74

-:Legends from Lithuania:-

Index

1. Legend about Kaunas. 2. Legend about Vilnus. 3. The legend of the Iron Wolf. 4. Godess JŪratĖ and

Fisherman Kastytis. 5. Legend about Neringa. 6. How AnyksČiai got its

name. 7. Plateliu Lake. 8. Story about Med Vegalis

Hill. 9. Witches of Šatrija. 10. The Valley of Raigardas. 11. Island of Love. 12. Legend about Kaunas. 13. Legend about Taurus with

the Cross between horns (or Legend about Kaunas Coat of Arms).

14. Legend about Hill of Crosses.

15. EglĖ the Queen of Serpents.

16. Hang up on a string.

Rodyklė

1. Legenda apie Kauna. 2. Vilniaus legenda. 3. GeleŽinio Vilko Legenda. 4. JŪratĖ ir Kastytis. 5. Legenda apie Neringa. 6. Legenda apie AnykŠČiŲ

Miesto vardo atsiradima. 7. PlateliŲ EŽero legenda. 8. Legenda apie Med VėgalĮ. 9. Šatrijos kalno raganos. 10. Legenda apie Raigardo

SlĖnĮ. 11. MeilĖs Salos legenda. 12. Legenda apie KaunĄ. 13. Legenda apie Taura su

KryŽiumitarp ragu (arba Legenda apie Kauno miesto herbo kilme).

14. KryŽiŲ Kalno Padavimas. 15. EglĖ ŽalČiŲ Karaliene. 16. Ipe un Sermek.

75

-:Legend about Kaunas:-

ere, incidentally, sounded one of the legends about the foundation of Kaunas, but there are others. For example, long ago, when the Lithuanians, the latter being the nation to accept Christianity,

worship God Perkunas and brought him a victim. At the place of sacrifice was burning an eternal flame guarded by priestesses who choose the most wealthy and noble families. They were forbidden to marry until his death. But the young priestess Aleksota fall in love with a young and handsome guy. About their romance learned other priests, and Aleksota threatened with death. For such a brazen violation of her were burned alive at the stake. But the old and wise priest felt sorry for her and dug a hole under the place of burning. The next day, instead of fried, Aleksota fell into a pit, the wise priest declared the sign and asked him to let go of the girl. Ostensibly Perkunas spared her. Aleksota became free. And after a while her son was born, named Kaunas. Kaunas later became the ruler of this city, and called their land Kaunas.

76

-:Legenda apie Kauna:-

aug vandens nutekėjo mūsų upių tėvu Nemunu nuo tų laikų, kai senoliai lenkė žilas galvas prieš griausmavaldį Perkūną ir dausų dukras deives.

Viena tų deivių, Aleksota, buvo pamėgusi miškingas Nemuno pakrantes.

Dažnai nusileisdavo ji iš debesų ir kopinėdavo skardžiais, vaikšdčiodavo pakrante, pliuškendavosi. Pamėgo deivė Aleksota ir panemunių gyventojus: varganus artojėlius, žvejus. Dažnai iš bėdos vadavo. Pamilo gerąją dausų deivę ir žmonės. Gražioje giraitėje ant aukšto kranto pastatė jai aukurą, nešė padėkos aukas, siuntė savo dukteris kurstyti šventosios ugnies. Perkūnui, dievų valdovui, nepatiko tokia šilta deivės ir žmonių draugystė. Kartą šlaitais kopinėdama, valdas apžiūrinėdama Aleksota sutiko jauną medžioklį Dangerutį. Ką ir kalbėti parnilo Dangerutis deivę Aleksotą, atvėrė jai savo širdė. Deja, laimė buvo neilga. Užmatė Perkūnas Aleksotą su Dangeručiu pašlaitėje linksmai besišnekuęiuojančius, visas užvirė iš pykčio ir kad tvieskė žaibu, norėdamas abu perverti ir amžiams prismeigti prie žemės! Bet Aleksota suskubo jo žaibą nukreipti - trenkė griausmavaldisį jos aukurą net kibirkštys pažiro. Deivė greit stvėrė už rankos numylėtą žemės sūnų, ir abu drauge nubrido per

77

Nemuną į gelsvą smėlėtą plotelį, kur taip gera būdavo ilsėtis ir svajoti. Atsipeikėję nuo ką tik patirtos baimės, abu pasižadėjo niekad

nesiskirti, čia, plynoje vietoje, susiręsti trobelę ir gyventi, kol jėgos apleis.

Kaip sumanė, taip ir padarė. Dangerutis pasitelke savo draugus, panemunių naktigonius, prisigabeno medžių, ir užvire darbas. Žmones pulkais traukė Aleksotai ir Dangeručiui padėti. Kaipmat iškilo pirkia, ir ne paprasta, o tikra šventovė. Netrukus naujoje pirkioje suskardėjo ir kūdikio verksmas: Aleksota ir Dangerutis susilaukė sūnaus. Jį pavadino Kaunu. Toliau čia ėmė rastis vis daugiau namelių. O dabar neįmanoma jų nė suskaičiuoti. Nesutilpo tarpupio slėnyje, jie ėmė kopti į šlaitus, didėti ir stiebtis aukštyn. Juos visus vienijo pirmojo piliečio - Kauno vardas.

