab.), o XVII-o amžiuje jį ypač išpopuliarino olandų tapytojas Rembrandtas,

pirmasis išryškinęs psichologinį portreto aspektą.

Pradžioje dailininkai tapė tik tikslius savo natūros bruožus, dažnai vaizduodami tik

savo veidą, įterpdami jį minioje, ne kūrinio centre, nuošaliai, nesistengdami kažkuo išsiskirti. Kitais

atvejais dailininkas įkomponuoja savo atvaizdą į istorines scenas, į konkretų siužetą, sustiprindamas

įspūdį, jog įvykis yra realus. Tokiu būdu darbas funkcionuoja ne tik kaip autoriaus portretas, bet ir

kaip istorinis paveikslas, fiksuojantis laikmečio situaciją, visuomenės veikėjus. Tokiu būdu

menininkas, nebūdamas realus tų įvykių veikėjas, bent virtualiai dalyvauja ten, kur realiai dalyvauti

negali.

XIX-ame amžiuje vis dar buvo dailininkų, kurie autoportretą kūrė kaip save

reprezentuojantį kūrinį (Edgar Degas, Edouard Manet, Claude Monet). (1, 2, 3 pav.)

1 pav. Edgar Degas 2 pav. Edouard Manet 3 pav. Claude Monet

Autoportretas 1862 m. Autoportretas 1879 m. Autoportretas 1886 m

Jų drobėse atskleidžiama tai, kaip dailininkai matė ir pristatė save visuomenei. Tačiau

XIX-o amžiaus modernistai, fiksuodami svarbesnius savo gyvenimo įvykius, jau kūrė įtaigius,

psichologines būsenas išryškinančius kūrinius. Menininkai įkvėpimo vis dažniau ieškojo savo

vidiniame pasaulyje. Vincent van Gogh, Paul Gauguin, Edvard Munch ir daugelis kitų modernistų

savo portretuose perteikė asmeninius išgyvenimus, emocijas ir vidines nuostatas. Kiekvienas

portretas reikalavo iš menininko gilesnės savianalizės, tačiau kartu autoportretas buvo ir naujų

meninių idėjų ir priemonių bei savo išskirtinio braižo pateikimas. Taigi autoportretas yra pilnavertė

kūrybos ir kūrėjo tapatybės dalis. Kai kuriems dailininkams jis virto kasdieniu savęs fiksavimo

procesu. Panašiai elgėsi Rembrandt, kuris visuomet turėjo vienintelį ir nepakeičiamą pozuotoją –

save patį – ir nuolat fiksavo savo mimikas, nuotaikas. Arba Salvador Dali, kuris per savo ego, taip

8

pat ir savąją išvaizdą, stengėsi nuolat šokiruoti pasaulį; ko gero, jis pats buvo žinomas gal net geriau

nei jo kūriniai... menotyrininkai XIX amžiaus autoportreto ikona įvardija Vincent van Gogh,

balansavusį tarp beprotystės ir nušvitimo periodų ir palikusį mums įtaigiausius savo atvaizdus,

tikrus gyvenimo ir jausmų dienoraščius. Tai buvo vienas produktyviausių to meto autoportreto

kūrėjų, nutapęs ne vieną dešimtį šio žanro darbų. (4, 5, 6 pav.)

4 pav. Vincent van Gogh 5 pav. Vincent van Gogh 6 pav. Vincent van Gogh

Autoportretas 1887 m. Autoportretas 1888 m. Autoportretas 1889 m.

Iš XX a. autoportreto kūrėjų išskirčiau kelis, savita stilistika išsiskiriančius autorius:

Frida Kahlo (1907–1954). Daugiau nei pusė iš 200 meksikiečių dailininkės Fridos

Kalo darbų – autoportretai. Juos kurdama, ji liejo emocijas ir bandė suprasti pati save: „Aš tapau

save todėl, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu viena ir todėl, kad aš pati – tai tas objektas, kurį aš

pažįstu geriausiai.“ Savo autoportretuose ji atrodo rimta ir niūri, o visas jausmų uraganas atsispindi

ją supančiose detalėse, figūrose ir fone. (7 pav.)

7 pav. Frida Kahlo (1907–1954).

Japonijos menininkas Yasumasa Morimura (gim. 1951) yra ne tik fotografas, bet ir

vienintelis visų savo darbų atlikėjas ir juose veikiantis asmuo. Juose jis persikūnija tiek į atitinkamo

9

laikmečio popkultūros atstovių – Marilyn Monroe, Liza Minnelli figūras, tiek ir Leonardo da Vinci,

Vincent van Gogh, Frida Kahlo drobių herojus.

Kita Japonijos menininkė Kimiko Yosida (gim. 1963) kuria Prancūzijoje. Savo

autoportretuose siekia parodyti individualumo nykimą ir savojo veido praradimą.

Italų dailininkas Giorgio de Chiro (1888–1978), vienas iš siurrealizmo pradininkų

šiuolaikinėjė tapyboje, tačiau 1920 m. iš esmės pakeitė savo pažiūras į meną ir pradėjo dirbti

realistine maniera, panašiai kaip Rembrandtas autoportretus, rašė savo gyvenimo metraštį. (8, 9

pav.)

8, 9 pav. Giorgio de Chiro. Autoportretai. (1888–1978)

Chuk Close, gim. 1940, vieno geriausių šiuolaikinių fotorealistų, per daugiau nei 30

metų portfolio sukaupti stilistiniu požiūriu absoliučiai skirtingi autoportretai – nutapyti,

polaroidinės nuotraukos-mozaikos, tradicinės fotografijos, darytos, taikant mišrią techniką.