78

-:Legend about Vilnus:-

he two legends are spread about the foundation of Vilnius. In one of them it is told about the Iron Wolf. The second legend tells while laying the foundation the prophets demanded to sacrifice the brightest young man. Only then the town would become famous and unconquerable.

The young man who was chosen for this deed stood up at the bottom

of the foundation pit said he agreed to lie down under the foundation of the castle in the case the prophets guessed three riddles. What was the sweetest in the world? What was the easiest in the world and what was the hardest? The prophets without any doubt decided that the sweetest was honey, the easiest was a dawn, the hardest thing was the foundation stone.

The young man did not agree and explained

that the sweetest thing was mother's milk for a baby, the easiest thing was a baby on mother's hands and the hardest thing was mother's sacrificing her only son's heart. They were taken aback by the young man's wisdom told him to get out of the foundation pit.

But the prophets did not give up. In order to

79

make the castle very strong and unconquerable it was decided to sacrifice the brightest and the most beautiful Lithuanian. Soon such a virgin was found and she agreed to be offered only she asked to pick up a bunch of nicest meadow flowers. As soon as she stepped into the pit a large corner-stone was rolled. How surprised all were seeing the girl standing quite safe and fit. Only the stone tought the bunch off her hands.

80

-:Vilniaus legenda:- ra gerai žinomos dvi legendos apie Vilniaus miesto

įkūrimą. Viena susijusi su Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapnu. O kita pasakoja apie pranašystę, kuri nurodo, kad mietas bus įžymus tik tuomet, kai bus paaukotas dailus jaunuolis.

Buvo išrinktas jaunuolis, kuris turėjo būti paaukotas Dievams. Jaunuolis turėjo būti paaukotas toje vietoje, kur bus pradėta

statyti pilis. Tačiau jis prieš pasiaukodamas nori užduoti pranašams tris mįsles.

Kas yra saldžiausias pasaulyje? Kas yra lengviausias ir kas sunkiausias

pasaulyje? Pranašai neabejodami nusprendė, jog saldžiausias yra medus,

lengviausias yra pūkas, o sunkiausias kertinis būsimos pilies akmuo. Jaunuolis pasakė, jog pranašai klysta ir jų atsakymai yra

neteisingi. Jis paaiškino, jog saldžiausias yra motinos pienas kūdikiui. Lengviausios pasaulyje yra motinos rankos, nešiojančios kūdikį, o sunkiausias daiktas yra motinos širdies skausmas, kuomet aukojamas yra jos sūnus. Visi liko nustebę jaunuolio išmintimi ir nebenorėjo jo aukoti. Tačiau pranašai nenurimo. Siekdami, kad statoma pilis būtų stipri ir neįveikiama, jie nusprendė, paaukoti gražiausią lietuvaitę. Netrukus buvo rasta nekalta ir labai daili mergaitė, kuri sutiko būti paaukota Dievams. Jos paskutinis noras buvo, kad į duobę, kurioje ji bus paaukota ji galėtų pasiimti daugybę gėlių. Kertinis akmuo nuriedėjo į duobę...Visi buvo nustevę pamatę sveiką mergaitę. Akmuo pasiglemžė tik jos gėles...

81

-:The legend of the Iron Wolf:- here is a legend that surrounds the founding of Vilnius, the present day capital of Lithuania. Legend has it The Grand Duke of Lithuania, Gediminas, went on a hunting trip in the holy woods of the Valley of Sventaragis. Tired after a successful

day of hunting, the Grand Duke settled for the night near a hill at the convergence of the Neris and Vilnia rivers. He fell asleep soundly and had a dream. A huge iron wolf was standing on top of this hill and the sound of hundreds of other wolves inside it filled all the surrounding fields and woods.

After the hunting trip, Gediminas went back to Trakai (the capital

of Lithuania at that time) and consulted the pagan priest (oracle), Lizdeika, to reveal the secrets behind the dream. And the priest told him: “What is destined for the ruler and the state of Lithuania, let it be: The iron wolf means a formidable castle and town which will be established by the ruler on this site. The city will stand as strong as iron and its walls will protect the land from its enemies. The massive sound dwelled inside the wolf, symbolized the fame of the city shall echo beyond their borders and proclaim throughout the centuries the glory of Lithuania.”

82

83

Gediminas heeded and pleased with the priest’s reveal of his dream. He began to summon artisans and craftsmen around the country and Europe to design and construct his new strong and beautiful kingdom, which would surround this hill where he had the dream of the iron wolf. Upon the completion Gediminas moved his home, signaling the establishment of a new capital for his country: Vilnius. Now in the present time, the western tower of the upper Gediminas Castle still stands at the top of this hill in Vilnius. As well as at the bottom of the hill, stands the statue of Gediminas and the iron wolf in Gediminas Square.

84

-:GeleŽinio Vilko Legenda:- odėl sostinė įkurta kaip tik šioje

vietoje, pasakoja sena legenda. Kartą Gediminas su savo kariais ir

kunigaikščiais iįjojo medžioti. Kiaurą dieną medžiojo, ragų aidai toli skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę susirinko Šventarigio sėnyje, kur Vilnia

įteka į Nerį. Ten suvilko visus užmuštuosius žvėris briedžius ilgais, lyg medžių šakos, ragais, vilkus, gauruotus lokius. Gediminas tada nukovė didžiausią taurę. Visi nustebo, mat nebuvo matę tokio didelio. Tą kalną ant kurio žvėris buvo užmuštas, pavadino Tauro kalnu - jis dabar tebėra.

Naktis buvo rami ir šilta, todėl Gediminas greitai užsnūdo. Ryto metą kunigaikštis atsikelęs papasakojo regėjęs nuostabų sapną: ant aukšto kalno stovėjo didelis geležinis vilkas, o kauke jis taip garsiai kaip šimtas vilkų. Niekas negalėjo Gediminui paaiškinti, ką toks sapnas galėtų reikšti, tik vyriausiasis lietuvių vaidila- krivių krivaitis tarė: ,,Vyriausiasis kunigaikšti, geležinis vilkas yra miestas, kurį tu turi pastatyti ant šio kalno, miestas bus tvirtas kaip geležs. Priešai jį puldinės daug kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo. O tas stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą miestą pasklis plačiai po visą pasaulį."

85

Gediminas pastatė miestą ir pavadino jį Vilniumi. Paskui persikėlė į jį gyventi. O per daugelį metų išsipildė krivių krivaičio žodžiai apie Vilniaus galybę ir garsumą.

86

-:Godess JŪratĖ and Fisherman Kastytis:-

urate and Kastytis is one of the most famous and popular Lithuanian legends and tales.

Goddess (sometimes described as a mermaid) Jūratė (from the noun jūra meaning the sea) lived under the Baltic Sea in a beautiful amber castle. She ruled the sea and al of the sea – life. A young fisherman Kastytis was disturbing the peace as he was catching a lot of fish. Jūratė decided to punish him and restore the peace, but she fell in love with the handsome young fisherman. They spent some happy time in the castle, but Perkūnas, the thunder – god, found out that the immortal goddess had fallen in love with a mortal man. He became furious and struck the amber castle. It exploded into millions of pieces. Then Jūratė was chained to either the ruins or a rock on the seafloor by Perkūnas.

According to legend, that is why pieces of amber come ashore after a storm on the Baltic Sea.

According to other variations, Jūratė rescued Kastytis from drowning in a storm. Kastytis was killed by Perkūnas and Jūratė mourns him to this day. Her tear drops are amber pieces washed ashore and one could hear ad voice in a stormy sea.

87

-:JŪratĖ ir Kastytis:-

eniai, labai seniai Baltijos jūros gelmėse stovėjo gintariniai jūrų valdovės Jūratės rūmai. Pati Jūratė

globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj. Sužinojo Jūratė, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką beleidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, ir gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…

88

-:Legend about Neringa.:-

n the western coast of Lithuania, where the sun plunges into the waves of the Baltic Sea, where the Nemunas spills its waters into the Kuršių lagoon, on a tall hill once stood the mighty castle of Ventė. An amazing giant daughter was born to its rulers, and they named her Neringa. She grew, and grew, so quickly, that at nine months of age, she was as tall as an

adult, and her flaxen plaits reached the ground. She was beautiful, good, and courageous. She always willingly helped everyone. When the foaming sea threatened to overturn a fishing boat, she boldly waded through the waves, and carried the boat to safety on shore. Tales of Neringa’s beauty, her good heart and fine mind, spread far and wide.

One day a great storm arose from the west. The sea carried sands onto the shore, piling up large hills, and the strong winds tore them down. The waters of Nemunas and the sea threatened to overtake the land. Ventė, which guarded the mouth of the Nemunas, was in deadly peril. Neringa, thinking quickly, immediately began to build an embankment around the castle. She filled her apron with sand from the sea bottom, and carried it towards the land near Vente, then emptied it. Again and again, despite the raging wind, Neringa carried the sand, and built a long rampart, saving the castle.

89

As she carried the last apronful of sand, the ties on the apron broke, and a veritable hill of sand fell into the waters near shore. In that place, the lagoon is shallow, not more than one meter deep. And that is how the Neringa peninsula (“Curonian spit”) was made, and the famous dunes of Nida were created.