Autoportretas Lietuvos dailėje, kaip ir pasaulinėje, atsirado vėliau už portretą: plito

nuo XIX a. Romantikai įteisino jį kaip atskirą žanrą, turintį savo specifiką, lyginant su portretu.

XX a. menininkai autoportretą kreipė savita linkme. Ypatingą dėmesį autoportretui

skyrė skirtingų kartų menininkai – Arvydas Šaltenis (g. 1944), Mindaugas Skudutis, (g. 1948),

Šarūnas Sauka (g. 1958), Žygimantas Augustinas, (g. 1973). Greta išvardytųjų dailininkų išskirtinę

vietą užima fotomenininkės Violetos Bubelytės (g. 1956) autoportretai. Nors šių menininkų kūrybos

stilistika labai skiriasi, savo idėjoms atskleisti jie renkasi skirtingas priemones, tačiau juos vienija

autoportreto suvokimas, sąlyginis nutolimas nuo natūros, naudojimasis savo atvaizdu kaip priemone

išreikšti vidinei būsenai.

Arvydas Šaltenis kuria griežtai, tiksliai komponuodamas, daug dėmesio skiria spalvai.

Šio menininko autoportretai persmelkti neramios dvasios, ieškojimų nuojautų, įtampos ir net

savotiškos ironijos ir grotesko. Savo atvaizdą dailininkas pateikia kaip antraeilį dalyką, kaip pasyvų

objektą, kuriame susikoncentruoja dailininko jausmai. Savo tikrovės jis nepagražina, pateikia ją

10

tokią, kokią mato pats. Jam būdingas ekspresyvus potėpis, ryškios faktūros, daiktų ir žmonių

deformacija. (10, 11pav.)

10 pav. Arvydas Šaltenis, Autoportretas. 1965 m. 11 pav. Arvydas Šaltenis, Autoportretas, 1979 m.

Mindaugo Skudučio kūrybai būdinga ekspresionistinė kryptis. Linkęs sufantastinti

tikrovę, suteikti jai paslapties, baimės nuojautų, vaizduodamas save Skudutis nesiekia parodyti vien

savo išorę, bet eksperimentuoja. Kompozicija, potėpiu, koloritu įtaigiai kuria emociją, perteikdamas

ją žiūrovui. Tapydamas autoportretus šis kūrėjas, kaip ir Arvydas Šaltenis, daug dėmesio skiria

plastinei raiškai. (12 pav.)

12 pav. Mindaugas Skudutis, Autoportretas su bebro koja. 2007 m.

Antanas Andrijauskas taip apibūdina šio dailininko kūrybą: „Jo tapyba kupina vidinio

dramatizmo, psichologinės įtampos, egzistencinių motyvų, klasikinės grožio sampratos

desakralizacijos. Dailininko drobėse savitai susipina ekspresionizmo, siurrealizmo ir

abstrakcionizmo poetikos elementai. Jis skverbiasi į slapčiausias pasąmonės gelmes, archetipų

pasaulį, iškelia į dienos šviesą tamsiąsias, neretai gyvuliškas žmogaus gyvenimo puses, siekdamas

11

perteikti jo susvetimėjimą, būties tragizmą, pamestinumą pasaulyje, dramatišką sielos klyksmą.“ [1,

p. 181].

Šarūnas Sauka – meno kritikų įvardinamas kaip savito braižo klasikinės aliejinės

tapybos virtuozas, kurio autoportretai veikia ne pačiu savo atvaizdu, o pasaulėvaizdžio atspindžiu.

Tapydamas dailininkas vaizduoja save tarsi personažą, veikiantį sudėtingose

kompozicijose, aiškiai parodo savo fizionominius bruožus, bet nesistengdamas tiksliai perteikti

savo atvaizdo, fizinių savybių, tikslingai nesiekia atskleisti ir vidinių būsenų.. Neretai žaidžia su

žiūrovu, jį provokuoja, taip siekdamas įtikinti sukurtos iliuzijos tikrumu. Dailininkas tapo

bauginančias situacijas, pabrėžia daiktiškąją, kūniškąją realybę. Režisuodamas dramatiškas

situacijas ir įkurdindamas save herojų figūrose Š. Sauka parodo savo santykį su aplinka, siekia

priartėti prie savo psichikos gelmių, išsiaiškinti vienokio ar kitokio psichinio poelgio, jo motyvo ar

pasekmės prasmę. (13 pav.)

13 pav. Šarūnas Sauka, Autoportretas. 2008 m.

Žygimanto Augustino autoportretai – vidinių nuostatų, emocijų atspindys, o ne išorės

deklaravimas, sarkastiškas, karikatūriškas, deformuotas savęs atspindys. Tai realistinės dailės

drobės, bet realizmas čia pasirinktas labiau ne kaip tikslas, o kaip priemonė, suteikianti galimybę

atskleisti savaip matomus pasaulio vaizdinius. Dailininkas tikslingai deformuoja savo veidą

(realybę), kuria atstumiančias mimikas, perteikiančias ne siekį transformuoti, iškreipti savo

atvaizdą, o įkurdinti jame įvairuojančias reikšmes, dažnai susijusias su socialiniais, visuotiniais

veiksniais. Autorius savo darbus apibūdina kaip „socialinį portretą“. Dailininkas negražina,

neidealizuoja kūnų, stengiasi smulkmeniškai perteikti jų sandarą, odą, neslepia akivaizdžių

trūkumų. Jis siekia kuo tiksliau nutapyti kūno tekstūras, būdamas įsitikinęs, kad kaip tik tiksliai

perteikiant kūną atsiskleidžia ir vidinės pozuotojo būsenos, pasaulėjauta. (14 pav.)

12

14 pav. Žygimantas Augustinas, XX amžiuje: veidai būdavo dvasingi. 2011–2012 m.

Neretai autoportretistai siekia savo atvaizdu patobulinti visuomenę, parodyti jai jos

ydas, trūkumus. Tuomet kūrinys veikia kaip „aš kaip menas“, kaip disponavimas savo atvaizdu,

siekiant atskleisti, parodyti ne savo paties, o savo aplinkos savybes, pademonstruoti asmenines

nuostatas aplinkos atžvilgiu. Sąveikauja psichinė ir fizinė būsena. Per tai, kas apčiuopiama, regima,

perteikiama tai, kas egzistuoja pasąmonės lygmenyje.

Taigi, šiuolaikiniuose autoportretuose nereikėtų pernelyg tikėtis atskleistos ar

nenorom išnyrančios tiesos apie privatų asmenį, nes, kad ir koks intymus jis atrodytų, tai labiau

išoriniams žvilgsniams skirtas vaizdas. Todėl galima aplinkos, visuomenės reakcija į menininką, jo

kūrybą, susiformavusį ar besiformuojantį įvaizdį bei socialinį statusą paveikia ir patį menininką, t.y.

veikia kūrėjo savivoką ir lemia jo elgesį, kartais jam to net gerai neįsisąmoninant.

1.3. Konceptualių autoportretų bruožai

Angl. Concept(ual) Art – koncepcijų, idėjų menas. Šio meno pagrindas – pats

kūrybinis sumanymas, projektas, idėja. postmodernistinio meno rūšis XX a. 7 dešimtmetyje

amerikiečių dailininko Sol Le Witt dėka įsigalėjęs dailės krypties pavadinimas. Atsirado JAV ir

Vakarų Europoje kaip reakcija į minimalizmą, pagrįstą teiginiu, kad meno kūrinys iš esmės tėra

fizinis daiktas. Žymiausi dailininkai: Sol Le Witt, Joseph Kosuth, Vito Acconci, Chris Burden,

anglų grupė „Art and Language " .

Konceptualaus meno atstovai vadovaujasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose,

idėjose arba konceptuose, tiria, kaip menas suvokiamas visuomenėje, ignoruodami dailės

interpretacijos stereotipus, pasitelkę kasdieninį patyrimą, analizuoja meno idėjas. Daiktinė kūrinio

forma tampa nebeaktuali, mąstymo procesas gali būti perteikiamas tekstais, techniniu piešiniu,

dokumentais, fotografijomis, video įrašais, žemės meno, kūno meno, instaliacijos, performanso

išraiškos priemonėmis. Taigi vietoj užbaigto paveikslo ar skulptūros eksponuojami eskizai,

oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį.

13

Atsiradęs iš minimalizmo, konceptualizmas galop virsta bendra sąvoka, apimančia

įvairias dailės pakraipas, kaip antai objektų dailę ar hepeningą, kurioms svarbesnė pati kūrinio

mintis nei jo atlikimas. Konceptualus meno kūrinys – tai tiesioginė menininko minties fiksacija.

Svarbu, kad vyktų intelektualiniai procesai, kuriuose menininkas kviečia dalyvauti ir žiūrovus.

Kaip būdingą pavyzdį galima paminėti amerikiečių menininkės Francescos Woodman

(1958–1981) kūrybinio palikimo (apie 800 nuotraukų, kurių didžioji dalis – autoportretai), bene

įtaigiausią darbą, kuriame regime Woodman aistrą įdėti save į perkonstruotą aplinką,

eksperimentuojant įvairiomis medijomis. (15 pav.)

15 pav. Francescos Woodman. Kelios netvarkingos vidinės geometrijos. 1981 m.

Portretiniam žanrui šiuo metu aktuali kryptis – modelio savybių ir jų plastinės

išraiškos santykio paieškos, naudojant netikėtus ikonografinius efektus ir papildant atvaizdą tam

tikru autoriaus komentaru. Ši pozicija suteikia plačias galimybes eksperimentuoti ir neriboja nei

plastinių, nei technologinių galimybių. Kartais kuriant panaudojami vizualiniai-psichologiniai

deriniai, veikiantys žiūrovo pasąmonę tarsi užšifruotas reklaminis pranešimas. Ikonografinis

komentaras išreiškiamas per kompozicijos režisavimą, šokiruojančius elementus, komišką ar

ironišką vaizdo potekstę. Tokios portretinės kūrybos tikslas – nustebinti, supykdyti, nepalikti

žiūrovo abejingo.

Šiuo požiūriu būdingas Antoninos Slobodčikovos, Baltarusijos menininkės, savo

kūryboje nevengiančios aštrių socialinių temų, sukurtas koliažas – autoportretas „Motina didvyrė“.

(16 pav.)

14

16 pav. Antonina Slobodčikova. Motina-didvyrė. Autoportretas. 2006 m.

Ir mūsų dienomis svarbiausia išlieka kūrėjo tapatybės – unikalios, daugiaveidės –

problema. Todėl dažniausiai sėkmingas atrodo chameleoniškas menininko gebėjimas keistis,

maskuotis, atrasti naujus savosios esybės pavidalus... (17 pav.)

17 pav. Rytis Valantinas. Autoportretas – lagaminas. 2011 m.

15

2. „AUTOPORTRETAS“ – KŪRYBINIAI IEŠKOJIMAI

Kiekvieno mūsų praeitis, prisiminimai yra neatskiriama asmenybės identiteto dalis.

Prabėgdami mintimis savosios istorijos vingiais suvokiame kokioje dabartyje esame bei kokiu būdu

egzistuojame, o šis esaties įsisavinimas leidžia plačiau atverti duris į ateitį. Menininko išpažintis,

savirefleksija vyksta kūrybinės išraiškos būdu, kai jis įdeda užkoduotą savo gyvenimo citatą į žinutę

žiūrovui, atiduodamas pagarbą savo praeities darbams ir galbūt ateities vizijoms. Tokios grafikės

Viktorijos Daniliauskaitės meninės reminiscencijos [7 ] yra man ypač aktualios.