90

-:Legenda apie Neringa:-

ietuvos vakaruose, kur saulė panyra į Baltijos jūros bangas, o Nemunas įsilieja į Kuršių marias ant aukšto kalno stovėjo galinga Ventės pilis. Nuostabi dukra gimė šios pilies valdovams. Tėvai ją pavadino Neringos vardu. Ji augo ir augo. Devynių mėnesių mažylė buvo tokio paties ūgio suaugusi mergina, o jos lino spalvos kasos siekė

žemę. Ji buvo graži, gera ir drąsi. Neringa visiems noriai padėdavo. Kai putoja jūra grasindavo apversti žvejų laivus, ji drąsiai perklampodvo per bangas, ir nunešdavo saugiai laivus į krantą.Pasakojimai apie Neringos grožį, drąsą ir gerą širdį pasklido po visą pasaulį.

Vieną dieną prasidėjo smarki audra. Jūra šėlo ir darkė smėlio kopas. Nemuno ir Baltijos jūros vandenys tvindė viską aplinkui. Ventės piliai grėsė didžiulis pavojus. Neringa greitai sugalvojo, jog reikia aplink pilį pastatyti smėlio pylimą. Ji prisisėmė pilną prijuostę smėlio iš jūros dugno ir ėmėsi statyti pylimą. Vėl ir vėl, nepaisydama siaučiančios audros, Neringa nešė smėlį, ir pastatė ilgą pylimą, kuris gelbėjo pilį nuo pražūties. Kai ji pasutinį kartą grįžo nešina pilna prijuoste smėlio, supiltasis pylimas nugarmėjo į vandenį. Nuo tada marių vanduo toje vietoje yra negilus apie metrą gylio. Taip, pasak legendos, milžinė Neringa supylė Kuršių Nerijoje smėlio kopą, kuri buvo padavinta Nidos vardu.

91

-:How AnyksČiai got its name:-

young country girl came to a little river, which ran from the Rubikiu lake into the Šventosios river, to wash some clothes. She worked for a long time, vigorously flailing at the wash with her wooden beater. Weary after a while, she fell to daydreaming and accidentally hit her thumb so hard that she cried out in distress and pain: “Ai nykštį!, Ai nykštį!!” (Ow, my thumb! Ow, my thumb!)

She shouted so loudly, and complained so pitifully, that many people from the neighborhood rushed to help. When they saw what had happened, they consoled the girl, laughed a little, and went back home. From then on, people began to call the little river Anykšta, and when a town grew at its mouth, they named it Anyksčiai.

92

-:Legenda apie AnykŠČiŲ Miesto vardo atsiradima:-

agal vieną seną padavimą ūkininko duktė skalbusi žlugtą toje vietoje, kur iš Rubikių ežero išteka upelis. Netyčia ju kultuve sudrožusi sau per ranką, skaudžiai užgavusi nykštį ir ėmusi šaukti: „Ai nykštį!, Ai nykštį!!”

Ji rėkė taip garsiai, kad kaimynystėje gyvenę žmonės subėgo pažiūrėti, kas nutiko. Kai jie pamatė, jie pasijuokė ir grįžo namo. Tačiau nuo to laiko mažą upeliuką imta vadinti Anykšta. O prie jo įsikūręs miestas gavo Anykščių vardą.

93

-:Plateliu Lake:-

ear the little town of Salantai, in western Lithuania, lies the Platelių lake. Its banks curve and meander, and its bottom is pitted and bumpy. Legend says that a large palace, filled with great wealth, is buried at the

bottom of the lake. Here an evil princess caused the death of a serf by requiring him to dive in search of her diamond comb. Then she caused his grieving mother’s death as well, by her callous indifference. The mother’s curse dragged the princess and her castle down into the depths of the lake.

94

-:PlateliŲ EŽero legenda:-.

etoli mažo Salantų miestelio, kuris yra vakarų Lietuvoje, tyvuliuoja Platelių ežeras.Legenda primena taurią baudžiauninko Gervazo meilę Platelių kunigaikštytei. Įnoringa kunigaikštytė pažadėjusi tekėti už Gervazo, jei šis surasiąs ežere nuskendusias deimantines šukas. Ilgai nardė įsimylėjęs jaunuolis, galop surado tas šukas. Bet išpaikusi mergina tik pasijuokė iš baudžiauninko...

Ir tuomet nugarmėjusi visa jos pilaitė į ežero gelmes...

95

-:Story about Med Vegalis Hill:-

he highest hill in Samogitia (Žemaitija) is Medvėgalis, which is actually made up of seven mounds.

Many tales are told about Medvėgalis, where, it is said, pagans in

olden days burned ritual sacrifices to the old gods. There once was a mighty, impregnable fort at the top of Medvėgalis, and it is said that the fort, with all its warriors and inhabitants, sank into the hill, never to be seen again. But when long, dark nights arrive with autumn, frightful things happen on Medvėgalis. Oxen are heard to scream and bellow; horses neigh in response, and loud and terrible moans are heard from deep underground. Then a hundred horsemen emerge from the depths of the hill, thundering, rattling and clanging, making the ground rumble. And when the cock crows, they disappear and quiet returns.