2.1. Emocinių būsenų autoportreto idėja

Mano kūrybinis sumanymas – perkelti ant drobės savo emocines būsenas, mintis,

sapnus, gvildenamas problemas, visa, kas kartais kaip psichografija, atsiranda piešinyje ne visiškai

su mano žinia ar pritarimu, bet vis tiek apie mane. Todėl realizuodama šį sumanymą, remiuosi

autoportreto idėja. Neketinu ieškoti „teisingo ar neteisingo“ savo atvaizdo „čia ir dabar“,

nepasakosiu savo gyvenimo istorijų, bet bandysiu išprovokuoti savo ir žiūrovo sąmonę kiek

kitokiam savęs ir aplinkos suvokimui. Tai skatina sukurti autoportretą (paveikslų ciklą), įvairiai

modeliuojant ir transformuojant savo atvaizdą, spalvų, formų, linijų žaismu suteikti jam simbolinę

ar mistinę prasmę, sugretinti su gamtos jėgomis ar reiškiniais.

Norint iš tikrųjų save pažinti, reikėtų bent kūrybos procese tapti nepriklausomu nuo

laiko ir erdvės, nuo įprastų jutimų – mintimis pakilti virš jų ir mėginti viską pamatyti kitoje

šviesoje. Gal tai leistų suvokti save ir kitus žmones kaip mažytę, priešybių vienybės ir kovos dėsnių

valdomą neaprėpiamos Visatos dalį. Čia remiuosi A.Einšteino sentencija: „Žmogus – tai dalis

visumos, kurią mes vadiname Visata, dalis, apribota laiko ir erdvės. Jis jaučia save, savo mintis ir

jausmus kaip kažką atskiro nuo viso likusio pasaulio, kas yra savotiška optinė apgaulė.“

Iš tiesų, žmogus negali žinoti ar suvokti nieko daugiau, negu turi pats savyje. Todėl ir

visas jo pasaulio, jo santykio su aplinka vaizdavimas, net vaizdavimas dalykų, atrodytų, visai

nesusijusių su menininku, yra savotiškas autoportretas. Mano autoportretai vaizduoja naktį, ugnį,

saulę, pilnatvę, vienatvę, nes viskas, kas yra aplink mane – tai esu aš.

Tokia mistifikuoto autoportreto idėja man svarbi ne tiek žanro, kiek stiliaus, meninės

raiškos prasme, kaip galimybė savąjį „aš“ reprezentuoti, kūrybiškai išnaudojant įvairių technikų –

nuo tradicinės (grafika, fotografija) iki šiuolaikinės (skaitmeninės technologijos) – ypatumus ir

priemones. Skaitmeninės technologijos savaime skatina eksperimentuoti: galima išmėginti įvairius

paviršius, fotografuoti ir apdoroti vaizdą kompiuterinėmis programomis bei ieškoti naujų kūrybos

būdų, kurie neįmanomi naudojant įprastines medžiagas ir priemones.

16

Tai, kad galiu kurti autoportretą nebežvilgčiodama į save veidrodyje su teptuku

vienoje rankoje ir palete – kitoje, provokuoja pateikti kuo įvairesnes jo versijas, išplaukiančias iš

mano santykio su artimaisiais ir aplinka, kurioje gyvenu, patirties ir įžvalgų, kokią ir kokiame

kontekste noriu save matyti.

2.2. Laumės įvaizdis

Albert Camus: ,,Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų

prie savęs, jis visad yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti. ”

Mano kūriniuose pastebimas ratas taip pat akivaizdus ir viso mano kūrybinio kelio

bruožas. Galvodama, kaip atėjau iki autoportreto susimąsčiau, kad pradėjau taip pat nuo jo.

Vieno žmogaus kartą man pasakyti žodžiai, apie moters viduje tūnančią raganą, apie

būtinybę ją „išrėkti“ paliko manyje gilų pėdsaką. Supratau, kad nebūsiu laisva kūryboje, kol

neatskleisiu šios savo kaip menininkės ir kaip moters pusės. Ir tas raganiškumo vaizdinys atgijo, kai

mėginau paaiškinti (visų pirma – pati sau), kodėl bakalauro baigiamojo kūrybinio darbo projektui

pasirinkau tapyti moterį. Norėjau rasti tipažą, kuriame atsispindėtų visas moters esybės

daugialypiškumas: jos švelnumas, atsidavimas, aistra ir tuo pačiu drovumas, paikumas,

koketiškumas.... Vėliau supratau, kad rinkdamasi moteris – modelius, noriu atrasti jose save...

Išrėkti raganą?.. Taip, juk menas ir yra jo kūrėjo saviraiškos priemonė ir būdas. O kada moteris yra

tikra? Kai lieka pati su savimi lyg nuoga prieš veidrodį, priimdama savo kūną tokį, koks jis yra,

pripažindama jo grožį ir jo netobulumą, įvertindama savo galią ir suvokdama bejėgiškumą, tačiau

žinanti, kad kaip laumė kerėtoja, pasitelkdama įvairius burtus, gali sukurti save tokią, kokią nori. Iš

čia ir kilo kūrybinio darbo tema „Laumės“ ir tikslas sukurti paveikslų ciklą, atspindintį šiuolaikinės

moters įvaizdį formuojantį pradą, meninės išraiškos priemonėmis susiejant jį su mitologijoje

minimų būtybių dieviškosiomis galiomis. (18, 19, 20 pav.)

18, 19, 20 pav. Eglė Mačiulienė. Iš ciklo „Laumės“. 2014 m.