96

-:Legenda apie Med VėgalĮ:-

uo neatmenamų laikų ant šio kalno gyveno vaidilutės ir kūreno ugnį.

Nė vienas žmogus, nežinantis kelio, negalėdavo čia patekti. Tik vasarą kai pradžiūdavo raistai, pelkės ir akivarai, aukurą lankydavo žemaičiai. Maldininkai sunešdavo vaidilutėms tiek maisto, kad jo užtekdavo visiems metams. Kartą to kalno apylinkėse medžiojo žemaičių kunigaikštis su savo svečiu gudų kniaziumi Danila. Šis, išgirdęs vaidilučių giesmes, labai susižavėjo. Ypač jam patiko Dainoros balsas, todėl panoro ją pamatyti. Tačiau, anot žemaičių, vyrams ten buvo nevalia rodytis, o vaidilutėms juos priimti. Nepaisančius to draudimo dievai galėjo skaudžiai nubausti. Danila vis vien slapčiom pasiuntė

vyrų būrį ir įsakė pargabenti gražabalsę Dainorą. Būrio vadas Medvedis sudiučo vieną žemaitį ir, grasindamas mirtimi, liepė rodyti kelią į kalną. Ilgai vedžiojo žemaitis gudus labirintais, kol pats pradingo. Kariai vis tiek

pasiekė kalną ir sutiko dvi vaidilutes, kurių viena buvo Dainora. Medvedis įsakė joms atvesti gražiausiai dainuojančią. Vaidilutės jam

97

atsakė, kad jos visos gražiai dainuoja ir kad Medvedis turi iš visų iįsirinkti vieną.

Medvedis paklausė vienos, antros, trečios dainavimo. Jis net neįtarė, jog čia ta pati Dainora, tik kitaip apsirengusi ir susišukavusi. Dainora Medvedžiui dainavo, o kitos vaidilutės, žemaičių padedamos, tuo tarpu nešė akmenis, minkė molį. Kai Dainora vėl išėjo persirengti, požemyje ėmė gesti žibintai. Vyrai tamsoje puole ieškoti išėjimo, tačiau visos angos ir durys buvo užmūrytos. Požemiai juos palaidojo amžinai. Ir nuo to karto kalną žmonės pradėjo vadinti Medvėgaliu.

98

-:Witches of Šatrija:- n Samogitia, the western

region of Lithuania, near the city of Telšiai, there is a hill named Šatrija (pronounced: "shah - tria") on which, at certain times of the year, all witches of Samogitia gathered. It is said that the hill itself was built by witches mounding earth over a local Christian church. The purpose of these gatherings and what the witches did are shrouded in mystery.

It is known that on Šatrija in ancient times on the third

Saturday of July of every year, pagan Samogitians celebrated the cult of Gabija, their goddess of a home's hearth. Before the invention of matches, the damp Lithuanian climate made it difficult to start a fire for heat and food preparation and people appealed to Gabija to preserve live charcoal in the hearth.

99

-:Šatrijos kalno raganos:-

atrija mėgstamiausia Žemaitijos raganų būrimosi vieta. Kitados jos apipylusios žemėmis kalno vietoje stovejusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, įlinkęs jo viršus.

100

-:The Valley of Raigardas:-

ot far from Druskininkai lies the impressive valley of Raigardas. People say that sometime long ago, there was a town there. Its ruler was an evil nobleman, who spent his time in his castle with his subordinates, in drinking, gambling, debauchery and immoral living. Finally, one day, the old god, Perkunas, destroyed the castle and burned all the houses, and the entire village with all its inhabitants sank into the earth. Some people say that if one passes there at night, one can hear a bell ringing from out of the depths. Those lost souls who dwell underground are begging the passerby to have mercy on them, release them, and allow them to rise to the surface. But above them and enclosing them, is a thick swampy bog and dense growth. It is said by the old folk, that the salty water of Druskininkai is the tears of those trapped underground at Raigardas.

101

-:Legenda apie Raigardo SlĖnĮ:-

ažkada, labia seniai, ant aukšto ir gražaus kalno Raigardo slėnyje miestas stovėjęs. Jis niekuo labai nesiskyręs nuo kitų, bet kai jo gyventojai ir karų ir plėšikavimų praturtėję, tai ėmę be saiko ūžti, lėbauti, kortomis lošti, palaidai gyventi...

Ilgai piktinę jie visus tokiu elgesiu, kol pagaliau vieną audringą ir baisią naktį Perkūnas sudaužęs aukštuosius miesto rūmus, sudeginęs namus, o visi gyventojai su miesto griuvėsiais po žemėmis prasmegę. Labai norėtų jie vėl visi į žemės paviršių išeiti, bet virš kų klampi pelkė, miškai. Todėl jie išlikusiais maldyklų varpais kas vakaras po žemėmis skambina, šaukiasi pasigailėjimo. Dar ir dabar atsiranda kaime vienas kitas žmogus, kuris tvirtina, jog girdėjęs iš po žemių varpus...

Druskininkų sūrus vanduo – tai požemių gyventojų ašaros...

102

-:Island of Love:-

ne day, some young maidens gathered on the shore of the Nemunas, weaving flower wreaths and floating them on the river. One very pretty young girl let her wreath flow away on the current. Much time passed. The same pretty girl and her beloved rode in his rowboat on the Nemunas. And suddenly, as they passed an island, she spied her own flower wreath on the shore. It had taken root, and the flowers were blooming. This was a sure sign

of her beloved’s great and constant love. The girl, in her great joy, jumped up into his arms and embraced him. The boat overturned, and both the girl and her beloved disappeared into the depths of the Nemunas. Ever since, people have called that place “Love Island”.

103

-:MeilĖs Salos legenda:-

enovės laikais birželio 24 dieną merginos leisdavusios upėn vainikus ir burdavusios. Viena graži jauna mergina nupynusi vainiką ir taip paleidusi pasroviui.

Praėję nemažai laiko, visi pamiršę apie vainikus. Kartą ta mergina su savo mylimuoju berneliu, besiirstydama valtele, pamatė ant seklumos prie salos savo vainiką.

Ją nustebino ir pradžiugino tai, kad vainikas buvo įaugęs į smėlį ir pražydęs gyvomis gėlėmis. Tai bylojo apie mylimojo bernelio jausmų pastovumą jai. Nudžiugusi ji puolė jam į glėbį ir stipriai prisiglaudė. Valtis, netekusi pusiausvyros, apvirto , o bernelis su mergele dingo Nemuno gelmėse. Nuo to laiko žmonės ir praminę šią vietą Meilės sala.

104

-:Legend about Kaunas:-

n ancient Rome, where, in those days, the rules of the emperor and tyrant Nero, lived a noble man named Palemon. Nero differed bad temper and once burned Rome, but in order to see how the fire burns. Nobody could

guarantee that he was not at the whim of a tyrant, go now in jail or be thrown to be devoured by dogs (a favorite amusement of Nero), it is not his wife is brutally murdered, and the property will burn together with relatives. Whatever you may say, the situation is not pretty. And, of course, not everyone decided to stay in the city. One such person was Palemon. He and a few very wealthy Romans fled: went on a ship in the Mediterranean. They swam for a long time, and eventually went into the Baltic Sea. They continued their voyage up the river Nemunas, and where it flowed into the river Dubysa, they went ashore. Located between two rivers was very convenient: all around there were beautiful forest. The rivers were many fish, and in the thickets were full of animals. This land, which was agreed to divide between fleeing the Romans, they called Samogitia (Žemaitija). Palemon not wasting any time, and decided to continue their family.

105

After his death, his possessions were divided his three sons: Borkus, Kunos and Spur. Borkus took to land on the banks of the Nemunas River, built a castle and named it Yurbork. Spur has decided to take him far land of rivers Nevėžis, Širvinta and Šventoji, where he also built himself a castle and named it Strėva. A Kunos took a middle ground, like brothers, built a castle and named it Kaunas, after himself. After the death of her brothers Kunos united their lands, but his children were divided among themselves on the ground Samogitia and Lithuanian.

106

-:Legenda apie KaunĄ:-

auno miesto vardo kilmę aiškina tokia legenda. Romos kunigaikštis Palemonas, V a. po Kr. bėgdamas nuo hunų vado Atilos kariaunos, su 500 Romos patricijų laivais atplaukė į mūsų kraštą ir įsikūrė prie Nemuno,

Dubysos ir Jūros upių. Čia jiems labai patiko ir jie šias žemes pavadino Žemaitija. Kunigaikštis Palemonas turėjo tris sūnus Borkų, Kuną ir Spėrą. Bokus prie Jūros upės įkūrė Jurbarką, Spėras nusprendė įsikurti prie Nevėžio, Širvintos ir Šventosios upių. Ten pastatė pilį ir ją pavadino Strėva.

O Kunas, kaip ir jo broliai, atsikėlęs prie Nemuno pastatė pilį ir įkurė miestą, kurį pavadino pagal savo vardą - Kaunu.

107

-:Legend about Taurus woth the Cross between horns (or Legend about Kaunas

Coat of Arms):-

uring the hunting was caught taurus. It happened in the confluence of two rivers: Nemunas and Neris in Kaunas. Hunters found that between taurus tchick horns,

stalled two branches of a tree. The branches were interwoven like a cross. The hunters sacrificed this animal for the Gods. They piled high

scrap of oak branches and burned taurus.

108

-:Legenda apie Taura su KryŽiumitarp ragŲ (arba Legenda apie Kauno miesto

herbo kilme):-

enovėje, vienos medžioklės metu, pavyko įvyti lietuviams girių valdovą taurą į miško tankumyną Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motinos Neries santakoje (būtent čia dabar įsikūręs Kaunas). Šioje vietoje žvėris buvo pervertas ragotine.