17

Darbe tapydama moteris, nagrinėdama įvairių taurų mitologiją, stebėdama menininkų

darbus ieškojau atsakymų į klausimus, kas ta laumė, kas tas moteriškumas. Manau į tuos klausimus

pavyko rasti atsakymus, bent iš dalies.

2.3. Saulės ir Mėnulio įvaizdis

Įstojus į magistrantūros studijas, ilgai ieškojau temos, buvo įvairių sumanymų, bet nei

vienas nesudomino, kad įkvėptų kūrybai. Manau, buvau pernelyg užakcentavusi sau portretus, ir

ilgai nesupratau, kad ši tema nebėra man tokia aktuali ta pradine prasme, nebesugebu rasti kodėl

man tai įdomu, ir apie tai galvojau tik iš įpratimo: „visada vaizduoju žmones, man įdomūs jų veidai,

jų psichologija...“. Man tebėra įdomūs žmonės, tačiau, galbūt kitose plotmėse – nebe sąmonės, o

pasąmonės – tiesiog spalvų kalba, nebe tikro veido atkartojime, o savotiškame veido kūrime...

Ką sako didelės akys, kokį įspūdį kelia kumpa ar riesta nosis, kokios yra „gražios“

lūpos. Bet įdomu, ką tai sako ne tik apie tų akių, nosies ar lūpų turėtoją, bet ir apie mane. Kodėl

pastebiu tam tikrus dalykus, kodėl renkuosi tam tikrus spalvų derinius norėdama vaizduoti vieną ar

kitą dalyką, nuo ko tai priklauso? (21, 22 pav.)

21, 22 pav. Eglė Mačiulienė. Iš ciklo „Saulė ir mėnulis“. 2013 m.

Kodėl žmonės įvairiuose pasaulio kampeliuose įtiki tam tikrais dalykais,

personifikuoja gamtos jėgas ir reiškinius, kuria apie tai pasakas, mitus? Kuo skiriasi ir kuo panašūs

skirtingų kraštų mitiniai veikėjai? Šie ir panašūs klausimai dar labiau sudomino į pasaulį ateinant

savam vaikui. Dekoruodama kūdikio lopšį susimąsčiau: kodėl vaizduoju Saulę ir Mėnulį? Kodėl net

nepagalvojus žinau, kad saulė bus galvūgalyje, o ne atvirkščiai? Kodėl renkuosi tokias, o ne

kitokias spalvas? Matyt, jau nuo seno, nuo girdėtų pasakų, nuo matytų paveikslų susidaręs

užtikrintas vaizdas kas ir kaip turi būti. Ką galima pasiekti apkeitus vietomis „įprastus“ spalvų

derinius, tam tikras ryškias savybes perkėlus į joms neįprastą aplinką (veidą...)? (23, 24, 25 pav.)

18

23, 24, 25 pav. Eglė Mačiulienė. Iš ciklo „Saulė ir mėnulis“. 2013 m.

Taigi pasirinkau temą: Saulė ir Mėnulis. Vaizduodama juos vienokius ar kitokius,

noriu išsiaiškinti, kuo būtent jie yra savimi – tokie kokie yra. Kiek galima pakeisti ir žaisti jais,

paliekant vidinę jų prasmę? (26, 27 pav.)

26, 27 pav. Eglė Mačiulienė. Iš ciklo „Saulė ir mėnulis“. 2013 m.

2.4. Žmogus ir gamtos jėgų personifikacijos

Kad ir ką žmogus mato, jam reikia paaiškinimų. Kad ir ką žmogus kalba, jam reikia

klausytojo. Kad ir ką žmogus kuria, jis kuria ir rodo save. (28, 29 pav.)

28, 29 pav. Angelo Musco. „Aves“, fragmentas. 2015 m.

19

Atrodo, naivu tikėti, kad viskas ką mes veikiam turi didelės įtakos visatai; arba kad

kažkur yra dievas ar dievai, kurie tvarko viską „dėl mūsų“: mus baudžia ar apdovanoja pasiųsdami

baisingus cunamius arba nuostabius saulėlydžius. Žmonės kuria horoskopus ir tikisi, kad tai

žvaigždžių keliai lemia, kaip mums seksis darbe ar kelionėje. Bet nors mes iš tikrųjų esam juokingai

maži ir esam taip trumpai, vis dėl to esam tos neaprėpiamos, vieningos visatos dalis. Ir iš tikrųjų

paklūstam tiems patiems dėsniams kaip ir viskas aplink. Todėl, kad ir ką pajėgiam sukurti, tai iš

esmės taip pat tobula, kaip lietaus ar speigo piešinys ant stiklo. Nes natūralu. Natūralus ir jausmas,

kad esame kažko dalis, kad nesame vieni... lyg rūpintųsi mama... Ne viską suvokiam, bet jaučiam,

kad yra nesulaužoma tvarka, darna ir jai paklūstam. Taigi ir mūsų sugalvoti gyvenimo dėsnių

paaiškinimai, supaprastinimai, savo žmogiškųjų savybių priskyrimas gamtos jėgoms iš esmės

teisingas, nes juos sukuriame paklusdami tai visuotinai darnai.

Šiame kūrybinio kelio etape – šiuolaikinių medijų pagalba sukurtas stilizuotas

pagoniškos saulės – motinos paveikslas. Projekto koncepcija būtų tokia: iš man pačių artimiausių

žmonių ir draugų nuotraukų, fiksuojančių gražias, linksmas, liūdnas, bet laimingas jų ir tuo pačiu

mano gyvenimo akimirkas, ranka pieštų portretų (eskizų), mozaikos principu sudėliotas paveikslas,

kurį įvardinčiau kaip simbolinį savo autoportretą. (30, 31, 32, 33, 34 pav.)

30, 31, 32, 33 pav. Eglė Mačiulienė. Eskizai nr.33, 16, 34, 17 iš serijos

„(Auto)portretas“. 2014 m.

37 pav. Eglė Mačiulienė. „Saulė 2“. 2014 m.

20

2.5. Vidinių prieštarų atvaizdai

Toliau nagrinėjant savojo „aš“ mene paieškas, neišvengiamai susiduriame su mumyse

slypinčiais dvejopais pradais. Vėl savyje randame gerą ir blogą, dieną ir naktį, saulę ir mėnulį;

stebime nuolatinę kaitą, kuria galima vadinti tiek kova, tiek šokiu. Bet mes nesame abejingi

stebėtojai, nuolatinė kaita tai pakelia į aukštumas, tai nubloškia žemyn, formuoja asmenybę, verčia

šaukti pasauliui savo esybę. „Permainos – pastovi būsena“, priešybių vienybė žadina mumyse norą

ir, svarbiausia, galimybę kurti.

Tolesniame kūrybos etape akivaizdžiai ir dominuoja šios kovos vaizdas. Tai vidinės

paieškos pasiekia apogėjų. Kūriniai dažniausiai labai dinamiški, aktyvūs, dramatiški. Taip pat labai

skiriasi atlikimo technika (vieni piešti ranka, kiti kurti kompiuterio pagalba, taip pat šios dvi

technikos jungtos tarpusavyje), tiek savo nuotaika, maniera. (35, 36 pav.)

35, 36 pav. Eglė Mačiulienė, eskizai nr. 3, 10 iš serijos „Priešybių vienybė“. 2014 m.

Pieštieji ranka primena liaudies meną, yra labiau išmąstyti. Šie paveikslai

kontempliatyvūs, iš pirmo žvilgsnio ramūs arba net liūdni, komponavimo būdas statiškas, o jų

vidinis krūvis, drama užslėpti giliau. Piešiniai atrodo kaip iliustracijos kažkokioms pasakoms ar

istorijoms; tarytum šiek tiek drovūs, besišaipantys iš bandymų pažvelgti gilyn į slaptą prasmę. (37,

38, 39, 40 pav.)

37, 38, 39, 40 pav. Eglė Mačiulienė. Eskizai nr.4, 7, 8, 9 iš serijos „Priešybių vienybė“. 2014 m.

21

Kūriniai atlikti kompiuterinių programų pagalba ryškesni, kartais netikėto kolorito.

Juose aiškiau suformuluotas prieštaravimas, tam tikras elementų išskirstymas tačiau ne tiek figūrų

išdėstyme, o kompozicijos kontrastiškume spalvoms. (41, 42 pav.)

41, 42 pav. Eglė Mačiulienė. Eskizai nr.b29, b52.1 iš serijos „Priešybių vienybė“. 2014 m.

22

BAIGIAMOJO KŪRYBINIO DARBO APIBENDRINIMAS

Penki paveikslai – vienas Autoportretas – kaip gyvenimo etapai; kaip

kaukės kasdien dėvimos kiekvieno žmogaus, kaukės už kurių slepiamės ar kuriomis prisipažįstame,

kas esame iš tikrųjų; kaip vaidmenys – motinos, tėvo, mylimosios, draugo, saulės ir mėnulio; kaip

nuotaikos ar kaip neišvengiamybės. Juose vaizduojamos skirtingos būsenos, skirtingos gyvenimo

patirtys, jie atlikti skirtingomis technikomis ir kiekvienas jų skiriasi vizualiai:

Pirmasis – iš pirmo žvilgsnio artimiausias realiam portretui, jame pagal kai kuriuos fizinius

požymius galima atpažinti autorę. Tačiau šukuosena jau nebėra natūrali, tai daugiau

ornamentas, vaizduojantis mintis. Mintys – kaip lietaus piešinys ant lango – galbūt

atsitiktinės, o gal logiškos, neišvengiamos? Paklūstančios tiem patiem dėsniam kaip ir

viskas pasauly – paprastos ir gražios. Jos nukreipia dėmesį nuo veido tarsi užuomina į tai,

kas yra virš mūsų. Antrame plane nevaizduojama nieko konkretaus, bet juodas

mirguliuojantis fonas ir baltas apskritimas sustiprina mistinį įspūdi, sukelia asociacijas su

naktimi, mėnulio pilnatimi. Taigi portretas tampa lyg nakties veidu. Galima būtų jį

apibūdinti kaip nakties ir tamsos (ir visko, kas joje slypi) suasmeninimą. Paveikslo nuotaika

greičiau iškilmingi, mąsli, nei baugi. Šiuo paveikslu tikiuosi pažvelgti į savo vidinę „kitą

mėnulio pusę“.

Antrasis paveikslas iš penketo artimiausias pirmajam atlikimo technika, koloritu, bet kartu ir

smarkiai nutolęs nuo realaus vaizdavimo būdo. Ryškus išlieka mėnulio diskas, tačiau pirmo

plano figūra susilieja su fonu, kelių linijų pagalba tampa panaši nebe į žmogaus siluetą, o į

paukštį. Paveikslo centre – akis, bet šįkart ji tarsi žvelgia tiesiai į žiūrovą, skatina kelti sau

egzistencinius klausimus. Dvigubai persipynęs simbolinių minčių piešinys tai užuomina,

menininkės ir žiūrovo akistata.