Greitai buvo pastebėta, kad tarp sumedžioto tauro storų ragų kyšo iš medžio šakų susikryžiavęs kryžius. Pabijojo dievų rūstybės senovės lietuviai ir taurą paaukojo dievams. Sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir garbingai didingųjų savo dievų garbei sudegino žvėrių karalių skaisčią mėnesienos naktį.

109

-:Legend about Hill of Crosses:-

ne father had a daughter, who fell sick, but nobody could help her. Once, her father got tired and fell asleep while nursing her, and in his dream he saw woman dressed in light-coloured clothes, who told him: "If you want to cure your daughter, you must make yourself a wooden cross, take it to Jurgaičiai Castle Hill and build there."

The father did as he was told. His cross was very heavy, it took the man 13 hours to carry up the hill and build it. Then, he kissed the wood and returned home. Halfway on his way home he met his recovered daughter. She said that as soon as the father left home with the cross, the daughter began getting better, and when the father reached the hill, the daughter got up from the bed.

The story would encourage people to make vows in difficult times, and then build crosses as a sign of gratitude.

110

-:KryŽiŲ Kalno Padavimas:-

pie pirmojo kryžiaus pastatymą ant kalno yra išlikęs padavimas. Vienas tėvas turėjęs dukterį, kuri susirgusi, bet niekas negalėjęs jai padėti. Kai ją slaugydamas

tėvas pavargęs ir užmigęs, sapne išvydęs šviesiais drabužiais apsirengusią moterį, kuri jam pasakiusi: „Jei nori, kad tavo duktė pasveiktų, turi pats padaryti medinį kryžių, jį nunešti į Jurgaičių pilies kalną ir ten pastatyti“. Tėvas taip ir padaręs. Jo darbo kryžius buvęs labai sunkus, ir vyras vargęs 13 valandų, kol jį nunešęs į kalną ir pastatęs. Tada jis pabučiavęs medį ir grįžęs namo. Grįždamas jau pusiaukelėje sutikęs pasveikusią dukrą. Ji pasakiusi, kad, vos tik tėvas su kryžiumi išėjęs iš namų, jos sveikata ėmusi gerėti, o kai jis pasiekęs kalną, ji iš lovos atsikėlusi. Pasakojimas apie šį įvykį skatindavęs žmones sunkią valandą daryti įžadus ir vėliau statyti kryžius padėkos ženklan.

111

-:EglĖ the Queen of Serpents:-

ne warm summer day, Eglė, the youngest daughter of a local farmer, went bathing in the sea with her two sisters. Afterwards, returning to the shore to get dressed, she found a serpent in her clothes. To her surprise, the serpent spoke to her in a man's voice and demanded that she promise to become his wife for the return of her clothes. Faced with an

immediate need to get dressed and not thinking about possible future consequences, Eglė agreed.

Three days later a great number of serpents pulling a wagon showed up at Eglė's parents' farm to claim the bride. Eglė's family tried to trick the serpents by giving them one of their farm animals, but each time a cuckoo warned the serpents about the deception. Finally, wise to the trickery, serpents succeeded in taking Eglė with them to their master.

At the seashore they were met by Žilvinas, a handsome young man, the Serpent King, who took Eglė to a nearby island and then to his palace under the sea, where they wed. Eglė and Žilvinas lived together happily and had three sons Ąžuolas, Uosis and Beržas, and a daughter, Drebulė, their youngest.

112

One day the children started asking about their mother's former home. Eglė became homesick and asked Žilvinas to allow her and the children to visit her parents' farm. Žilvinas was against it and set a number of what he thought were impossible conditions - to spin a never diminishing amout of silk, to wear out a pair of iron shoes, and to bake a pie without kitchen utensils. Eglė, however, with the help of a local sorceress, was able to accomplish them and Žilvinas had to allow Eglė and the children to go.

The reunion with the family was such ahappy event that Eglė's family did not want to let them return to the sea and decided to kill Žilvinas. But first, they needed to know how to get Žilvinas to appear from the sea. They demanded that the children reveal the family secret. Sensing danger, the sons refused to comply, but the youngest daughter Drebulė became frightened and revealed the secret call.

Eglė's twelve brothers rushed to the seashore, called Žilvinas, who appeared in serpent form, and killed him with scythes.

Not knowing her husband's fate and ending her stay with her parents, brothers, and sisters, Eglė returned to the seashore and called Žilvinas. In reply only a bloody foam appeared.

In her grief after she realized that Žilvinas was dead, Eglė transformed her family into trees - her sons into an oak, an ash and a birch, her daughter into a trembling aspen, and herself into a spruce.

113

-:EglĖ ŽalČiŲ Karaliene:- šėjo kartą Eglė su savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė

visos iš rūbų ir šoko į vandenį. Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios išlipo mergelės į krantą ir rengiasi. Žiūri jauniausioji Eglė - jos rūbuose žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus balsu - sako, tekėk už manęs, tai atiduosiu tau rūbus. Nepatikėjo Eglė, kad už žalčio tekėti jai reikės, ir prižadėjo. Žaltys iš rūbų tuoj išsirangė.

Už septynių dienų girdi Eglė - atbilda kažkas, atšnypčia karieta žalčiais pakinkyta. Privirto pilnas kiemas žalčių ir reikalauja nuotakos. Išsigando Eglė, papasakojo tėvams, kas prie ežero nutikę. Tėvai nutarė neatiduoti jauniausios dukrelės gyvatėms - aprėdė baltą žąsį, apkaišė kaip nuotaką ir įkėlė į karietą. Išrūko žalčiai su nuotaka, lekia per mišką ir

girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką bevežant, o tik baltą žąselę. Supyko žalčiai ir su trenksmu grįžo atgal į Eglės tėviškę savo nuotakos reikalauti. Pabūgo tėvai ir šį kartą Eglę atiduoti - atidavė baltai aprėdytą avelę. Ir šį kartą gegutė perspėjo piršlius, kad šie gavę netikrą nuotaką namo vežasi. Visai užsirūstino žalčiai ir su dar didesniais trenksmais sugrįžo atgal. Ėmė grasintis namus sudeginti ir pelenus pavėjui išsklaidyti, jei ir šį sykį apgausią. Neliko kas tėvams daryti - atidavė Eglę žalčiams, apraudojo ir išleido. Nuvežė žalčiai Eglę ant jūros kranto, o ten jos gražus jaunuolis laukia. Jis prisipažino, kad jis ir yra tas žaltys - žalčių karalius Žilvinas.

114

Nusivedė jis Eglę į savo rūmus, kurie buvo jūros dugne. Žalčio rūmuose nieko netrūko, ir gyveno Eglė ten linksmai ir laimingai. Susilaukė jie su Žilvinu trijų sūnų: Ąžuolo, Beržo ir Uosio, ir mažos dukrelės Drebulėlės. Praėjo daug metų, ir pasiilgo Eglė tėviškės, savo seserų ir brolių. Prašosi Žilvino namo - o šis sako: imk, sunešiok geležines kurpes, ir galėsi sveika sau keliauti namo. Eina Eglė per akmenis, brūžina kurpes, o šios visiškai kaip naujos. Nuėjo Eglė patarimo pas seną jūrų raganą prašyti. Ši pamokė Eglę kurpes kalviui atiduoti ant savo žaizdro pakaitinti - ir kurpės kaip mat susidėvės. Eglė taip ir padarė, tačiau vis neleidžia jos vyras namo. Duoda Žilvinas Eglei šilkų kuodelį, sako: suverpsi, ir galėsi sveika sau namo keliauti. Sėdo Eglė verpti, verpia dieną, verpia naktį - nesibaigia kuodelis ir gana. Vėl bėga Eglė pas raganą. Ši liepė mesti kuodelį į ugnį į ugnyje kuodelis plykstelėjo ir užgeso, pasirodo kuodelio užburto būta. Kuodelis kaip mat susiverpė, ir prašosi vėl Eglė namo. Krimtosi Žilvinas, kad reikės žmoną išleisti, ir davė jai dar vieną darbą - ragaišį namiškiams lauktuvių iškepti. Pats paslėpė visus indus, tik kiaurą rėtį paliko. Verkia Eglė - kaipgi be indų ragaišį užmaišysi ir iškepsi? Bėga vėl pas raganą. Ragana pamokė Eglę, kai tešla rėtį užkišti, vandens parsinešti ir ragaišio iškepti. Dabar jau niekas negalėjo Eglės sulaikyti. Išeinant Žilvinas prisakė būti ne ilgiau kaip devynias dienas, o prie jūros grįžus jį šaukti vardu, sakyti jeigu gyvas - atplauk balto pieno puta, jei negyvas - tai kraujo puta.

115

Išėjo Eglė į tėviškę kartu su savo sūnumis ir dukterimis, o ten jos visi išsiilgę iškėlė didelę puotą. Nepastebimai bėgo dienos, ir Eglės broliai ėmė galvoti, kaip Eglės namo neišleisti. Klausė ir grasino vyriausio sūnaus Ąžuolo, kaip tėvelį grįžus šaukti, bet šis nepapasakojo. Nesakė nieko Beržas, nesakė ir Uosis. Tik mažoji Drebulėlė išsigando rykščių ir viską išpasakojo. Broliai tuoj patraukė prie jūros, pašaukė Žilviną ir užkapojo dalgiais. Praėjo devynios dienos, ir Eglė susiruošė namo. Grįžusi prie jūros šaukia savo vyrą vardu, laukia baltos pieno putos. Bet atplaukia bangomis tiktai kraujo puta. Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė:

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kad tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

O sūnums taip pasakė:

Stokit, sūneliai, tvirtais medeliais,-

Aš, jūs mamelė, liksiuos Eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulėlė ir šiadien mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė savo tikrą tėvą ir motiną.