Trečiąjį paveikslą galima būtų pavadinti virsmu. Jis yra perėjimas iš jaunystės į brandumą,

taip pat šių penkių paveikslų cikle jis yra perėjimas iš juodai balto į spalvotą, iš piešto ranka

į kompiuterinį, iš detalaus į abstraktų. Paveikslas atrodo skaidrus, netgi virpantis. Nors

paveikslo kompozicija gana statiška, bet nuotaika – priešingai, labai laki. Spalvų mirgėjimas

kuria tuoj prabėgsiančios akimirkos įspūdį. Šis paveikslas jungia kontrastus, yra ta grandis,

kuri pati būdama netvari suteikia paveikslų ciklui pusiausvyrą.

Ketvirtasis paveikslas iš penketo visiškai skiriasi nuo pirmųjų dviejų tiek koloritu, tiek savo

įvaizdžiu, tačiau yra logiška jų tąsa. Jis yra modifikacija to paties piešinio kaip ir kiti

Autoportreto ciklo darbai. Šis paveikslas stipriai abstrahuotas, žmogaus siluetą ir veidą

23

išskirti sunku, jis tarsi sunertas ir banguojančių linijų. Labai ryškus, švytintis ir

mirguliuojantis koloritas kuria stebuklo nuotaiką. Jis tarsi nušvytimas ar sprogimas. Toje

vietoje, kur kituose paveiksluose vaizdavau susipynusį minčių piešinį čia matyti aiškus,

grynas ratas, tai lyg įsisąmoninti gyvenimo dėsniai, išgryninta tiesa apie visa ko cikliškumą

ir laikinumo grožį.

Penktajame dominuoja rato ir sukimosi motyvas. Nors paveikslas simbolizuoja pabaigą,

tačiau suteikia ir viltį. Tai, kad paveikslo formatas penketo kontekste atrodo tarsi nepilnas,

byloja apie tai, kad šioje gyvenimo stotelėje yra daugiausia paslapčių, ir mūsų protui bent

kol kas jų nepažinti, todėl jos paliekamos už kadro. Į klausimą, kas pirmas atsirado – ugnis

ar feniksas, atsakymas yra paprastas: apskritimas yra be pradžios.

Galutiniai paveikslai kūrybinio proceso metu perėjo daugybę transformacijų, aš juos

tobulinau daugybę dienų, įtakos turėjo ir atsitiktinumai kiekvieno virsmo metu. Pirma buvo

fotografijos, iš kurių kompiuterinių programų pagalba kūriau interpretacijas. (43, 44 pav.)

43, 44 pav. Eglė Mačiulienė. Fotografija (pirminis šaltinis) ir eskizas nr. a2. 2015 m.

Remdamasi tomis pačiomis fotografijomis ir jau skaitmeninėmis jų variacijomis

eskizavau ir piešiau tradicinėmis priemonėmis: pieštuku, tušinuku, flomasteriu, akvarele. (45, 46,

47 pav.)

45, 46, 47 pav. Eglė Mačiulienė, eskizai nr.5, 2, 1 iš serijos „Autoportretas“. 2015 m.

24

Šiuos paveikslus vėl keičiau, jungiau skirtingais būdais, sluoksniavau, transformavau,

kol kiekvienas tapo visiškai kitas ir tuo pačiu tas pats.

Šiuos aš laikau itin svarbiais galutiniam rezultatui. Kadangi tai autoportretas, o aš kaip

ir kiekvienas žmogus esu kaskart vis kitokia, turiu įvairių patirčių, kasdien man įtaką daro tai, su

kuo susiduriu. Ir tam, kokiu būdu leidžiu save keisti turi įtakos taip pat vienas nuo kito

priklausantys dalykai..... žodžiu, tiek žmogaus siela, tiek meno kūrinys yra panašūs į laiko, dvasinių

ir fizinių sluoksnių ir prasmių svogūną. (48, 49, 50, 51, 52, 53 pav.)

48, 49, 50, 51, 52, 53 pav. Eglė Mačiulienė Eskizai 18, 29, 31, 19, 24, 2 iš serijos

„Autoportretas“. 2015 m.

Menininkas turi galią vaizduoti save taip, kaip nori būti pamatytas kitų. Tas „kaip“

susideda iš pastoviųjų ir kintamųjų dėmenų. Pastoviuosius autoportreto ypatumus lemia asmeninė ir

grupės psichologija, taip pat portreto žanro esminė savybė – prototipo atpažįstamumas. Kintamieji

dėmenys priklauso nuo socialinių aplinkybių, dailininko statuso tam tikrose visuomeninėse

25

struktūrose, vertybių skalės, susidomėjimo psichologija ir pan. Todėl svarbu ne tik tai, kaip save

nori matyti ar mato menininkas, bet ir kieno, ko atžvilgiu yra sukonstruotas jo savivaizdis.

Vienas mintis mąstau žodžiais, jas galima išsakyt; kitas mintis paišau; yra tokių

minčių, kurias tiesiog sėdėdama tyliai šypsausi (kiti žmonės, kitokie negu aš – jie mintis mąsto

garsais ir gali paverst juos muzika, arba mąsto skaičiais ar dar kažkuo)... Todėl negaliu tiksliai

aprašyti ar apsakyti žodžiais, ką paišau. Taigi nors vaizdų mintys ir žodžių mintys kyla toj pačioj –

mano – galvoj, bet ne visada jos tapačios. Netgi labai dažnai visiškai skirtingos. Aš ir nenoriu

komentuot ar aiškint savo vaizdų minčių žodžiais. Man labai įdomu, kad mano paveikslai apie

vienokius dalykus (man), o skirtingi žmonės mato ten visai ką kitą; skirtingi žmonės mato

skirtingus atsakymus į tuos pačius klausimus. Ir manau, kad tai gerai. Nereikia primesti visiems

vienodų aiškinimų, nes visi nevienodas tiesas turi, visi skirtingai pasaulį mato. Galbūt skirtingai

aiškindami sau tuos pačius dalykus galime nesiginčydami atrasti vieną ir tą patį, tik kiekvienas

savitai.

„Juk sielai kiekvienai pasaulis kitas; ir sielai kiekvienai kita siela yra anas pasaulis.“ [9]

26

Literatūra:

1. Dailės žodynas // Vilnius: VDA leidykla, 1999 m.

2. Gombrich E.H. Dailė ir iliuzija. Vilnius: Alma littera, 2000 m..

3. Gombrich E.H. Meno istorija. Vilnius: Alma littera, 1995 m..

4. Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius: Mintis, 2002 m.

5. Jurėnaitė R. Arvydas Šaltenis. Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002 m.

6. Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse / Sudarė N. Keršytė. – Vilnius: Baltos

lankos, 2007.

7. Matuškaitė M. Autoportretas //Visuotinė lietuvių enciklopedija.- Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos institutas, II t, 2002.

8. Šarūnas Sauka./Dail. ir sud. R. Dichavičius. - Vilnius: E. Armoškos firma Maldis, 2001 m.

9. Vilutis M. Sriuba. Vilnius: Tyto alba, 2014 m.

10. 72 lietuvių dailininkai apie dailę / Sudarė A. Andriuškevičius. - Vilnius: Vilniaus dailės

akademijos leidykla, 1998 m.

11. 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų / Sudarė R. Jurėnaitė.- Vilnius: R. Paknio leidykla,

2000 m.

12. AVES-BY ANGELO MUSCO, 2015.// Straipsnis int. portale. Prieiga:

http://www.technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/kaip_mes_gyvename/S-47755/straipsnis/Si-

plunksna-beje--is-tukstanciu-nuogu-kunu-Video [žr.2015-05-08]

13. Angelo Musco's Humanscapes Reveal Dante's Inferno-like Scenes (PHOTOS, VIDEO). Int.

Portalas. Prieiga: http://www.huffingtonpost.com/2012/02/07/angelo-muscos-

humanscapes_n_1261233.html [žr.2015-05-20].

14. Bubič O. Jos (mano) akimis: moters autoportreras fotografijoje (straipsnis rusų k.). Prieiga:

http://znyata.com/o-foto/self-portrait.html [žr. 2015-04-05]

15. Dapkutė A. Šimto vienuolikos dailininkų žvilgsniai į save ir į mus.

Prieiga:http://www.archyvas.tst.bernardinai.lt/straipsnis/-/68438 [žr.2015-03-30]

16. Gudelytė M. Kas svarbu moterims dailininkėms? //Literatūra ir menas. DAILĖRAŠTIS.

LDS informacinis priedas, 2011-10-17.

Prieiga:http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111017001423/http:/www.culture.lt/lmenas

/?leid_id=3348&kas=straipsnis&st [žr. 2015-03-30]

27

17. Kalaušis V. Drovūs šnabždesiai. Paroda „Kodėl autoportretas? “ Vilniaus dailės akademijos

galerijoje. „Akademija“. //7 meno dienos, 2012, Nr. 44 (1012).

Prieiga: http://www.7md.lt/autorius/129 [žr. 2015-05-10]

18. Karavajeva J. Kaip atrodo jūsų autoportretas? //Literatūra ir menas, 2014, Nr. 3470/1697.

http://literaturairmenas.lt/2014-04-18-nr-3470/1697-aktyvios-jungtys/2660

[žr.2014-04-15]

19. Nevčesauskienė N. Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką.

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111017001419/http:/www.culture.lt/lmenas/?leid_i

d=3348&kas=straipsnis&st_id=18689 [žr. 2014-04-15]

20. Rachlevičiūtė, R. Jubiliejinės parodos atidarymo proga Ramutė Rachlevičiūtė kalbasi su

Šarūnu Sauka „Dailininkas neprivalo būti kvailys“ // Šiaurės Atėnai nr. 911, 2008 10 03.

Prieiga: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=911&kas=straipsnis&st_id=16283

[žr. 2014 04 16].

21. Šiurkutė, J. „Žygimantas Augustinas: negražūs kūnai man įdomesni“ // Laima, 2008.

Prieiga: http://www.zmones24.lt/zygimantas-augustinas-negrazus-kunai-man-idomesni--

2436.html [žr. 2015 03 15]

22. Violetos Bubelytės fotografijos paroda „Autoportretai“ „Prospekto“ galerijoje“.

Prieiga: http://www.artnews.lt/violetos-bubelytes-fotografijos-paroda-

%E2%80%9Eautoportretai%E2%80%9C-%E2%80%9Eprospekto%E2%80%9C-galerijoje-

12133 [žr. 2014 04 16]

23. XIX a. dailininkų autoportretai. // Meno leidinių skyriaus virtualios parodos, Kauno

apskrities viešoji biblioteka, 2014-07-30.

Prieiga:http://galerija.kvb.lt/index.php?q=galerija&g2_itemId=11912 [žr.2014-04-20]

24. Lietuvos dailininkų autoportretai iki XX a. vidurio. // Meno leidinių skyriaus virtualios

parodos, Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2014-07-30. Prieiga:

http://galerija.kvb.lt/index.php?q=galerija&g2_itemId=15312 [žr.2014-04-20]

25. Suvorova K. Lietuvos menininkų autoportretai. XX a. pabaiga – XXI a. pradžia. //Krantai,

Nr.144, 2012. Prieiga: http://www.kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr20123-16-23-

Suvorova.pdf [2014-04-20]

26. Žaidimas atspindžiais: 10 dailininkų, kuriančių autoportretus. (rusų k.) Straipsnis int.

portale. Prieiga:http://www.lookatme.ru/mag/live/experience-news/149449-avtoprotrety

[žr. 2015-04-15]